2016 m. spalio 14 d.    
Nr. 38
(2206)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Tikime Ateisiančiuoju?

Kun. Vytenis Vaškelis

Kodėl Jėzus, bylodamas apie savo antrąjį atėjimą, esminį dėmesį skiria tikėjimui? Dėl to, kad tikėjimas yra tiesiausias kelias į Dievo širdį, iš kurios trykšta malonė, suteikianti tikinčiajam amžinąjį gyvenimą (Jn 6, 47). Kai šitas gyvenimas pasibaigs, tikintysis išlieka ramus, nes tvirtai tiki kito gyvenimo egzistencija, kurioje akis į akį regės dabar pridengtą praeinančios ir trapios išorinės tikrovės skraiste savo Mylimojo veidą, ir niekada nepajėgs antgamtiniu būdu Juo atsigėrėti. Viešpats ten visada yra ir bus visiems tiek laipsniškai atsiverianti didžioji Meilės paslaptis, kiek kiekvienas bus vertas gėrėjimosi Juo džiaugsme augti... Didi paguoda ta, kad iš anksto žinome, jog net mažiausiasis Dievo Karalystėje yra didesnis už laimingiausią žmogų žemėje (Lk 7, 28).

Klaidinga galvoti, kad jei tik tikime Neregimojo buvimu, tuomet jau savaime žengiame laimingųjų keliu į saulėtąją Ateitį. Dievo veikimu neabejoja ir demonai, bet Jo akivaizdoje dreba (Jok 2, 19). Kas iš to, kad žmogus tiki Dievą, bet jo gyvenimo šakelė džiūsta, nes ji yra neįskiepyta Vynmedyje (Jn 15, 5), nuo jos nenusiskinsi vaisiaus, turinčio išliekančio gerumo skonį... Pažvelkime į tiesiogiai Kristaus pašauktuosius – kunigus, pašvęstojo luomo atstovus ir kitus Jo Vynuogyno darbininkus. Kai kurie iš jų Jo akivaizdoje galėtų pagrįstai manyti: „Viešpatie, mes esame tavieji, nes, triūsdami evangelizacijos baruose, Tavo vardu darėme net stebuklingų ženklų“. Bet kai kuriuos Jo žodžiai priblokštų: „Šalin nuo manęs, jūs nedorėliai!“ (Mt 7, 23). Dvigubi žmogaus gyvenimo standartai – štai kas yra tikroji nelaimė. Apaštalas Paulius ne veltui stengėsi protingai valdyti savo kūno aistras, kad skelbdamas kitiems Dievo žodį, pats nepasidarytų atmestinas (1 Kor 9, 27).

Bet kurią valandėlę vėl į mūsų planetą ateisiantis Jėzus galės daugelį tikinčiųjų pagirti dėl jų ištvermingo darbo, bet nemaža jų dalis susilauks ir priekaištų: „Turiu prieš tave tai, kad palikai savo pirmąją meilę“ (Apr 2, 4). Taigi vieni dėl dvasinio atšalimo nuo to savo pirminio karšto uolumo viskuo Jam patikti nusigręžė, o kiti šios dvasinės patirties kvapo dar net „neužuodė“.

Antai kai kurių krikščionių daromos slaptos nuodėmės, kurias jie vengia išpažinti Dievui per išpažintį ir dėl jų nesigaili, – nesąžiningas verslas, kai neteisėtais būdais slepiamos pajamos bei vengiami mokėti mokesčiai; lengvabūdiškas kontracepcijos naudojimo pateisinimas; kad būtų suvartotas mažesnis elektros energijos kiekis, slaptai pakeista elektros skaitiklio jungimo schema... Kai asmuo didžiuojasi savo intelektu ir asmeninį požiūrį pernelyg sureikšmina, tada pakliūna į savo proto puikybės pinkles ir ima savavališkai ignoruoti Dievo žodžio tiesas, laiko stygiumi lengvai pateisina maldos apleidimą ir kitas dvasinio gyvenimo praktikas; susifokusavęs tik į savo veiklą nebemato kitų žmonių bėdų ir naiviai svarsto: „Jei Jėzus yra gailestingumo viršūnė ir nežinantis vakaro atlaidumas, jis man anksčiau ar vėliau atleis, todėl dabar, ypač kol dar esu jaunas, kas man trukdo atsiduoti netyrumo malonumų ieškojimui, juk daug yra taip besielgiančių?“ Taip mąstantys krikščionys dabar nėra pasiruošę susitikti su Atpirkėju...

Popiežius Pranciškus rašė: „Tikėjimas yra visų pirma dovana, kurią gavome tam, kad ji duotų vaisių“. Tikėjimo vaisius yra meilė, kai norime su aplinkiniais pasidalinti tuo, ką gavome iš Dievo. Kai matome žmones, kurių širdys pilnos troškimų bei gėrybių, bet ten nėra vietos Dievui, tuomet už juos tenka tik melstis, kad malonė apšviestų jų mąstymą, ir jie suvoktų tiesą: pirmiausia reikia iš savo širdžių šulinių išpilti smėlį, kuris užima visą jų plotą. Tik tada Jis į juos galės įlieti savojo vandens...

Kiekvienas žmogus turi nors mažiausių prieraišumų, liudijančių, kad visiškas pasitikėjimas savo Viešpačiu yra nelengva viso gyvenimo užduotis. Thomas Mertonas rašė: „Abejoju, ar pasaulyje dabar yra dvidešimt gyvųjų, matančių tikrovę tokią, kokia ji yra. Tai reikštų, kad yra dvidešimt žmonių, kurie yra laisvi, kurių nėra užvaldęs ir netgi neveikia joks prisirišimas prie jokio kūrinio, savęs paties ar prie bet kokios Dievo dovanos“.

Kai Jėzus ateis antrą kartą į žemę, Jis neieškos tų dvidešimties ypatingai laisvų bei dorybingų žmonių, kurie gyveno kaip tikri angelai. Jie iš toli švytės kaip ryškūs dieviškos malonės fakelai. Jis ieškos tų, kurie klysdami Jį vis tiek mylėjo, nes Juo pasitikėjo ir Jo ilgėjosi... Jo savieji – visi Jo krauju atpirktieji. Todėl nepažįstantis Dievo gerumo ir nusidedantis žmogus tegul nesako: „Jei dabar mane užkluptų Jo atėjimas, prasmegčiau iš gėdos...“ Jei turi gėdos malonę, esi palaimintas, nes dėl Jo nuo pagundos nugręžtas žvilgsnis yra tikėjimo žingsnis, nukreiptas link Dievo Karalystės...

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija