Žaizdos
kūne mūsų...

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas „Naujajam amžiui“ skyrė 9000 eurų projektui „Žaizdos kūne mūsų...“ „XXI amžiaus“ laikraštyje. vykdyti. Projekto rubrikos: „Akistata su Tėvyne“, „Dezinformacijos labirintuose“, „Eterio balsai iš anapus“, „Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas“, „Kova be taisyklių“, „Laikas ir žmonės“, „Laisvės daigai nelaisvės tamsoje“, „Likimai“, „Nelietuviai – Lietuvai“, „Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje“, „Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius“, „Valstybės kūrėjai“, „Žmogaus dvasia – neįveikiama“.

Kai žmogus užmušamas dėl linksmybės, arba Tautos ištikimuosius prisimenant: rašytojas Jonas Laucė

Inga Stepukonienė

Rašytojas Jonas Laucė Nuotrauka iš www.kaisiadoriumuziejus.lt

Artėjant Visų Šventųjų dienai ir Vėlinėms, atmintyje iškyla daug iškentėjusių okupacijų laikotarpiais taurių lietuvių – rašytojų, mokslininkų, švietėjų – veidų. Norisi ne tik uždegti žvakelę prie jų kapų, bet ir širdyje pagerbti, nulenkti galvą, susimąstyti apie žmogaus likimą ir sudėtingą jo gyvenimo kelią, atsispindėjusį kūrybos puslapiuose, įrašytą tautos literatūron kaip dramatiškos patirties liudijimą.

Toks rašytojas – Jonas Laucė. 1991 metais pasirodė vienas įspūdingiausių jo romanų – „Negandų metai“, kuris skaitytoją nukelia į šiurpius karo ir pokario rezistencijos metus. Šiam kūrėjui teko sunki kalinio dalia – už parašytą autobiografinį romaną 1971 metais jis nuteisiamas dvejiems metams kalėjimo. Romanas, aišku, negali pasirodyti ir turi laukti savo laiko. Jis ateina tik po 20 metų – kūrinys, ilgai gulėjęs stalčiuje, sukrečia skaitytoją savo šiurpia nuoga tiesa; autorius sąmoningai nedramatizuoja jokių kolizijų, jokių įvykių, netirština spalvų – tiesiog atvirai, nieko neslėpdamas ir nenutylėdamas vaizduoja tai, kas yra tikra ir daugeliui gerai pažįstama realybė.

Nelietuviai – Lietuvai

Tėvynė ten, kur gimei

Panevėžio baltarusių bendrijos pirmininkės pavaduotoja Marija Miknė

„Lietuva – mano Tėvynė, nes joje aš gimiau“, – išdidžiai sako Marija MIKNĖ, baltarusių tautybės moteris, Panevėžio baltarusių bendrijos pirmininkės pavaduotoja. Ją kalbina žurnalistas Bronius VERTELKA.

Kokia jūsų kilmė ir kokios jūsų giminės šaknys?

Gimiau Kėdainiuose. Mano tėvelis – baltarusis, jis savo tėvo nematė – žuvo karo metu. Griaudžiant patrankoms, jo mamą su penkiais vaikais vežė darbams į Vokietiją. Tačiau kažkodėl paleido dar Baltarusijos teritorijoje, gal matydami, kad nebus darbo jėgos, bet turės vargo. Buvo žiema, mano būsimąjį tėvelį, visiškai mažytį, norėdama sušildyti, motina prisirišo prie savo kūno. Mano mama (mirė prieš trejus metus) – irgi iš Baltarusijos, pagal pavardę buvo lenkė iš vienuolikos vaikų šeimos. Vakarų Baltarusijoje gimusius prieš karą pusę užrašė lenkais, kitą pusę – baltarusiais. Mama buvo vidurinė, tai ją užrašė baltaruse.

Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas

Čia savi namai išlieka prisiminimuose

Bronius VERTELKA

Senelių globos namų fasadas

Senelių globos namai – bene naujausias ir išvaizda širdį maloninantis pastatas miesto statusą turinčioje Subačiaus geležinkelio stoties gyvenvietėje. Su Europos Sąjungos parama pastatyti namai įkurtuves šventė pernai liepos pabaigoje, o šiemet birželio 1-ąją sukako 20 metų, kai buvusioje Subačiaus ligoninėje duris atvėrė senelių globos namai. Metams bėgant, jie nebesugebėjo patenkinti poreikių. Buvo siūlymų naujus statyti Virbališkyje, bet nugalėjo sveikas protas: Subačius – vos ne pusiaukelėje tarp Kupiškio ir Panevėžio, be to, ir prie gero kelio.

2013 metais senasis pastatas buvo nugriautas, o toje vietoje iškilo naujas. Tai itin patogu jo gyventojams: vos ne ranka pasiekiami paštas, bažnyčia, turgelis, kelios parduotuvės, medicinos įstaiga, kultūros namai, biblioteka. Jeigu senuose globos namuose sutilpdavo 26, tai dabar naujuose – 30 įnamių. Jeigu anksčiau įkurdindavo vienkiemiuose, pakrūmėse ir pamiškėse gyvenusius vienišius, tai dabar jau įvertintas tiek fizinis, tiek socialinis žmonių savarankiškumas. Sprendimą priima gydytojai. Trumpalaikė globa – iki šešių mėnesių, ilgalaikė – tiek, kiek jos reikės. Vienas yra išbuvęs 15 metų. Amžius čia neribotas: gyveno ir aštuoniolikmečiai. Seniausia gyventoja pas Viešpatį iškeliavo sulaukusi 101 metų. Šiuo metu vyriausia globotinė yra gimusi 1923 metais, o jauniausia neturi 60 metų.

Keletas gyvenimo nuotrupų

Kun. Juozas Adomaitis

(Pabaiga. Pradžia nr. 39) 

Kun. Juozas Adomaitis su Plokščių parapijos vaikais, priėmusiais Pirmąją Komuniją 1972 metų vasarą

Ūkininkai, tikėdamiesi išsilaikyti savo namuose, iš paskutiniųjų stengėsi prievolę atiduoti. Bet čia buvo tik klasta. Tarybinė vietos valdžia, vadovaujama atsiųstų NKVD ir NKGB viršininkų rusų, vykdė ūkininkų nualinimo ir nuubaginimo planą. Įvykdę įsakytą prievolę gaudavo papildomą naują prievolę, o jei kas kaip nors vargais negalais įvykdydavo, vėl gaudavo naują papildomą prievolę. Tik palyginti nedaugelis gudresnių ūkininkų, supratę klastą, slapta išsivedžiojo geresnius gyvulius, išsivežė maistą bei slapta, palikę visą ūkį su inventoriumi, gyvuliais, padargais, pasišalino į kitas apskritis ir taip išsigelbėjo nuo teismų ir išvežimų. Išvykusių į kitus rajonus, palikusių savo ūkį, neieškojo, o tik graibstėsi ką nors sau pasiimti. Tuos, kurie vis dar tikėjosi, kad daugiau „papildymų“ nebus, visai nualintus už pyliavos neatidavimą laikė „sabotažnykais“, teisė, sodino į kalėjimus – „zemliankas“-rūsius – ir vežė į Rusijos gilumą – lagerius. Besislapstančius ir jiems nepageidaujamus asmenis gaudė naktimis, su šeimomis gabeno į Pilviškių geležinkelio stotį ir išvežė. Iš Griškabūdžio parapijos tuo metu buvo išvežta apie 50 šeimų su ligoniais ir mažais vaikais, net neduodant pasiimti drabužių ir maisto. Ne visi egzekutoriai taip elgėsi, o tik žiauresnieji. Išvežus šeimininkus, tą pačią dieną ar sulaukę vakaro arba nakties, lyg varnai nuskubėdavo grobio dalintis ir su džiaugsmu grįždavo visko prisiplėšę. Savo akimis mačiau, kaip gražioje bričkoje su gerais pakinktais ir arkliais parvažiuodavo klegėdami pareigūnai, arba kai koks nors karininkas buvo vežamas vienas fajetone, išplėštame iš išvežtų ūkininkų.