2016 m. spalio 28 d.    
Nr. 40
(2208)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Kai žmogus užmušamas dėl linksmybės, arba Tautos ištikimuosius prisimenant: rašytojas Jonas Laucė

Inga Stepukonienė

Rašytojas Jonas Laucė
Nuotrauka iš www.kaisiadoriumuziejus.lt

Artėjant Visų Šventųjų dienai ir Vėlinėms, atmintyje iškyla daug iškentėjusių okupacijų laikotarpiais taurių lietuvių – rašytojų, mokslininkų, švietėjų – veidų. Norisi ne tik uždegti žvakelę prie jų kapų, bet ir širdyje pagerbti, nulenkti galvą, susimąstyti apie žmogaus likimą ir sudėtingą jo gyvenimo kelią, atsispindėjusį kūrybos puslapiuose, įrašytą tautos literatūron kaip dramatiškos patirties liudijimą.

Toks rašytojas – Jonas Laucė. 1991 metais pasirodė vienas įspūdingiausių jo romanų – ,,Negandų metai“, kuris skaitytoją nukelia į šiurpius karo ir pokario rezistencijos metus. Šiam kūrėjui teko sunki kalinio dalia – už parašytą autobiografinį romaną 1971 metais jis nuteisiamas dvejiems metams kalėjimo. Romanas, aišku, negali pasirodyti ir turi laukti savo laiko. Jis ateina tik po 20 metų – kūrinys, ilgai gulėjęs stalčiuje, sukrečia skaitytoją savo šiurpia nuoga tiesa; autorius sąmoningai nedramatizuoja jokių kolizijų, jokių įvykių, netirština spalvų – tiesiog atvirai, nieko neslėpdamas ir nenutylėdamas vaizduoja tai, kas yra tikra ir daugeliui gerai pažįstama realybė.

Romano viršelis esmingai perteikia jo turinį: rūstus, daugybe raukšlių paženklintas sunkiai parimusio vyro veidas atspindi dramatišką pagrindinio veikėjo – Vytauto Norkaus – patirtį ir dvasinę įtampą, sugniuždyto, vienišo ir nelaimingo žmogaus koncepciją. Vyro išgyvenimai nepaprasti – laikotarpis jam lėmė atsidurti dramatiškiausiose epochos scenose, patirti įvairiopą siaubą: jis nueina ilgus ir tragiškus tarnybos vokiečių legione kelius, kartu su kitais kaunasi Kuršo mūšyje, patenka į rusų rankas, patiria sunkią karo belaisvio ir bėglio dalią, vėliau tampa partizanų vadu, išgyvena draugų žūtį, išsiskyrimą su mylima mergina, galiausiai – kalėjimo vargą ir Sibiro tremtį. Asmenine rašytojo gyvenimo patirtimi paremtas pasakojimas yra pilnas įvykių, faktų bei sukrečiančių dramų, tarsi įprasminantis visas įmanomas epochos žmogaus, atsidūrusio istorijos mėsmalėje, padėtis ir išgyvenimus. Žmogaus paveikslas čia įgyja plačių apibendrinimų, simbolinės prasmės bruožų. Romane atkuriamas tipiškas mažos tautos žmogaus likimas, jo situacija: didelių istorinių sukrėtimų užgriūtas mažos tautos žmogus prieš savo valią įtraukiamas į sudėtingų įvykių verpetą ir blaškomas istorijos audrų, atsiduria tai vienoje, tai kitoje barikadų pusėje. Istorija neleidžia likti nuošalyje; ji priverčia žmogų tapti aktyviu dramatiškų įvykių dalyviu, jausti nuolatinį pavojų dėl savo gyvybės, kasdien akis į akį susidurti su mirtimi. Dėmesio centre – nuolatinės beviltiškos situacijos, į kurias patenka tautos žmogus. Vokiečių ir rusų okupacija, karo atšvaitai romane atsiveria iš kario (puskarininkio) perspektyvos: įstojęs į savisaugos – pagalbinės policijos – batalioną užsidirbti pinigų studijoms, Vytautas netikėtai tampa vokiečių sutelkto lietuvių būrio kariu, patenka į Šiaurės frontą, veikiančią armiją, – taip lietuvių prozoje atsiveria originalios, lig tol nepažintos patirties momentai, lig šiol dar menkai žinomų įvykių ir faktų autentiškumas, tos XX amžiuje konfliktavusiųjų santykių pusės, apie kurias lig šiol mažai kalbėta.

Iš praeities tikrovės autorius atrenka vaizdžiausiai jo ir tautiečių patirtį atspindinčius faktus. Romaną sudarančios trys dalys – trys ilgi pasakojimai apie skirtingus žmogaus ir tautos susidūrimus su brutalia svetima jėga: pirmojoje dalyje – „Giltinės išdaigos“ – vaizdžiai portretuojama dramatiška vokiečių legione tarnaujančių lietuvių gyvenimo realybė, antrojoje – „Kraujo klanai“ – dėmesio centre atsiduria sudėtinga ir šiurpi partizanų veikla ir likimas, trečiojoje meniškai rekonstruojama tautos golgota Sibire. Kintanti veiksmo erdvė ir laikas chronologiškai perteikia svarbiausius herojaus gyvenimo tarpsnius.

Dokumentiniame romane autoriui būdingas tapybinis vaizdas išsiskiria konkrečiais vietos ir laiko kontūrais: vokiečių legione tarnaujantys lietuviai perkeliami į Latvijos teritoriją, darbuojasi pasienio apsaugos tarnyboje; skaitytojui atsiveria įspūdingi Latvijos peizažai, kaimų gyvenimo vaizdai, turtingų latvių ūkininkų buities, papročių detalės, atspindinčios to meto etnografinį koloritą. Vokiečių kariuomenėje Vytautas susitinka su daugybe lietuvių. Autoriui rūpi realios jų biografijos, gyvenimo epizodai, kiekvieno savaip dramatiškas likimas. Kiekvienas herojus – įdomių istorijų ir nutikimų dalyvis ar liudininkas. Rašytojas veikėjų išgyvenimus tapo ryškiais, emocingais potėpiais – herojai kupini aistros, gaivališkumo, jų viduje glūdi paslėptos dvasinės jėgos, dažnai prieštaringos, prasiveržiančios aštriais kontrastais; jie atsiveria sudėtinga ir įvairialype savo psichologija ir kiekvienas – vidine savo drama.

Vienas iš pastebimiausių vaizduojamos tikrovės momentų J. Laucės romane – karo ir pokario laikotarpiu itin aktuali „didžiųjų“ ir „mažųjų“ tautų tarpusavio santykių koncepcija, „didiesiems“ būdingas „mažųjų“ niekinimas, prieštarų kupini susidūrimai. Ši tema, vaizdžiai realizuojama painioje karo lauko erdvėje, kuria esminę romano dramatinę įtampą. Ne savo noru patekę į karą ir į vokiečių kariuomenę lietuviai išgyvena nuolatinę baimę ir nerimą, jaučia nuolatinę traumą ne tik dėl įprastinį gyvenimą sugriovusio karo, kasdienės grėsmės savo gyvybei, kamuojančio šalčio, drėgmės, blogo maisto, bet ir dėl vokiečių kariuomenėje tvyrančio nepasitikėjimo lietuvių kareiviais, nuolatinio jų žeminimo. Vokiečių laikysena lietuvių atžvilgiu yra pabrėžtinai arogantiška, lietuviai vokiečiams – „prakeikti litaueriai“. Kuriamas įtaigus kasdienio gyvenimo karo metu vaizdas – kiekviena diena kupina baisių kraštutinumų, intrigų, nuolatinio prieštaringumo momentų. Ilgainiui lietuvių ir vokiečių santykiai tampa netikėtos dramatiškos kolizijos pradžia: bataliono vadas Vytautas Norkus gauna įsakymą nuginkluoti lietuvių karius, o vokiečių kariai apvagia lietuvius, išnarsto ir išsirenka geresnius jų daiktus, ginklus, šovinius. Įtampos kulminacija – iš būrio vokiečiai atrenka grupelę lietuvių vyrų ir vieni jų karo lauko teismo nuteisiami sušaudyti, kiti – gauna po kelerius metus konclagerio. Vyrai turi mirti dėl to, kad sutartomis naktimis iš Gotlando salos, priklausiusios Švedijai, atplaukdavusiam kateriui leisdavę paimti ant kranto laukusius latvius, atvykusius iš Rygos ir kitų rusų apsuptyje esančių gyvenviečių, kurie sprukdavę nuo bolševikų ne į Vokietiją, bet į Švediją1 . Lietuviai kareiviai netrukdydavę laivui ir valtims priartėti prie kranto ir leisdavę civiliams išplaukti, o bėgliai dosniai atsilygindavę maisto produktais, degtine, netgi auksu. Su paskutiniais bėgliais į Švediją rengėsi išplaukti ir patys, bet nesuspėjo – vokiečiai susekė jų planus.

Palaipsniui stovykloje kasdien auganti visuotinio nerimo ir įtampos atmosfera sprogsta neįtikėtinu vokiečių žiaurumu: armijos vyresnybė nusprendžia, kad kaltuosius turį sušaudyti bataliono draugai – lietuviai. Lietuviai karininkai sunkia širdimi priversti vykdyti įsakymą, atrinkti egzekucijos vykdytojus. Numatytą dieną prie duobės krašto stoja nuteistieji: viršila Macijauskas2 , grandininkas Sendrius, eiliniai Bašinskas, Krasauskas, Kortušas, Jovaiša, Stulgys. Jaunutis vaikinukas tyliai meldžiasi, rankose maigo šventojo paveikslėlį, kurį jam kažkada dovanojusi motina. Kitas eilinis, pamatęs kareivius su šautuvais ir duobę, rauda balsu. Vyrai į savo kovos draugus šauna užsimerkę, nebegalėdami pakelti akių.

Romane ryškus asmeniškas įvykių ir įspūdžių perteikimas; dinamiška pasakotojo savimonė lemia sparčią vaizdų kaitą ir intensyvų psichologinės dramos stiprėjimą. Kūrinyje nuolat koncentruojamasi ties dramatiško žmogaus likimo, žmogaus ir žiaurios tikrovės santykio problemomis, atskiro individo šiurpioje istorijos scenoje egzistencinio vienišumo, jokių atramų nebuvimo tema. Kiekviena karo diena pilna giliausio tragizmo, netekčių ir aukų, kas žingsnis Norkus susiduria su jaudinančiais vieno ar kito žmogaus išgyvenimais. Tęsiantis karui, herojaus trauma stiprėja: frontas pamažu stumiasi į priekį, o lietuvių gretos retėja, vienas po kito iš rikiuotės krinta bičiuliais tapę vyrai, į kurių vietą vokiečiai iš Lietuvos atsiunčia vis naujų aukų, per prievartą išplėštų iš savų namų, visiškai nesubrendusių karui jaunuolių, kurie greitai žūsta Vytauto akyse, – vienas kitą keičia fragmentiškų, greitai užsimezgančių ir tuoj pat nutrūkstančių santykių momentai, palikdami herojaus širdyje vis daugiau žaizdų; pasakojime šmėsteli trumputės tragiško likimo suvestų žmonių portretinės ir psichologinės charakteristikos. Išnyksta bet kokia galimybė jausti nors kokią atramą ir lieka tik nerimastingas kitos, ne mažiau šiurpios ir naujais praradimais paženklintos dienos laukimas. Egzistencinę Vytauto ir kitų lietuvių karių dramą gilina kovos beprasmybės ir baisumo suvokimas: po ilgų ir tragiškų kovų Latvijos teritorijoje lietuviai, atsidūrę Kuršo katile, į pirmąsias fronto linijas eina nenoriai – ne tik dėl baimės netekti gyvybės, bet ir dėl to, kad bijo nušauti priešakinėse linijose kariaujantį lietuvį. „Gal jie tokie pat bolševikai kaip mes hitlerininkai“, – samprotauja mūšiui besirengiantys vyrai. Kančių taurę perpildo dramatiška mūšių baigtis: lemiamų kovų metu, kuomet lietuviai, susitelkę iš visų jėgų, kovoja už savo pozicijas, pagalbos iš užnugario nėra – radijas skelbia Vokietijos kapituliaciją. Rašytojas vaizdžiai atkuria jų emocines reakcijas: lietuviai sutrikę, nebegalintys nuslėpti savo nevilties ir apmaudo, – jų laukia bolševikų, esančių čia pat, už apkasų, vergų likimas. „Tai supratęs pulkininkas Kalvaitis, (...) paėjęs į nedidelį pušaičių guotelį ant jūros kranto, nusišovė“ (p. 153).

J. Laucės romane vaizdžiai atsiveria autentiška ir paties autoriaus išgyventa rusų karo belaisvio realybė: nakvynė brūzgynuose ant savo pasitiestų drapanų, badas, nuolatinės tarybinių karių patyčios. Girti, šėlstantys dėl iškovotos pergalės savo emocijas jie nukreipia į priešingose barikadų pusėse kovojusius žmones: bado juos peiliais, daužo kumščiais, trypia batais, plėšia jų daiktus. Iš ryto vienas kareivis rusas nuo kapitono Klevo kojų nuauna ir pasiglemžia batus. „Į Lietuvos žemę kapitonas Klevas įžengė nebe išdidus, pakelta galva kuopos šefas, o suvargęs, sudulkėjęs, basas, mažytis ir nusiminęs žmogeliukas, lyg pajuokai dėvįs palyginti aukšto vokiečių karininko antpečius“ (p. 16). Išsilaisvinusiai, šėlstančiai tamsiajai, gyvuliškajai prigimties pusei nėra ribų: prie Palangos belaisvių koloną lenkiantis sunkvežimis staiga pasuka į ją ir partrenkia nemažai bežygiuojančių vokiečių, kelis užmušdamas vietoje, kitus sunkiai sužalodamas. Nesustojusi mašina taip ir nurūksta tolyn – „kurį laiką matėsi iškišta iš kabinos lango galva su besišypsančiu ir patenkintu dėl iškrėsto pokšto veidu“ (p. 161). Žmogus užmušamas, netenka gyvybės iš įdomumo, dėl linksmybės, tarsi nerūpestingai pokštaujant, iš nugalėtoją persmelkusios visagalybės.

Antroji romano dalis – toliau besitęsianti romano herojaus kova už savo išlikimą, tik jau kitoje, bet ne mažiau dramatiškoje tikrovėje: vieną okupacinę valdžią pakeitusi kita – rusų okupacija – priverčia išeities ieškoti miške, rinktis partizano kelią. Tai – žmogaus, sugniuždyto slegiančios istorijos ir neturinčio jokio kito pasirinkimo, situacija ir nauji dramatiški gyvenimo vingiai: sėkmingai pabėgęs iš kalinių gretų Vytautas Norkus, dabar jau Šarūnas, ima organizuoti vyrus, telkia pajėgas. Vytautas nenori kovos, nenori jokio kraujo praliejimo, bet laisvai gyventi jis negali, – autorius įtaigiai motyvuoja ir atskleidžia tokio kelio pasirinkimo priežastis. Kartu su tuo atsiveria istorijos bangų užkankinto žmogaus savimonės lūžis ir vidinis protestas prieš visa, kas su juo įvykę – šaltas ir abejingas santykis su pasauliu, prasiveržiantis negailestingomis ir šaltakraujiškomis stribų žudynėmis, nestabiliais, neatsakingais santykiais su moterimis (herojus turi mylimąją, bet abejodamas stabilaus gyvenimo galimybe, skuba tenkinti instinktus pas kitą). Partizano kasdienybė yra šiurpi ir negailestinga, apsupta daugybės mirčių ir žiaurumo iš vienos ir kitos pusės, paženklinta dramatiška išdavysčių lavina ir artimų žmonių praradimu: bunkeryje, apsupti stribų, nusišauna Liudinskų Petras ir Kvikliukas, jų motinos ištremiamos į Sibirą. Artėja ir tragiškas kovos finalas: iššaudyti kovos draugai, kiti, patikėję legalizacija, apgauti – tremiami į Sibirą, uždaromi kalėjimuose. Herojų nuolat lydi nepabaigiama netekčių grandinė. Sugriūva ir Vytauto bandymas stabilizuoti asmeninį likimą, pasistatyti bent vieną tvirtesnį pamatą: miške gimusi netikėta jo meilė ryšininkei Emai, buvusiai kaimo mokytojai, savojo krašto patriotei, teikusiai įvairią paramą partizanams, priversta žlugti: Norkus gelbsti savo mylimąją, gauna jai svetimus dokumentus, kurie leistų legalizuotis Rokiškio apylinkėje, tačiau švytinti būsimos gyvenimo laimės mintimi mergina patenka į spąstus, išduodama, ir bet kokios abiejų mylimųjų viltys gyventi kartu baigiasi. Taip romane palaipsniui vis stiprėjęs esminis – žmogaus vienišumo, dramatiško likimo – motyvas pasiekia kulminaciją: prarasta meilė herojui – kraštutinė, totalaus lūžio akimirka; čia jo charakteryje įvyksta esminė permaina, kurią rašytojas pavaizduoja labai įžvalgiai ir motyvuotai. Norkus romane – savotiškas superherojus: per visą savo kovų laikotarpį karo metais jis pasiekia neįtikėtinų pergalių, gauna apdovanojimų, pakyla hierarchijos laiptais. Ir tarnaudamas vokiečių kariuomenėje, ir rusų okupacijos metais būdamas partizanu, jis įveikia baisiausias kryžmines ugnis ir išlieka gyvas. Tačiau visa tai – išorinės pergalės gelbstint savo gyvybę, kurios žmogui nieko daugiau nesuteikia. Vis labiau merdi ir nyksta meilės ir švelnumo, jokių harmonijos šviesulių nepasiekianti jo siela. Tai – žmogų ištinkanti dvasinė, vidinė mirtis.

Romane aktualiai svarstomos reikšmingiausios – tautos okupacijos, pavergimo ir jos išsilaisvinimo – temos. Rašytojas realistiškai atkuria įvairiopą patirtį, skirtingų tautos narių svarstymus jos likimo tema – tekste įprasminami autentiški autoriaus sutiktų žmonių pokalbių fragmentai, mintys, laiškai. Įspūdingas savo gyvenimiška ir psichologine tiesa mokytojo Kalmanto charakteris. Jis – stiprios vidinės jėgos ir aukštos erudicijos žmogus. Mokytojo lūpomis išsakomas komplikuotesnis pokario kovų vertinimas. Jis nepritaria rezistencinei pasipriešinimo kovai; anot mokytojo, lietuviams tai nenaudinga, daug geriau – prisitaikyti prie naujų sąlygų ir augti, stiprėti kultūriškai, ekonomiškai. „Jeigu inteligentai ir toliau vengs darbo, tai geriausias ir atsakingiausias vietas valdžios aparate, pramonėje ir prekyboje užims nemokšos, prisiplakėliai, karjeristai, kurie, be blogo, nieko gero neduos mūsų tautai. (...) Dėl to tarybų valdžia nesužlugs: kur bus reikalingi aukštesnio intelekto žmonės, ten atvyks ar bus atsiųsti atitinkami pareigūnai iš Rusijos. Vėliau iš šiltų vietų juos iškrapštyti bus nelengva. Be to, atvykėliai rusai atsikvies gimines, pažįstamus ir išeis velniava. Štai ką atneš tautai laikymasis nuošaly ir vengimas darbo“ (p. 210).

Nelaimingo, galutinai sužlugdyto gyvenimo pojūtis, mažos tautos žmogaus likimo suvokimas atsiveria trečioje romano dalyje iš Norkaus vidinių refleksijų Sibiro kalėjimų tikrovėje: gyvenimas kalėjime ir „laisvėje“ jam jau nebeturi esminio skirtumo, todėl patekęs į rusų rankas, jis nepasiduoda jokiems jų siūlymams laimėti sau laisvę, išsigelbėti ar pirkti ją sau kitų kraujo sąskaita. Melagingai apkaltintas grobęs kito žmogaus turtą, atsidūręs kalėjime, jis apmąsto dramatišką savo sunaikintą, be gyvybės gyvenimą:

Dienomis Norkus atrodė nerūpestingas ir linksmas, tarytum jam būtų vis vien – kalėjime ar laisvėje: juokavo, krėtė pokštus, neužgauliai erzino draugus, ypač tuos, kurie staiga nusimindavo, prisiminę šeimas, ūkius arba paprasčiausiai išsiilgę kaimo laukų platybių, tylaus ir ramaus gyvenimo, darbo. Jam buvo gaila senyvų kaimo žmonelių, kuriuos jis urmu pravardžiuodavo „rūpintojėliais“. Daugelis iš jų už grotų pateko faktiškai be jokios kaltės. Raski pasaulyje žmogų ar net gyvulį, kuris nesirūpintų, neglobotų savo vaikų? Taip darė ir šie žmoneliai, dabar slankioją po kamerą it šešėliai. Kentė jie todėl, kad baudėjai nušovė jų vaikus ar brolius, o jei kurių dar nenušovė, tai artimiausiu laiku nušaus. Keista likimo ironija. Tie žmonės, nuo savo gimimo dienos sąmoningai vengę politikos ir ja nesidomėję, dabar buvo didžiausi politiniai nusikaltėliai. (...)

Norkui ypač gaila buvo savęs ir savo artimųjų. (...) Su gilia nuoskauda mąstė, kaip jis skurdžiai augo, sunkiai siekė mokslo, kaip stengėsi nieko neįžeisti, nenuskriausti. Toks jis galėjo sulaukti ir senatvės. Bet ne. Prieš jo norą ir valią viskas staiga susimaišė, tarsi gražų vidurdienį nelauktai būtų kilusi audra. Karas Europoje virto pasauliniu karu, ir jį lyg šapelį įtraukė tas baisusis verpetas, ėmė sukti iš viršaus į apačią, iš apačios į viršų tai galva, tai kojom žemyn. Kaip norėjo ištrūkti iš kruvinojo uragano, bet negalėjo. Pabėgs nuo vokiečių, bolševikai sugavę sudoros, pasiliks pas vokiečius, irgi galas nuo bolševikų. (...)

Atsistodavo jam priešais daugiau kaip šešeri kareiviavimo ir slapstymosi metai, iškildavo mintys apie ilgą kalėjimą ateityje, paniekinimus, pažeminimus. Klausdavo, už ką? Kodėl?

Atsakyti tegalėjo jis pats. Teisingiausias atsakymas, Norkaus manymu, – viskas jam taip susiklostė tik todėl, kad jis – pilietis mažos tautos, kurią stiprieji gali pavergti, niokoti ir tarsi pasityčiodami tai vadinti išlaisvinimu, išvadavimu ar panašiai. Išvaduotojai ar išlaisvintojai be jokio sąžinės graužimo, pasiremdami stipriojo teise ir savo išleistais įstatymais, nebaudžiami galėjo skriausti, kankinti ir net žudyti lietuvius, kurie jiems neįtiko ar priešinosi jų užmačioms (p. 385).

Tai – klausimai ir atsakymai, kurie būdingi visų šiuo metu kuriamų lietuvių tradicinių romanų herojams. Praeitis ir laikas, ir žmonės vertinama brandaus, daug patyrusio žmogaus žvilgsniu. Totalinis vienišumas ir atstumas žmogų ištinka sugrįžus iš tremties vietos. Sugrįžusio niekas nebepriima dirbti, niekas nepriregistruoja. Vienintelė vieta, kurioje po baisių gyvenimo vėtrų suranda dvasios paguodą, – tėvų kapai. Sukalba, kaip mokiusi motina, tris kartus „Amžiną atilsį“, paklūpi, paprašo pagalbos. Ir nueina nežinodamas, kur pasuks pirmoje kryžkelėje, – tokia metaforiška romano pabaiga, atspindinti realią daugelio to meto žmonių situaciją. Romanas – charakteringas okupacijos tematikos kūrinys.

Rašytojas Jonas Laucė sukūrė įspūdingą panoraminį, subtilia epine distancija pagrįstą pasakojimą. Daugybė įvykių vietoje savarankiško veiksmo, noras aprėpti kuo daugiau tikrovės medžiagos lėmė, kad romanas – daugiau įvykio, o ne charakterio istorija. Kūriniui kiek stinga pagrindinės idėjos precizijos, kiek padrikoka romano struktūra atėmė iš jo dalį meninio žavesio. Tragiški žmonių likimai, gražaus jų gyvenimo žlugimas – pagrindinė kūrinio įtampa, tačiau įvykiai nedramatizuojami iki aukščiausios tragizmo gaidos – autoriaus vaizdavimo manieros leidžia pajusti, kad jis savo emocijas, blaivią išmintį linkęs valdyti, kiek įmanoma, pridengti išoriniu santūrumu. Tačiau savo atsiveriančia realybe J. Laucės romanas „Negandų metai“ – sukrečianti kronika, šaukte šaukianti apie tragišką ir suluošintą mažos tautos žmogaus gyvenimą.

1 Remiantis liudijimais, būtent taip į Švediją pabėgo ir sovietinių represijų išvengė garsūs latvių literatūros kūrėjai poetė Veronika Strėlertė ir rašytojas Anšlavas Eglytis, daug dailininkų, muzikantų, gydytojų.

2 Menininko A. Macijausko tėvas – aut. past.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija