2016 m. lapkričio 4 d.    
Nr. 41
(2209)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Žaizdos
kūne mūsų...


XXI Amžius


Likimai

Kiškiai po varnalėšos lapu, arba 25 laisvės metai

Nuotrauka iš Genocido aukų muziejaus

1991-ieji – vilties, džiaugsmo ir praradimų metai, totalitarinių režimų agonija ir LAISVĖ. Ir vėl ant Lietuvos laisvės aukuro gulė jauni vyrai ir moterys, kaip ir tada, pokario metais... Tik dabar jau ne Dzūkijos ar Aukštaitijos miškuose, o prie Televizijos bokšto, prie Medininkų muitinės. Laisvė, sutvirtinta krauju. Laisvė leidžia be baimės galvoti ir sakyti tiesą. Išsivadavimas ne tik valstybės mastu, bet ir asmeniškai – laisvė būti savimi, laisvė atsistoti ir pasakyti: „Žiūrėkite – štai žmogus!“ Ir tą poreikį, slopintą 45 sovietinės okupacijos metus, jautė ne tik lietuviai, bet ir „tautinės mažumos“ – ukrainiečiai, žydai, lenkai, vokiečiai ir kiti, o ypač – našlaičiai Rytprūsių vaikai, kurie, baigiantis karui, 1945 metais ir vėliau, atėjo į Lietuvą. Tai buvo tie, kurie, kurie gyveno kaip kiškiai po varnalėšos lapu, drebėdami nuo garsesnio durų trinktelėjimo, nuo bet kokio kreivo žvilgsnio – „kad tik neužkliuvus“... Rytprūsių vaikų akyse buvo mušami tėvai, prievartaujamos motinos ir seserys, žudomi seneliai. Tai yra tie, kurie augo ant Lietuvos vieškelių, kurie visą dieną eidavo į niekur, o miegodavo ten, kur užklupdavo vakaras. Jų apavas buvo tik nuosavi kojų padai, surambėję nuo kelio dulkių. Tie vaikai ne laiku subrendo. Jie nebijojo tamsos, lietaus ir ilgo kelio, nemokėjo skųstis, nesugebėjo dejuoti ir neverkdavo dėl blogo oro ar kieto patalo. Ne laiku pasitraukusi vaikystė įskiepijo uždarumą ir nepasitikėjimą. „Kodėl aš gyvenu tokiu nuožmiu laikotarpiu? Viešpatie, kur tavo ramybės uostas? Mama vis sakydavo, kad yra Dievo ramybės uostas... Tik kokiu laivu į jį nuplaukti, nepasakė. Dievas irgi tuo laiku tylėjo“, – sako Olafas P. Jie matė kruvinas miško samanas, žolę, pilną šovinių, susprogdintą žeminę... Šie vaikai matė mirti pasiryžusių Lietuvos partizanų grupę, stovinčią prieš girtų okupantų garnizoną. Mirdamos badu motinos palaimino pusgyvius vaikus kelionei į Lietuvą, o pačios tyliai be ašarų išeidavo į protėvių pasaulį, kur niekas nemuša ir nemiršta badu...

Tūkstančiai Rytprūsių vaikų 1945–1951 metais mirė badu, buvo nušauti, užmušti, sadistiškai nukankinti „išvaduotojų“ iš Stalino saulės šalies. Už tokias kančias seniau paskelbdavo šventaisiais. Rytprūsių vaikai prarado viską – Tėvynę, motinas, tėvus, seseris, vaikystę, savo identitetą. Lietuva išgelbėjo juos nuo bado mirties, nuo sovietinio teroro organizuotų žudynių Rytprūsiuose, bet negalėjo išsaugoti jų identiteto. Beveik visi vaikai gavo lietuviškas pavardes ir vardus. Šie vaikai užaugo kaip Onos, Jonai, Marytės. Kai Lietuva tapo nepriklausoma, jie nedrąsiai klausdavo: „Kažin ar aš kada nors galėsiu vadintis Franzu, Olafu, Mariane, Liselotte? Ir niekas nekiš manęs kalėjiman ar pas baltas meškas nepasiųs?“

Aktualios temos – Rytprūsių tragedija ir genocidas, tėvynės ir identiteto praradimas – reikalavo atskiro traktavimo, sprendimo, metodikos ir plano. Ir tai pastūmėjo mus į šį istorijos sūkurį, padarė jo dalimi, išnešė į viešumą, į tarptautinius vandenis ne tik Rytprūsių tragediją, bet ir suteikė jai veidą – Rytprūsių našlaitį, niekam nereikalingą, pavargusį, mirštantį badu, užmirštą paskutinį baisių nusikaltimų žmogiškumui liudininką. O nepatogius liudininkus stengiamasi likviduoti arba pasistengti nustumti į užmarštį. Netgi pavyko 46 metus šį klausimą užspausti.

Kaip parodė istorija ir laikas, ši tema buvo ir liko nepatogi daug kam.

Taigi 1991 m. rugsėjo 14 d. 10 val. Klaipėdoje, Liepų g. 3, tuometinėje Klaipėdos Sąjūdžio būstinėje, įvyko steigiamasis Vokiečių bendrijos „Edelweiss“ suvažiavimas. Atvyko 58 Rytprūsių vaikai iš visos Lietuvos. Paruošiau šiokį tokį informacinį stendą, 3 rezoliucijas ir pareiškimą. Ant stalo pasistatėme kryželį – vilties ir kančios simbolį. Tai labai atspindėjo šių žmonių gyvenimą. Jie šimtus kartų irgi buvo kalami prie kryžiaus...

Skaudu buvo matyti pavargusius 50-mečių ir 60-mečių veidus, nuo darbo sudiržusias rankas, bet šių žmonių akys buvo ypatingos, jos švietė viltimi. Jų buvo daug ir jie buvo nebe vieninteliai. Iki šiol mano atmintyje liko tas nepakartojamas ir jaudinantis momentas, kai kiekvienas prisistatė. „Aš esu Olaf Pasenau iš Kionigsbergo“, „Aš vadinuosi Lucie Mickoleit“, „Aš – Ruth Deske iš Gerdauen“, „Aš – Hartmutas gal... nežinau iš kur...“, „Aš – Manfredas ir mano mama mane labai mylėjo...“ Žmonės verkė, bet tai buvo išsilaisvinimo ašaros. 46 metus jie buvo Onos, Jonai ir t. t., o dabar jie pamažu tiesėsi ir tarė daug metų išsaugotą tikrą savo vardą ir pavardę. Ir visai nesvarbu, ar laikas apgraužė gatvės pavadinimą Kionigsberge, o kaimo pavadinimas šiek tiek išsiklaipė... Tai buvo jų identiteto grįžimo pradžia! Jie vėl pamažu tapo tuo, kuo juos šaukė mamos – Olafu, Mariana, Dora, Hansu. Jie tiesiog akimirsniu keitėsi – augo, tiesėsi, jaunėjo, jau nebebuvo susigūžę, baigštūs, pavargę, o gražūs, pagarbos verti žmonės. Ir tai buvo pati didžiausia dovana mums – draugijos steigėjams.

Rytprūsiai dar gyvi, kol gyvas bent vienas jų gyventojas. O jų buvo net 58. Vėliau skaičius augo iki 300. Priėmėme tris rezoliucijas ir aptarėme darbus. Pirmiausia norėjome įamžinti nužudytų ir badu mirusių Rytprūsių gyventojų atminimą. Žinoma, svarbu buvo ir oficialiai susigrąžinti savo tikrąjį identitetą ir buvusią pilietybę. Labai svarbi dalis buvo artimųjų paieška ir Rytprūsių vaikų, nukentėjusių nuo sovietinio genocido, pripažinimas karo aukomis.

Aš noriu iš visos širdies padėkoti tiems, kurie buvo kuriant draugiją visada šalia. Tai Olaf Pasenau, Waltraut, Mariana Beutler, Ruth Deske, Heinz Heindrich, H. W. Puschnakowski, Gerda Mickoleit. Ypač noriu padėkoti Olafui P., kurį išrinkome pirmininku, už jo darbą, paruošiant steigiamąjį susirinkimą ir už nesavanaudišką pagalbą bei palaikymą sunkiose ar sudėtingose situacijose. Jis tikrai aukojo savo laiką ir mylėjo žmones. Gal ne visada tai parodė...

Nesenai kalbėjau su keletu „Vilko vaikų“, gyvenančių Lietuvoje ir Vokietijoje. Visi prašė parašyti, kad jie dėkingi Lietuvai už išgelbėtą gyvybę.

Aš manau, kad netgi tie, kurie pokario metais mažutę riekelę duonos ar vieną bulvę pavargėliui vaikeliui tegalėjo duoti, yra didžiausios pagarbos verti. Jie pasidalino tuo, ką patys turėjo. Tuometinė sovietų okupuota Lietuva, tremiama, tampoma po Gulagus ir KGB kalėjimus, guldoma patvoriuose ir girtų stribų spardoma, nedaug ką pati turėjo. Ne vienas Rytprūsių vaikas buvo kovojančių Lietuvos partizanų pamaitintas, paguostas ar jo gimtąja kalba pakalbintas.

Mes dėkojame toms motinoms, kurios nuprausė utelėtus, išsekusius, nuplyšusius vaikelius, kurie nebeturėjo jėgų nei verkti, nei bijoti. Juos priglaudė vienai ar kelioms dienoms, o kartais ir visam laikui vaikelis pasilikdavo.

Ir tikras stebuklas, kad jie surado moralinių jėgų savyje pakilti ir užaugti gerais, darbščiais ir gyvenimą mylinčiais žmonėmis, sukurti puikias šeimas. Kas jiems padėjo? Vieni sako, kad malda, kiti – kad viltis... Kol jie dar yra su mumis, kol dar ne visi išėjo, paklauskime jų patys. Jei tai pradės daryti pseudoistorikai, „psichologai“ ir sociologai, vėl bus toks pat rezultatas kaip ir su Rytprūsių vaikų pavadinimu – „vilko vaikai“. Filmuose (kai kuriuose), knygose (kai kuriose) ir straipsniuose skaitau ir negaliu atsistebėti – „jie taip vadinasi, nes jų akys blizgėjo ir jie miškuose gyveno“. Rašo, rodos, suaugę, raštingi žmones, o spauda tai kartoja. Nevadino niekas Lietuvoje Rytprūsių vaikų vilko vaikais, o vokietukais, prūsiukais. Tas pavadinimas atsirado apie 1993 metus.

Ir dar metams bėgant vis daugėja „Edelweiss“ įkūrėjų, netgi tokių, kurie nė iš tolo nieko neturėjo bendro su įkūrimu. Taigi trumpai parašysiu dar kartą: 1991 09 14, Klaipėdoje, Liepų g. 3. Įstatus padėjo sukurti Algis Grubliauskas, tuometinis Klaipėdos Sąjūdžio pirmininkas. Kūrėjai buvo, kaip rašiau, anksčiau.

Dar norėčiau padėkoti Lietuvos Vyriausybei, kuri turėjo daug supratimo ir žmogiškumo, suteikdama Lietuvoje gyvenantiems Rytprūsių vaikams stalinistinio teroro aukų statusą ir prilygindama visiems tremtiniams. Tai – labai gražus poelgis, kuriuo galėtų pasekti ir Vokietijos vyriausybė. Beje, Vokietijoje 3 Rytprūsių vaikai („vilko vaikai)“ yra oficialiai pripažinti karo aukomis ir gauna neblogą priedą prie pensijos. Ši procedūra reikalauja labai daug laiko, žinių ir gerų nervų.

Minint 25 metų jubiliejų, norėčiau padėkoti tuometiniams rėmėjams iš Vokietijos – dr. Wolfgang von Stetten, Hans-Jurgen Hoffman ir jo žmonai Ilsebill Hoffman, Wilchelm von Gottberg ir daugeliui kitų. Šie žmonės buvo didžiausi mūsų pagalbininkai, padėję mūsų uždavinius realizuoti. Jie padėjo ne tik „vilko vaikams“ bet ir kitiems Lietuvos žmonėms, nepaisydami jų tautybės, bei ligoniams, studentams ir t. t.

Aš džiaugiuosi, kad Olafas Pasenau ir toliau yra iniciatorius ir padėjėjas čia, Vokietijoje, populiarinant Lietuvos vardą ir sprendžiant Rytprūsių vaikų problemas.

Norėčiau nuoširdžiai padėkoti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinei direktorei Teresei Birutei Burauskaitei, memorialinio departamento direktorei Gintarei Jakubonienei ir Genocido aukų muziejaus direktoriui Eugenijui Peikšteniui bei visiems muziejaus darbuotojams. Šitų žmonių dėka bus artimiausioje ateityje paruošta didelė ir turininga paroda apie vokietukus. Beje, paroda yra lietuvių ir vokiečių kalbomis ir bus demonstruojama Lietuvoje, Vokietijoje ir Austrijoje.

Mane nepaprastai maloniai nustebino šių žmonių tikras, nuoširdus domėjimasis Rytprūsių tema, Rytprūsių vaikais ir, nepaisant aukštų postų, paprastumas bei gerumas. Ačiū Jums, kad Jūs esate. Tokie žmonės yra Lietuvos puošmena. Jie myli žmones ir žmonės yra jiems dėkingi.

Aš džiaugiuosi, kad man gyvenime pasisekė sutikti tiek gerų, nuostabių žmonių. Duok, Dieve, ilgą amžių visiems „vilko vaikams“ ir tiems, kurie buvo man ir jiems yra nepaprastai geri. Lai Dievas laimina Jus visus, Jūsų šeimas ir namus.

Angelika von Sacksen

2016 09 10
Gransee
Deutschland

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija