Žaizdos
kūne mūsų...

Žmogaus dvasia – neįveikiama

Šaulių ir skautų Vėlinių žygis laisvės kovotojų takais

Šarūnė Baronaitė

Iš kairės: šaulės Liveta, Karolina, skautas Justas ir žvakeles pašventinęs kun. Antanas Černa

Iš kairės: skautė Ieva, šaulės Liveta, Karolina

Iš kairės: skautas Justas, šaulės Liveta, Karolina

Iš kairės: skautas Justas, šaulės Karolina, Liveta

Žvakės liepsna yra pagrindinis Vėlinių dienos simbolis. Ugnis ne tik pritraukia mirusiųjų vėles, bet yra raktas į gyvųjų ir mirusiųjų susitaikymą. Pirmosiomis lapkričio dienomis žvakių liepsnelės apšviečia net ir mažiausias kapinaites, tačiau yra vienišų ir užmirštų laisvės kovotojų kapų, kurie net ir mirusiųjų pagerbimo dieną lieka tamsūs.

Lietuvos skautų sąjungos Akademinio skautų sąjūdžio kunigaikščio Algimanto skilties skautų ir Lietuvos šaulių sąjungos Karaliaus Mindaugo 10-osios kuopos šaulių atstovų iniciatyva Širvintose jau tradicija tapo Vėlinių žygis, kurio metu yra lankomi Širvintų rajone esantys partizanų žūties vietas žymintys paminklai. Būdami ištikimi duotam skautų įžodžiui tarnauti Dievui, Tėvynei ir artimui, pastatydami žvakę prie pamiršto paminklo, skautai ir šauliai pagerbia kovotojus už Lietuvos laisvę.

Šiemet savo kelionę skautai ir šauliai pradėjo kiek kitaip – prie R. Antinio sukurto paminklo 1920 metais mūšyje žuvusiems kariams ir šauliams atminti. Šioje simbolinėje vietoje kun. Antanas Černa pašventino žvakes, kurios vėliau buvo degamos prie laisvės kovotojų kapų. Pirmosios skautų ir šaulių žvakės nušvietė Širvintose esančius laisvės kovotojų kapus – liepsnelės sužibo prie paminklo kariams ir šauliams bei koplytstulpio 1940–1953 metų Širvintų rajono aukoms atminti. Uždegtos žvakutės ir ant lietuvybės puoselėtojo kun. Jono Navicko kapo bei savanorių kapų.

Vėliau skautų ir šaulių komanda pasuko į Puorius. Dar viena liepsnelė sužibo pamiškėje prie akmeninio paminklo, žyminčio lietuvybės puoselėtojo kun. Kazimiero Lajausko žūties vietą. Vakaro tamsoje neliko pamirštas Daciūnuose esantis kryžius, pastatytas čia žuvusiam partizanui Albertui Gurkšniui-Kerniui atminti. Kelionę skautai ir šauliai tęsė pasukę į Pigašius. Čia žvakės liepsna sužibo ant 1945 metais žuvusių Didžiosios Kovos apygardos Juozo Norkaus-Keršto partizanų būrio vado Juliaus Garbatavičiaus-Šalčio ir jo būrio partizanų kapo. Prisiminta ir istorija, kad mūšyje žuvus šiam vadui, priešų pajėgoms vadovavęs rusų karininkas neleido niekinti jo kūno ir ištarė: „Jis – karys, ne banditas“.

Pigonių kapinėse žvakių šviesos apšvietė paminklus su užrašais „Žuvo 1944 už Tėvynę“ ir „Čia palaidota partizano motina“.

Musninkuose žvakių žiburiai sužibo ant bažnyčios šventoriuje palaidoto Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataro kun. Alfonso Petrulio kapo bei prie šalia bažnyčios esančios karių globėjo Šv. arkangelo Mykolo skulptūros.

Kaimynėlių kaime žvakės liepsna skautai ir šauliai pagerbė Didžiosios Kovos rinktinės vado Jono Misiūno-Žalio Velnio pavaduotoją Juozą Norkų-Kerštą, 1945 metais žuvusį tose apylinkėse nuo liūdnai pagarsėjusio stribų vado Chimino kulkos. Lietuvos akademinio skautų sąjūdžio atstovas Justas pasakojo, kad šis neaukšto ūgio, mandagus ir taktiškas Musninkų pradžios mokyklos vedėjas vokiečių okupacijos metais dirbo vertėju ir vokiečių administracijos apklausose vertėjavo „prasikaltusiems“ kaimynams. Sako, ir ką tas bekalbėtų, Juozas vertė taip, kad beveik visada apklaustieji buvo paleidžiami. Musninkuose apie tai patyliukais buvo kuriamos legendos, už tai Juozas Norkus buvo visų gerbiamas žmogus.

Kita atminimo ir pagarbos liepsnelė nušvietė Vindeikiuose esantį, būrio vado Juozo Naraškevičiaus-Šerno, partizanų Igno Adomavičiaus-Tauro, Česlovo Aniūkščio-Karvelio, Petro Bereznausko-Liūto ir Juozo Naraškevičiaus-Šarūno žūties vietą žymintį paminklą. Čiobiškio kapinėse skautai ir šauliai aplankė legendinio Didžiosios Kovos apygardos vado Jono Misiūno-Žalio Velnio žmonos, partizanės Onos Krivickaitės-Misiūnienės kapą.

Kelionė tęsiama pasukus į Leščiūnus. Čia vienas paskutinių šio vakaro skautų ir šaulių kelionės žiburėlis buvo skiriamas iš šio kaimo kilusiems garsiems broliams Juozui Kudeliui-Dobilui ir Leonui Kudeliui-Bolševikui.

Prie Liukonių kryžiaus žygeiviai paliko ne tik degančią žvakę, bet prisiminė mistišką kryžiaus legendą. Pasak jos, Liukonių kryžius ir šalia jo esantys akmenys bei plokščias akmuo su duobute yra šventi. Yra manoma, kad ankščiau šioje vietoje buvęs miškas, kuriame buvo medžiojama. Vienam žmogui labai sekėsi medžioti, kitam ne, todėl šis ir klausia: „Kaip tau taip sekasi?“ Žmogus atsakęs: „Aš tau išduosiu paslaptį: prieš Velykas, kai einame į bažnyčią, paimk iš jos švenčiausiąjį, parsinešk namo ir atnešęs prie pušies šauk į jį. Jeigu tu nešausi, šausiu aš“. Besiruošiant šauti, žmogui pasirodė mergelė Marija su kūdikiu ant rankų ir jis negalėjo įvykdyti savo pažado, todėl šovė medžiotojas, kurį lydėjo sėkmė. Jam iššovus abu vyrai virto akmenimis, kurie prie kryžiaus suakmenėję yra ir šiandien. Kalbama, kad po šio įvykio toje vietoje pradėjo vaidentis, todėl žmonės nutarė pastatyti kryžių. Jis buvo išdrožtas iš tos pušies, prie kurios buvo šaudoma. Kryžių atnaujino tautodailininkas J. Kalinauskas, o senasis ir dabar saugomas Gelvonų bažnyčioje.

Kelionę vainikuojanti liepsnelė sužibo Gelvonuose, prie Didžiosios Kovos apygardos partizanų paminklo, o ten suskambusi partizanų daina nuvilnijo per miestelį.

Laisvės kovotojų kapai jau trečius metus yra prisimenami ir pagerbiami. Maždaug 110 kilometrų žygio rezultatas – ne tik lietingo rudens vakaro tamsoje aplankyti laisvės kovotojų paminklai, bet ir šviesa, sužibusi skautų ir šaulių širdyse. Prie kiekvieno paminklo kaip pagarbos ženklas sukalbėta malda įrodo, kad esame dėkingi kovotojams ir mylime Tėvynę, kurios laisvės jie siekė.

Širvintų rajonas

© 2016 „XXI amžius“