|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Kauno arkivyskupijoje Kauno I dekanate Diena su angelais
aliakalnis. Spalio 2-ąją Bažnyčia ir valstybė mini Angelų Sargų dieną. Šiemet ši diena buvo sekmadienis, todėl atsirado galimybė atitrūkti nuo kasdienybės ir leistis aptikti kažką nauja. Parapijos Šeimos sielovados vadovės sesers Ramutės Budvytytės SSC kvietimu drauge su kitomis Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos šeimomis, vykome į Angelų kalvą, esančią netoli Trakų. Pasiklausius orų prognozių lietaus ir vėsumos tikimybė daugeliui kėlė nerimą, nes vykome su visai mažais vaikais. Tačiau mūsų būgštavimai nepasiteisino, oras išsigiedrijo ir buvo šilta kaip vasarą. Žinios apie Angelų kalvą buvo skurdokos. Internete pasidomėjome, kur tai yra. Taigi vietos smalsumui liko daug. Sesers Ramutės rūpinimasis mūsų mažaisiais, kad ši diena jiems būtų įdomi, informatyvi ir neprailgtų, pranoko visas tikimybes. Nuvykę į vietą pirmiausia papietavome prie bendro stalo, ant kurio sudėjome viską, kas ką turėjome. Mažųjų smalsumas jau vedžiojo juos po Angelų kalvos kalnelius ir pakalnes. Vaizdas išties įspūdingas net ir suaugusio akims. Tikslaus Angelų statulų skaičiaus ant kalvos ir dabar nežinome, atrodo, kad jis kasmet padidėja ir dar nėra galutinis. Po agapės prasidėjo tikrasis smagumas, kai susitvarkę stalą, leidomės susipažinti su angelų statulomis. Tai nebuvo tik šiaip sau pasivaikščiojimas, nes s. Ramutės rūpesčiu prie beveik kiekvienos ką nors simbolizuojančios angelo statulos, buvo prilipinti maži mediniai angeliukai su juostelėmis, kad būtų galima užsikabinti ant kaklo. Ant kiekvieno tokio angeliuko buvo užrašytas kiekvieno ten nuvykusio vaiko vardas. Nė vienas iš jų nežinojo, kur ras angeliuką su savo vardu, tad visi traukinuku su s. Ramute priešakyje, linksmai pūškuodami pradėjo kelionę nuo vienos angelo statulos prie kitos. Neatsilikome ir mes, vaikų tėveliai. Buvo smagu ir gražu žiūrėti į vaikus, kupinus smalsumo ir entuziazmo rasti savo angeliuką. Ir koks nenusakomas džiaugsmas užplūsdavo tą vaiką, kuris jau rado angeliuką su savo vardu. Visi plojome ir vaikui, ir angelui, kuris pavaizduotas toje statuloje. Stengėmės užfiksuoti tas smagias akimirkas nuotraukose, kad prisiminimai liktų kuo ilgiau. Angelų kalva įspūdį paliko ne tik vaikams. Mums, jų tėveliams, tai irgi buvo nauja ir įdomi patirtis. Praturtėjome naujomis žiniomis, pasisėmėme dvasios stiprybės, dieną leidome visa šeima kartu, užsimiršo kasdieniai rūpesčiai, pasijautėme apkabinti DANGAUS, nes kalvoje radome ir šeimas globojančio angelo statulą. Kiekviena kalvoje esanti statula atspindi kokią nors angelo misiją, tad sustojęs ir perskaitęs jo dedikaciją, nejučiomis imi prašyti paramos toje srityje. Taigi, mes ten prašėme užtarimo palaikant taiką, tautų vienybę, palaimos mūsų šeimoms, kantrybės ir kitokios pagalbos. Tarp angelų statulų pasijutome tarsi prie įsikūnijusio kiekvieno mūsų Angelo Sargo, kuris mus lydi nuolat visą gyvenimą. Tokios šventės ir išvykos pristabdo nuo kasdienio bėgimo ir padeda prisiminti, kad esame Dievo mylimi vaikai, per gyvenimą keliaujantys ne vieni, o lydimi Jo mums kiekvienam asmeniškai skirto patikimo Pasiuntinio, kuris prireikus mus nukreipia tinkama linkme. Angelo Sargo pagalbos dažnai prireikia ne vien kelyje, bet ir dvasinėse kovose ar net paklydimuose. Kai vaikai jau susirado jų laukiančius angeliukus, visi kartu koplytėlėje giedojome giesmę į Angelą Sargą. Pasimeldę ir padėkoję Dievui už visus džiaugsmus ir puikų orą, pavargę, bet džiugūs, išsiruošėme namo. Pakeliui dar sustojome prie Švč. Mergelės Marijos koplytstulpio, kurį Būdos kaimo bendruomenė įsirengė savo rankomis, pasimeldėme į Švč. Mergelę Mariją Šv. Bernardo malda, o vaikų laukė dar viena staigmena, jie visi buvo apdovanoti Angelo Sargo paveikslėliais. O tada jau atsisveikinome ir kas autobusiuku, o kas savais automobiliais išvykome namo. Grįždami dalijomės savais įspūdžiais. Mažasis pusantrų metukų Nojus smalsiai apžiūrinėjo ant kaklo užkabintą angeliuką, kurį su jo vardu, (o vėliau ir su savo vardu) brolis rado pritvirtintą prie angelo statulos. Vyresnysis, Matas (6 metų), džiaugėsi smagia atrakcija, kai lakstė su s. Ramute ir kitais vaikais, kai apsikabindavo kiekvieną angelą ir bandė mėgdžioti statulas. Ypač džiaugėsi ta akimirka, kai rado angeliuką su savo vardu ir visas dėmesys buvo jam. Tėtis džiaugėsi, kad džiaugiasi šeima, o mama savo patirtis ir džiaugsmus išdėstė aukščiau. Dabar angeliukai mūsų namuose kabo gerai matomoje vietoje, tad kartais iškyla naujų klausimų ir pasvarstymų. Šitos išvykos nepamiršime, nes prisilietėme prie to, kas mus lydi kasdienybėje, nors ir nematoma, bet jaučiama parama. Sesuo Ramutė buvo regimas ir kartu bėgantis Angelas Sargas mūsų vaikams. Šito bėgiojančio Angelo Sargo dėka mūsų visų patirtis Angelų kalvoje buvo sustiprinta ir įtvirtinta. Dėkojame Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos klebonui mons. Vytautui Grigaravičiui ir visai pastoracinei tarybai už rūpinimąsi jaunų šeimų sielovada, o s. Ramutei už suteiktą džiaugsmą mūsų mažiesiems ir mums, tėveliams. Svajūno ir Laimos Tamulių šeima Viktorijos Vaičiulėnienės nuotrauka
© 2016 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |