2016 m. lapkričio 11 d.    
Nr. 42
(2210)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Lietuvos užsienio reikalų ministras lankėsi Vatikane

Užsienio reikalų ministras Linas
Linkevičius Vatikane susitiko
su arkivyskupu Polu Galageriu

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pirmadienį lankėsi Vatikane. Ministras lapkričio 7 dieną susitiko su Šventojo Sosto Sekretoriumi santykiams su valstybėmis arkivyskupu Polu Galageriu (Paul Gallagher) ir paminėjo Lietuvos ir Šventojo Sosto visiškai atkurtų diplomatinių santykių 25-metį. Lietuvos ambasada prie Šventojo Sosto pirmadienio pavakare surengė priėmimą, kuriame dalyvavo ministras L. Linkevičius, arkivyskupas P. Galageris, prie Šventojo Sosto akredituoti diplomatai ir kiti svečiai. Iškilmingame renginyje ministras priminė, kad Šventasis Sostas niekuomet nepripažino Lietuvos okupacijos. „Šiandien Lietuva Jums dar kartą dėkoja už principingą laikyseną, kuri 50 metų mums padėjo išlaikyti laisvės viltį. Okupacijos metu kiekvienas paramos ženklas buvo labai svarbus. Principinga laikysena ir Šventojo Sosto moralinis autoritetas reikšmingas ir šiandien, kai Europa ir visas pasaulis susiduria su karinių konfliktų ir jėgos naudojimo iššūkiais“, – sakė L. Linkevičius. Pasak ministro, žodžiai, kuriuos šiandien pasaulis girdi iš Šventojo Sosto, yra galingesni už ginklus, nes įkvepia milijonus žmonių kovoti už laisvę, žmogaus teises ir orumą. „Jeigu mes visi galėtume savo pavyzdžiu liudyti šiuos žodžius, tai pasaulis būtų geresnė vieta gyventi“, – sakė ministras minėjimo metu. Susitikime su arkivyskupu ministras pasidžiaugė puikiais ir paskutiniu metu intensyviai plėtojamais Lietuvos ir Šventojo Sosto tarpusavio ryšiais ir pabrėžė abiejų šalių atsidavimą taikos, demokratijos, solidarumo ir žmogaus teisų stiprinimo principams. Ministras pasidžiaugė užsimezgusiais glaudžiais santykiais su Vatikano diplomatine tarnyba, kurios žinios buvo labai vertingos Lietuvai būnant nenuolatine Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nare 2014–2015 metais. „Norime tęsti šį glaudų bendradarbiavimą bei dėti visas įmanomas pastangas ieškant taikaus konfliktų sureguliavimo Rytų Ukrainoje, Pietų Kaukaze, Artimuosiuose Rytuose bei sprendžiant karinių veiksmų šiuose regionuose sukeltas humanitarines krizes“, – sakė L. Linkevičius. Susitikimo metu didelis dėmesys skirtas migracijos keliamiems iššūkiams.

Lietuvos ir Šventojo Sosto visaverčiai diplomatiniai santykiai buvo atkurti 1991 m. rugsėjo 30 d. Vilniuje pasirašyta dvišale deklaracija. Šventojo Sosto vardu ją pasirašė tuometinis apaštališkasis nuncijus Olandijoje arkivysk. Audrys Juozas Bačkis, su specialia misija pasiųstas į Baltijos šalis, Lietuvos vardu – Užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas. Deklaracijos pasirašymas buvo oficialus aktas, atkūręs dvišalius tiesioginius darbinius ryšius. Šventasis Sostas nebuvo pripažinęs Lietuvos inkorporacijos į Sovietų Sąjungą, tad ir diplomatiniai santykiai formaliai nebuvo nutraukyti. Per visą Lietuvos okupacijos laikotarpį Šventasis Sostas pripažino Romoje veikusią Lietuvos atstovybę prie Šventojo Sosto. Šį faktą paminėjo ir popiežius Jonas Paulius II, 1992 m. liepos 11 d. priimdamas pirmojo laisvę atgavusios Lietuvos ambasadoriaus prie Šventojo Sosto Kazio Lozoraičio skiriamuosius raštus. Tą dieną Jonas Paulius II pasakė: „Noriu pabrėžti, kad šiandien mes ne užmezgame naujus Lietuvos ir Šventojo Sosto santykius, bet sugrąžiname jiems visą spindesį po ilgo pusės šimtmečio, per kurį Apaštališkieji rūmai buvo atviri Lietuvos pasiuntiniui, Romoje ištikimai atstovavusiam kenčiančiai savo tautai“.

Diplomatiniai santykiai su Šventuoju Sostu buvo užmegzti po Pirmojo pasaulinio karo sukūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę. Pirmieji atstovai, siekę Šventojo Sosto pripažinimo naujai Lietuvos valstybei, buvo du kunigai – kun. Kazimieras Prapuolenis, kuris per Pirmąjį pasaulinį karą ir po jo gyveno Romoje, vadovavo Rusijos imperijos išlaikomai Romos Šv. Stanislovo bažnyčiai, ir po jo, jau su oficialiais įgaliojimais į Romą atvykęs kun. Jurgis Narjauskas, buvęs Seinų kunigų seminarijos profesorius ir „Šaltinio“ leidyklos bei spaustuvės bendrasavininkas. Oficialiai de jure Lietuvą 1922 metais pripažino popiežius Pijus XI, buvęs apaštališkasis vizitatorius Lenkijoje ir Lietuvoje. Pirmasis jau pripažintos Lietuvos atstovas Vatikane buvo Kazys Bizauskas. Geriems dvišaliams santykiams tuo metu kenkė Vilniaus problema. 1922 metais Vilnius ir Vilnija formaliai tapo Lenkijos valstybės dalimi. Šventasis Sostas 1925 metais įkūrė Vilniaus arkivyskupiją Lenkijos ribose. O tai, savaime suprantama, kėlė nepasitenkinimą Lietuvoje ir kenkė santykiams su Šventuoju Sostu. Padėtis aprimo tik po to, kai 1926 metais buvo sudaryta Kauno bažnytinė provincija, kurios ribos sutapo su Lietuvos Respublikos ribomis, kai 1927 metais buvo pasirašytas Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto konkordatas. Tais pačiais metais ir diplomatiniai santykiai buvo pakelti į įgaliotojo ministro ir nuncijaus lygį, pirmuoju Lietuvos ministru prie Šventojo Sosto buvo paskirtas Jurgis Šaulys. Deja, netrukus prasidėjo nauja krizė. Santykius su Šventuoju Sostu drumstė tautininkų valdžios Lietuvoje siekimas monopolizuoti moksleivijos ugdymą. Prie to dar prisidėjo tuometinio Lietuvos užsienio reikalų ministro Dovo Zauniaus asmenins konfliktas su nuncijumi arkivysk. Rikardu Bartoloniu (Riccardo Bartoloni), pasibaigęs nuncijaus išvarymu iš Lietuvos. Santykiai vėl normalizuoti tik 1939 metais, kai Lietuvos ministru prie Šventojo Sosto buvo paskirtas anksčiau protokolo tarnybai Užsienio reiklų ministerijoje vadovavęs Stasys Girdvainis, o Šventasis Sostas nuncijumi Kaune paskyrė arkivyskupą Luidžį Sentozą (Luigi Centoza).

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Vinco Krėvės-Mickevičiaus vadovaujama marionetinė vyriausybė 1940 m. rugpjūčio 14 d. informavo nuncijų apie diplomatinių santykių nutraukimą. Ministras Girdvainis prašė Vatikaną nepripažinti sovietų primestos naujos valdžios sprendimų. Ištisus penkis dešimtmečius Šventasis Sostas nepripažino Lietuvos įjungimo į Sovietų Sąjungą; visą laiką Romoje veikė Lietuvos pasiuntinybė prie Šventojo Sosto. Kai 1991 metų vasarą po nepavykusio pučo Maskvoje pasaulio valstybės viena po kitos pradėjo pripažinti Lietuvą, buvo atkurti tiesioginiai Lietuvos ir Šventojo Sosto ryšiai. Pasirašius santykių normalizavimo aktą į Lietuvą buvo pasiųstas Šventojo Sosto diplomatinėje tarnyboje dirbęs lietuvis arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis. Netrukus po dvišalės deklaracijos pasirašymo, jau 1991 metų lapkritį, į Vilnių buvo pasiųstas apaštališkasis nuncijus ispanas arkivyskupas Chusto Muloras Garsija (Justo Mullor Garcia), kuris atstovavo Šventajam Sostui iki 1997 metų. Nuo 1997 iki 2001 metų nuncijus Lietuvoje buvo vokietis arkivyskupas Ervinas Jozefas Enderis (Erwin Josef Ender); nuo 2001 iki 2009 metų – šveicaras arkivyskupas Peteris Štefanas Curbrigenas (Peter Stephan Zurbriggen), nuo 2009 iki 2013 metų – italas arkivyskupas Luidžis Bonacis (Luigi Bonazzi), o šiuo metu Šventajam Sostui Lietuvoje atstovauja ispanas arkivyskupas Pedras Lopesas Kvintana (Pedro López Quintana), paskirtas 2014 metų pradžioje.

Pirmasis po nepriklausomybės atkūrimo paskirtas Lietuvos ambasadorius prie Šventojo Sosto Kazys Lozoraitis ėjo pareigas nuo 1992 iki 2004 metų. Po jo 2004–2008 metais Lietuvai Vatikane atstovavo Algirdas Saudargas; nuo 2008 iki 2012 metų – Vytautas Ališauskas; nuo 2012 metų – Lietuvos ambasadai prie Šventojo Sosto vadovauja Irena Vaišvilaitė.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija