2016 m. lapkričio 18 d.    
Nr. 43
(2211)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Naujas gyvenimas

Kun.  Kazimieras Prialgauskas

(Tęsinys. Pradžia nr. 42)

Kalinys kun. dr. Kazimieras
Prialgauskas Erceve, 1952 07 22

Pirmasis įspūdis buvo raminantis: kaliniai politiniai, ne vagys, ne banditai, draugiški, beveik visi lietuviai. Lukiškėse teko žiemoti, nuo lapkričio 4 iki 1951 metų kovo 14 dienos, tai yra išvežimo į lagerį. Čia buvo geriau negu saugume, gyvenome ne rūsio kameroje, o net antrame aukšte. Čia rūsyje laikomi pasmerktieji mirti. Naktį nebeveda tardyti, taigi galima ramiai pamiegoti. Net dieną, nulindus toliau nuo durų į kameros galą, dar galima nusnausti, nors tai ir draudžiama ir, jei staiga įpuolus sargybiniui nespėsi greitai pašokti ir akis pratrinti, būsi nubaustas jei ne karceriu, tai bent kokią savaitę be eilės kamerą valyti. Šiaip ir čia drausmė griežta. Rytais ir vakarais reikia išsirikiuoti į eilę, kad visus patikrintų, su kitose kamerose esančiais beldimu negalima palaikyti ryšio. Vedant 10–15 minučių į gryną orą, saugodavo, kad vienos kameros kaliniai nepamatytų kitos kameros įvedamųjų. Per sargybinių neapdairumą vieną kartą, mus išvedant iš kameros pasivaikščioti, tarp kitos kameros kalinių pamačiau kun. Krušą, apsivilkusį savo geraisiais kailiniais. Daugiau jo Lukiškėse neteko sutikti. Nuobodžiai čia slinko rudens ir žiemos dienos. Kadangi kameroje 60 žmonių, tai buvo tvanku, langai nedideli, aukštai, šviesos mažai, skaityti sunku. Dienotvarkė ta pati: 6 valandą keltis, tvarkytis guolį, šluoti kamerą, išvedama į tualetą, išsinešame savo naktinį indą, nusiprausiame. Susėdę ant guolių, laukdami pusryčių, krūvon susibūrę, atliekame ryto maldą. Kol buvome drauge, kun. Grucė kas rytą tardavo žodį apmąstymui. Jis turėjo kalbos dovaną, nuteikdavo religingai, padrąsinančiai. Visi mielai dalyvaudavo maldoje tiek rytą, tiek vakarą, kai po vakarinių poterių pusbalsiai dar užtraukdavome: „Štai jau baigiasi mūsų diena, greit naktis sparnus išties...“ Buvo mūsų kameroje grafas Plater-Zyberg iš Kurtuvėnų. Jis jau antrą kartą sėdėjo. Pirmą, 1941 metais išvežtas į Sibirą, karo metu vos nemirė iš bado. Po karo paleistas norėjo vykti pas savo žmoną į Lenkiją, bet, baigiant ruošti dokumentus, vietoj Lenkijos vėl pateko į kalėjimą. Grafas buvo labai inteligentiškas, religingas, malonus žmogus. Mane išmokė eilėraštį „Ciche“, kurį, išmokęs atmintinai lageryje, užsirašiau į savo eilėraščių sąsiuvinį. Po šio sulaikymo grafas, po kelių metų grįžęs, pasimirė, taip ir nepatekęs pas savo žmoną.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija