2016 m. lapkričio 25 d.    
Nr. 44
(2212)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Politikos nauda ir kultūra

Edvardas ŠIUGŽDA

Seimas antradienį pritarė prezidentės Dalios Grybauskaitės pateiktai Sauliaus Skvernelio kandidatūrai premjero pareigoms. Valstiečių ir žaliųjų sąjungos vadovas Ramūnas Karbauskis prieš balsavimą perspėjo Seimo narius, kad nepalaikiusieji S. Skvernelio kandidatūros pademonstruos teigiamų pokyčių baimę ir destruktyvų elgesį. Tad už Skverelį balsavo net 90 Seimo narių, prieš buvo keturi parlamentarai, 33 parlamentarai susilaikė. Anot S. Skvernelio, jis sieks būti telkiantis ir vienijantis ministras pirmininkas – ne žaliųjų, ne valstiečių, ne koalicijos, bet Lietuvos Respublikos. Labai gražūs, tiesiog idealizmu kvepiantys pažadai ir siekiai. S. Skvernelis pabrėžė, kad naują Vyriausybę mato kaip naujų idėjų nešėją. Prašydamas palaikymo, pakvietė dirbti kitaip – „nuoširdžiai, atvirai ir be cinizmo“. Pacitavo („perfrazavo“) JAV prezidentą Baraką Obamą, sakydamas: „Jei darbuose pasiseks mums, pasiseks visai Lietuvai“. Pažadėdamas „daryti reikšmingus ir neišvengiamus pokyčius“, kartu sumaniai pavadino juos „ne revoliucija“, nes „jie turi būti apgalvoti“.

Į rinkimus ėjęs kaip Valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovas prisistatymo į premjero pareigas pasiūlytas S. Skvernelis sakė, kad nė kiek nesivaikys palaikymo balsų šioms pareigoms, lyg esantis „pasislėpęs liberalas“, tačiau tikrai yra „socialiai orientuotos rinkos, bet ne laukinio kapitalizmo, grobuoniškos ekonomikos kultūros šalininkas“. Tačiau jis vis dėlto mano, kad „valstybės reguliavimas neišvengiamas“. Matyt, galvoje turėdamas labiau ne kokį nors beprotišką kainų šuolių augimo sulaikymą, bet mokesčių gyventojams ir verslui didinimą, dažnai vadinamą „reguliavimu“. Liberalas Eugenijus Gentvilas priekaištavo Skverneliui, kad vienoje televizijoje, paklaustas, ką, būdamas šeimos žmogus, rinktųsi – šeimą ar darbą, atsakė, kad, be abejo, rinktųsi šeimą, o tai yra netinkama valstybės žmogui. Parlamentaras priminė gana seną istoriją: „Mes jau turėjome vieną premjerą, kuris davė priesaiką valstybei, tautai, bet, rūpindamasis savo šeima, Sausio 13-osios naktį kažkur dingo. Aš nelinkėčiau ir man sunku patikėti, kad S. Skverelis būtų tas, kuris pasielgtų taip ir praėjus dvidešimt penkeriems metams tektų prisiminti Alberto Šimėno istoriją. Tikiuosi, kad taip nėra“, – sakė E. Gentvilas. Atsakydamas į tokią dviprasmybę būsimasis premjeras patvirtino, jog už jokį postą šeimos neparduosiąs, bet vykdysiąs priesaiką valstybei, tad abejoti dėl jo lojalumo nėra jokio preteksto. Ir dar netgi pašmaikštavo, kad po vieno naktinio skambučio (tikriausiai, galvoje turėjęs tuometinės Seimo pirmininkės L. Graužinienės paklausimą apie vieno nusikaltėlio pabėgimo aplinkybes, t.y. policijos aplaidumą), kai jį (tada dar užėmusį Vidaus reikalų ministro postą) miegantį pažadino, daugiau niekada nemiegąs ir nemiegosiąs.

Kandidatas į premjerus apibūdino ir kitas savo, kaip Vyriausybės vadovo, matymo gaires. Taip jis vaizdingai paaiškino apie provincijos kėlimą iš užmaršties, atsakydamas į Lauryno Kasčiūno iš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos klausimą, kokiomis priemonėmis S. Skvernelio Vyriausybė sieks įgalinti Pietryčių Lietuvą ir kitus ekonomiškai atsilikusius regionus. Susirūpinęs Lietuva, kenčiančia dėl emigracijos į užsienį bei vidinės migracijos, Skvernelis aiškino, kad šiuo metu savivaldybės neturi didelio intereso pritraukti vidaus ar užsienio investicijų į regionus, mat joms nuo to biudžete lėšų nepadaugėja, todėl situaciją keistų finansinės paskatos savivaldybėms. „Jei mes norime iš tiesų turėti komfortabiliai provincijoje arba mažame miestelyje gyvenantį žmogų, jis turi turėti lygiai taip pat prieinamą sveikatos apsaugą, galimybę lavinti kokybiškai savo vaikus, kalbant apie vidurinį išsilavinimą, lygiai taip pat leisti vaikus į popamokinę veiklą, taip vadinamus (lietuviškiau turėtų būti sakoma: vadinamuosius) būrelius. Jis turi turėti galimybę prieiti prie kultūros. Nesakau, kad kiekviename miestelyje turi būti po teatrą, bet galimybė dalyvauti kultūriniame gyvenime turi būti“, – nesismulkindamas apie teatrų darbo kokybę, visuomenės ugdymą sakė S. Skvernelis. Atsakydamas į Agnės Širinskienės klausimą apie demografinės situacijos suvaldymą, S. Skvernelis pripažino, kad šiuo klausimu negali pasakyti ką nors naujo: 1,7 vaiko vienai šeimai negarantuoja normalios kartų kaitos, todėl mes esame nykstanti tauta. Todėl, jo nuomone, reikia sudaryti sąlygas jaunoms šeimoms jaustis socialiai saugiai, kad joms nereikėtų visos paros skirti darbui ir nematyti augančių vaikų, kad joms nekiltų problemų rasti darželį. Kaip tai padaryti, premjeras aiškiau nepasakė. Deja, į premjero postą kandidatavęs Skverelis visiškai nekalbėjo apie užsienio politiką, todėl netikėdamas, kad naujasis premjeras palaikys gerus transatlantinius santykius, atvirai paragino už jį nebalsuoti konservatorius Žygimantas Pavilionis. Tačiau tokie ir panašūs raginimai neremti Skverelio kandidatūros buvo neryškūs, ir jis nesunkiai buvo išrinktas į siūlomą postą. Jis vis dėlto įrodė, kad bus telkiantis ir vienijantis ministras pirmininkas.

Gerai, kad rinkiminės aistros jau blėsta ir laimėjusi „valstiečių“ partija (kuri užsienio žiniasklaidoje labiau vadinama „fermerių partija“) dalijasi ir išsidalija valdžią tiek Seime, tiek Vyriausybėje. Nepaisant to, kad postų dalijimasis apipavidalinamas įvairiausiais idealistiniais tikslais ir prielaidomis, norėtųsi laukti ir reikšmingesnių bei aiškesnių savo deklaruojamų darbų apibūdinimų. Pavyzdžiui, visuotinai kalbant apie alkoholizmo sutramdymą, reikia tikėtis, kad tai neapsiribos tik Naisių erdve ir joje dirbančiais „baudžiauninkais“, nuolankiai dėkojančiais „partijai ir vyriausybei“ už suteiktą galimybę vaisingai darbuotis. Gerai, kai pradėta su rūpesčiu kalbėti apie emigracijos mastus, ir Lietuvos, kaip tautos, išnykimo grėsmę. Gerai, kad jau skaičiuojama, kiek reikia padidinti pensijas, kad žmonės galėtų išgyventi. Bet būtina kalbėti ir kitais ne mažiau svarbiais ir dar netgi opesniais klausimais. Kodėl mūsų kultūros erdvė neįvardijama kiek nors aiškiau ir plačiau, kaip tai daroma su alkoholizmu? Pažiūrėkime į mūsų kultūros reiškinius, propaguojamus visuomenei, ypač jaunimui. Štai Valstybinis jaunimo teatras pastatė Karloso Muriljo (Carlos Murillo) spektaklį „Tamsos žaidimai“ (režisierius – Darius Ramašauskas). Tai – pasakojimas apie paauglių gyvenimą per iškreiptus interneto vaizdinius. Per visą 1,5 val. spektaklį liejasi bjauriausios nešvankybės (iš anglų kalbos, matyt, dar įmantriau išverstos į šiuolaikinio lietuviško gatvės žargono kalbą), iškreipti meilės santykiai. Netgi gerai besimokantis iš geros ir doros šeimos jaunuolis irgi įtraukiamas į liūną. Spektaklis baigiamas tuo, kad patėvis nužudo sugyventinės dukrą, kuria „naudojosi“. Tad kodėl spektaklis, pilnas bjaurasčių, vis dėlto susilaukia didžiulio jaunimo dėmesio – teatro salė pilna 13–18 metų jaunuolių? Kodėl iš jaunuolių girdisi pasitenkinimo spektakliu ir juoko šūksniai. Jaunos mergaitės stebi šį keturių aktorių vaidinamą spektaklį, parodant iškreiptus vaizdinius, bjaurius žodžius, kurie tikrai nepriimtini lietuvių tautai. Taip ir lieka neaišku, ką gero šis spektaklis duoda jaunimui. Gerai, kad nuėjus į praėjusią savaitę Aušros Vartuose švenčiamus Gailestingumo atlaidus pasiklausai palaimos žodžio. Tačiau jaunimo ten mažai – galima manyti, kad čia atėjo, ačiū Dievui, tokių spektaklių, tikriausiai, nematę. Ar nevertėtų naujojo Seimo nariams, o ypač Kultūros komiteto pirmininkui Ramūnui Karbauskiui, jo pavaduotojui liberalui Arūnui Gelūnui, ką tik dirbusiam UNESCO atstovu, Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkui Eugenijui Jovaišai, jo pavaduotojui Mantui Adomėnui aplankyti tokį spektaklį ir patiems įsitikinti, kaip ugdomas mūsų jaunimas. Gal tada kitaip pažiūrėtų į mūsų visuomenei, kultūros sampratai grūdamas nuostatas.

Kartais norisi šaukti: ar už tokią mums brukamą laisvę kovojo, į kalėjimus ėjo monsinjoras Alfonsas Svarinskas, arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, buvo žudomi vyskupai Vincentas Borisevičius, Mečislovas Reinys, tūkstančiai ir šimtai tūkstančių patriotų, Dievo ir Tėvynės mylėtojų, kovojusių už mūsų laisvę, už lietuviškos spaudos laisvę? Bet labai dažnai toks klausimas paskęsta pašaipų pliūpsniuose: ko čia niurzgiate, rodote nepasitenkinimą mūsų valstybe? Ko išvis kišatės į politiką?!. Tiesą kalbant, tokį spektaklį turėtų pamatyti ir mūsų vyskupai, ir kunigai – susidūrę su realiomis jaunimo ir apskritai mūsų tautos ugdymo problemomis, gal įtaigiau pakreiptų pamokslus. Tačiau visą šalį yra apgaubusi niūri aklumo ir kurtumo naktis, kai niekam neberūpi, kuo minta mūsų ateitis – jaunimas. Juk negalima manyti, kad jaunimas turi patirti ir gyvenime, ir mene, ir scenoje visas bjaurastis, esą tada jis susiprotės, pats susidėstys į atskiras lentynas vertybes ir dorai bei išmintingai gyvens. Tik nedidelė dalis taip supratingai pasielgia. Ir už tai savo atsakomybę turime žinoti ir prisiimti mes, jau perėję visas pragaro ir dangaus grumtynių fazes, pažinę priespaudą ir poreikį tikrajai laisvei. Išties kultūrą, kaip gyvenimo pagrindą, visada iškeliantis R. Karbauskis, pasiryžęs vadovauti Kultūros komitetui, galima manyti, ne tik pasireikš kaip tikros ar tariamos kovos su alkoholizmu iniciatorius, bet ir turės jėgų ir galių kovoti už kultūrinį tautos ugdymą, patriotinį auklėjimą. To reikalauja mūsų nepriklausoma valstybė.

Galima būtų ilgai kalbėti apie Lietuvos „privačių“ televizijų kanalus, kuriais skleidžiami lėkšti muzikiniai renginiai, propaguojama „laisva“ meilė (netgi vadinamieji svingerių klubai), kitos amoralios ar banalios temos. Į Lietuvą trumpai atvažiuojantys tautiečiai būna šokiruojami tokiomis kultūrą ir tautinę savimonę paminančiomis televizijų laidomis. Jiems atrodo, kad kultūros ir moralės požiūriu Lietuva eina tik atgal ir iš jos išvažiuoja tik nusivylę. Tą patį galime pastebėti ir mene.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija