2016 m. gruodžio 2 d.    
Nr. 45
(2213)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Valstybės kūrėjai

20-oji knyga – apie diplomatą ir visuomenės veikėją Eduardą Turauską

Bronius VERTELKA

Iš kairės: Karolina Masiulytė-Paliulienė,
Lionė Lapinskienė ir Joana Viga
Čiplytė klausosi vyskupo emerito
Jono Kaunecko kalbos

Knygos autorė Joana Viga Čiplytė
ir vyskupas emeritas Jonas Kauneckas

PANEVĖŽYS. Lapkričio 3-iąją Juozo Masiulio knygynas sulaukė daugybės svečių, atėjusių į istorikės Joanos Vigos Čiplytės knygos „Eduardas Turauskas: ateitininkas, teisininkas, žurnalistas, diplomatas, Lietuvių katalikų mokslų akademijos narys“ sutiktuves. Čia buvo Panevėžio kraštiečių klubo „Tėviškė“, Lietuvos žemaičių kultūros draugijos Panevėžio skyriaus, asociacijos „Vilties namai“, K. Donelaičio draugijos Panevėžio skyriaus, Panevėžio žydų bendruomenės, Lietuvos moterų lygos Panevėžio skyriaus, Panevėžio politikių klubo „Veiklios moterys“ atstovai. Dalyvavo miesto vicemeras Petras Luomanas, vyskupas emeritas Jonas Kauneckas.

E. Turausko gyvenimo ypatimus atskleidė Lietuvių katalikų mokslų akademijos bei kitų įvairių organizacijų narė Lionė Lapinskienė. E. Turauskas gimė prieš 120 metų, 1896 m. spalio 30 d. Endriejave, mokėsi Telšiuose. Pirmasis pasaulinis karas jaunuolį nubloškė į Voronežą, 1917 metais čia baigė gimnaziją. Po to gyvenimo kelias nuvingiavo į Peterburgą. 1918-aisiais, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, grįžo į gimtąją šalį ir tapo vienu aktyviausių jos kūrėjų. Aukšta erudicija pasižymintis E. Turauskas atstovavo Lietuvai įvairiose tarptautinėse konferencijose, posėdžiuose, įvairiose organizacijose.

1917-ieji jo gyvenime buvo ypatingi: tuo metu tvirtai pasirinko katalikišką savo gyvenimo ir darbų kryptį, tapo ateitininku. Krikščioniškų demokratinių pažiūrų laikėsi visą gyvenimą. Teko studijuoti Šveicarijoje, Prancūzijoje, darbuotis Lietuvos atstovybėse Čekoslovakijoje, Jugoslavijoje, Rumunijoje. Svarbus jo darbų baras buvo žurnalistika. Jis – vienas aktyviausių ELTOS vadovų, leidinio „Rytas“ redaktorius. E. Turauskas bendradarbiavo daugiau nei dešimtyje leidinių. Sovietų Sąjungai okupuojant Lietuvą, pasitraukė į Vakarus. Didesnė jo gyvenimo dalis yra susijusi su Prancūzija. Ten jis mirė 1966 m. rugsėjo 12 d. ir atgulė amžinojo poilsio Paryžiuje.

Vyskupas emeritas Jonas Kauneckas dėkojo knygos autorei už nuoseklų įvykių išdėstymą, E. Turausko gyvenimo faktų atskleidimą. Vyskupui ypač patiko tai, kad autorė išryškino darbą su ateitininkais. Pats vyskupas 1990–2000 metais buvo Žemaitijos ateitininkų, 2000–2006-aisiais – visos Lietuvos ateitininkų federacijos dvasinis vadovas. Jis pabrėžė, kad svarbiausias dalykas – darbas su jaunimu, sakė, jog E. Turauskas buvo aktyvus Lietuvių katalikų mokslų akdemijos narys. Sovietams ją uždarius, nenutraukė šios veiklos gyvendamas Vakaruose iki pat savo mirties. Jis išliko tvirtas krikščionių demokratų partijos narys. Šiandien partija, prisijungusi prie konservatorių, išgyvena ne geriausias dienas, pasigendama krikščionių demokratų balso. Politikai, anot vyskupo, turėtų klausyti Bažnyčios žodžio.

Rašytoja, aktorė, vertėja, knygnešio Juozo Masiulio vaikaitė Karolina Masiulytė-Paliulienė dalijosi prisiminimais apie dėdę iš mamos pusės Eduardą Turauską. Apie tai, kad jis mirė, sužinojo dalyvaudama Amerikoje vykusiame pasaulio jaunimo kongrese, būdama 17 metų. Lietuviškai nekalbėjusi buvo parašiusi laišką dėdei, pažadėdama, kad būtinai išmoks tėvų kalbą.

Po dėdės mirties Sovietų Sąjunga per savo advokatus netgi ėmė reikalauti, kad atiduotų jo išsivežtus dokumentus. Mat E. Turauską laikė jau savo šalies piliečiu. Traukdamasis iš Lietuvos, diplomatas, kaip būsimas Lietuvos atstovas Tautų Sąjungoje, spėjo išsivežti daug slaptų dokumentų. Tai įvarė baimės E. Turausko našlei, bet viskas baigėsi laimingai. O parašyti monografiją apie savo dėdę, iškilų politiką, visuomenės veikėją, žinomą diplomatą, lemtingomis Lietuvai dienomis ėjusį URM Politikos departamento direktoriaus pareigas, nuolatinį Lietuvos atstovą prie Tautų Sąjungos, knygos mecenatė K. Masiulytė-Paliulienė patikėjo muziejininkei, istorikei, knygų apie žymiausius Lietuvos žmones autorei J. V. Čiplytei.

Monografija apie E. Turauską – trečioji jos knyga apie Lietuvos politikus diplomatus. Anksčiau yra išleidusi knygą „Žmogus – aukščiau visokios kainos“, pasakojančią apie diplomatą, teisininką publicistą, Biržų krašto sūnų Joną Aukštuolį, ir knygą „Gyvenimas yra akimirksnio viešnagė“ – apie rokiškėną teisės daktarą, politiką Petrą Mačiulį. Beje, Lietuvos pasiuntinį Čekoslovakijoje P. Mačiulį keitė J. Aukštuolis, o šį – E. Turauskas. Tokie sutapimai skatino toliau domėtis šių taurių mūsų šalies sūnų gyvenimu. Kai išleido knygas apie J. Aukštuolį ir P. Mačiulį, rašytojos širdin tiesiog „įkrito“ E. Turauskas. Treji metai buvo atiduoti savarankiškai, tyliai dirbant Vilniaus ir Kauno archyvuose bei bibliotekose. „Niekas nepasakė, ko aš ieškau. Nuo pirmo tokio darbo pusmečio tarsi kažkas vedė už rankos reikiama kryptimi“, – kalbėjo panevėžietė. Kitas sutapimas: E. Turauskas gimė 1896-aisiais, jo žmona Elena – 1904-aisiais. Tai – ir J. V. Čiplytės tėvų gimimo metai. „Dievo dovana, kad aš galėjau tą darbą dirbti. Aš džiaugiuosi, jis buvo lengvas ir įdomus“, – knygos pristatyme neslėpė autorė.

Apie tai, kad renka medžiagą apie E. Turauską, tik po trejų metų prasitarė jo giminaitei K. Masiulytei-Paliulienei. Ji, žinodama, kad J. V. Čiplytė yra ne vienos reikšmingos Lietuvai knygos autorė, pasiūlė jai skristi į Kaliforniją, kur galėtų tęsti pradėtą darbą. Klaidžiojant po Amerikos didmiesčio priemiesčius, panevėžietei atrodė, tarsi vaikščiotų po Birštoną ar Palangą. Kalifornijos archyve nuo pirmos dienos, tik užpildžius anketą, tuojau pat atvežė 12 dėžių reikiamų dokumentų. Taigi du mėnesiai prabėgo dirbant Kalifornijoje. Gilindamasi į dokumentus, kiek nors susijusius su E. Turausku, kad viskas greičiau vyktų, nusipirko fotoaparatą.

Penkeri metai, atiduoti diplomato E. Turausko atminimą įamžinančiai monografijai, J. V. Čiplytei teikė džiaugsmo. Dirbo labai sąžiningai, nors niekas neragino ir nevertė tai daryti. Svarbiausia, niekam nebuvo įsipareigojusi ir niekam neturėjo atsiskaityti. Dirbo tiek, kiek leido supratimas, intuicija. Viską darė pati. Pastarieji dveji metai buvo skirti knygai paruošti spausdinti. Tai patikėjo leidyklai „Versus aureus“, leidžiančiai istorines knygas. Dirbo kartu su leidyklos redaktore Onute Gudžiūniene. „Neįsijautus į E. Turausko gyvenimą, kasdien apie tai negalvojus, sunku būtų buvę parašyti šią knygą“,  – tikino J. V. Čiplytė.

Knygos ištrauką apie 1940 m. birželio 15 d. įvykius, kuomet buvo sprendžiamas tautos likimas, perskaitė Margaritos Rimkevičaitės technologijų mokyklos moksleivis Klaudijus Baniulaitis. Šiandieninio politiko akimis knygą vertino miesto vicemeras Petras Luomanas. Jis sakė, kad tai – dar viena kibirkštėlė pristatant mūsų šalies istoriją. Ši knyga, pasak jo, turėtų būti ant kiekvieno politiko, besidominčio tų Lietuvai tragiškų dienų įvykiais, darbo stalo. Kalbėdamas apie E. Turauską, kaip apie neeilinę asmenybę, vicemeras sakė, jog tai buvo gilaus tikėjimo, stiprios moralės, aukštos kultūros Tėvynę mylintis žmogus. Vicemeras kalbėjo: „Dabar kai kurie išvykę iš Lietuvos netgi bando niekinti savo Tėvynę. O ką tu padarei, kad ji klestėtų, išdavęs žemę, kuri tave augino?“ Vicemeras padėkojo J. V. Čiplytei už jos didelį darbą: „Kada vaikštai po mišką, nematai spygliuko, o kada regi iš jų suneštą skruzdėlyną, jau pagalvoji: O kas tai padarė?“

Seimo nario Povilo Urbšio sveikinimo žodžius knygos autorei perdavė jo padėjėja Lina Kiršaitė, giminių ir artimųjų vardu kalbėjo rašytojos dukra. Buvo ir kitų sveikinimų. Jaudinančiai prabilo Panevėžio kraštiečių klubo „Tėviškė“ pirmininkė Henrika Čiplienė: „Istorija – tarsi duonos trupiniai, surinkti į vieną saują, sakyčiau, tiltai, kurie jungia vieną amžių su kitu. Ir tuose amžiuose matome tokių gražių, neeilinių žmonių, kurie garsina mūsų tautą, mūsų miestą, šalį, Tėvynę. Bandžiau suskaičiuoti, kiek monografijų, kiek knygų, kiek savo brangaus laiko, energijos įdėjo autorė, ruošdama vieną ar kitą knygą? Tenka pavydėti, kad ji turi tiek gerų minčių, aukodama savo laiką, savo entuziazmą“.

Rašytoja J. V. Čiplytė kūrybai atidavė 20 metų. Monografija apie E. Turauską – jos 20-oji knyga. „Iš kur ji turi tiek energijos?“ – stebėjosi šalia sėdėjęs jaunas vyriškis. „Ženklai rodo, kad turi talentą“, – tarė kitas gerokai pagyvenęs vyras.

624 puslapių monografiją apie E. Turauską siūlyta įsigyti su nuolaida. Galėjai tikėtis ne tik jos autorės, bet ir knygos mecenatės K. Masiulytės-Paliulienės autografų. Knygoje spausdinami ir jos prisiminimai apie savo dėdę E. Turauską.

Autoriaus nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija