Žaizdos
kūne mūsų...

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas „Naujajam amžiui“ skyrė 9000 eurų projektui „Žaizdos kūne mūsų...“ „XXI amžiaus“ laikraštyje. vykdyti. Projekto rubrikos: „Akistata su Tėvyne“, „Dezinformacijos labirintuose“, „Eterio balsai iš anapus“, „Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas“, „Kova be taisyklių“, „Laikas ir žmonės“, „Laisvės daigai nelaisvės tamsoje“, „Likimai“, „Nelietuviai – Lietuvai“, „Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje“, „Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius“, „Valstybės kūrėjai“, „Žmogaus dvasia – neįveikiama“.

Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius

Mirties ir gyvybės kultūros akivaizdoje

Jovita NIŪNIAVAITĖ-LESIENĖ

„Nacionalistiniai elementai“ blaivybės priedangoje

1979 m. rugsėjo 8 d. Vilniuje, Elektros prietaisų gamykloje, įvyko blaivybei pritariančiųjų sąskrydis, kurį surengė inžinierius Juozas Kančys. Jame norėta atgaivinti prieškario Lietuvoje veikusią blaivybės draugiją. Deja, prasidėjusį posėdį sovietiniai valdininkai brutaliai nutraukė. Tapo aišku, kad valdžia neleis oficialiai atgaivinti ar kurti naują blaivybės draugiją.

1981 m. birželio 2 d. Orgtechstatybos treste įkurtas statybininkų blaivybės klubas „Sąjūdis“, patvirtinti nuostatai, išrinkta taryba, jos pirmininku tapo Pramonės statybos projektavimo instituto vyr. konstruktorius inžinierius Juozas Kančys, pavaduotoju – Orgtechstatybos tresto vyr. inžinierius Jonas Kačerauskas (vėliau – inžinierius Vytautas Uogelė). Per du mėnesius į klubą įstojo 31 narys. Blaivininkai rinkosi į posėdžius, kūrė ateities planus, ruošėsi klubo įkūrimo šventei, po visą Lietuvą išsiuntinėjo 1500 pakvietimų. Vakaronė turėjo įvykti 1981 m. rugsėjo 12 d. Statybininkų rūmuose. Susirinkę į renginį vilniečiai bei suvažiavę iš kitų vietovių dalyviai pamatė, kad Statybininkų rūmai apsupti milicijos, niekam į rūmus nebuvo leidžiama įeiti. Šventės organizatoriams pavyko susitarti su Orgtechstatybos tresto vadovais, ir suvažiavimas įvyko, tačiau po to jie buvo administracine tvarka nubausti, Jonas Kačerauskas nukentėjo, o blaivybės klubo veikla treste uždrausta.

Likimai

Visa atnaujinti ir visa ištverti Kristuje  (Dievo tarnaitė Adelė Dirsytė)

Dievo tarnaitė Adelė Dirsytė

Šiuo metu Lietuvoje jaunimas gali laisvai priklausyti kokiai nori organizacijai. Ir tarpukaryje daug jaunimo pagal savo norus jungėsi į įvairias organizacijas – ateitininkų, pavasarininkų, maironiečių ar kitas. Priklausyti joms nebuvo nusikaltimas. Bet kai Lietuvą okupavo Sovietų sąjunga, šios organizacijos ne tik buvo uždraustos, bet ir tai, kad kažkada joms priklausei, buvo „tėvynės išdavimas ir antikomunistinė veikla“, už ką galėjai būti nuteistas, o kalėjime, kuris būdavo kur nors Sibiro ar Šiaurės šalčiuose, tekdavo patirti daug kančių ir net mirti. Apie vieną tokią kankinę šiandien pasakojame.

Kun. Nerijus Pipiras,

kun. Andrius Končius

Biografijos eskizai

Adelė Dirsytė gimė 1909 m. balandžio 15 d. Kėdainių apskrityje, Šėtos parapijoje, Promislavo vienkiemyje, ūkininkų Agotos Ragaišytės ir Antano Dirsės šeimoje. Tėvas nusipirko 30 ha ūkį. Jame dirbo visi šeši vaikai. Adelė buvo jauniausia. Tačiau net tris vaikus šeima leido į mokslus. Pradžioje Adelė mokėsi Šėtos progimnazijoje, vėliau – Kėdainių gimnazijoje. Čia ją mokė žinomas matematikas, Kėdainių gimnazijos direktorius G. Seliava, jau garsėjantis poezija ir apsakymais rašytojas Juozas Paukštelis, mokytojai J. Bliūmas, A. Karazytė, B. Valasčiūtė, K. Vaškevičius ir kiti. 1928 metais ji įstojo į Lietuvos Universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą. Pasirinko germanistikos studijas. Čia jai dėstė žymūs to meto šviesuoliai: Maironis, Pr. Dovydaitis, P. Penkauskas, vysk. M. Reinys. Dar besimokydama Kėdainių gimnazijoje, A. Dirsytė dalyvavo ateitininkų veikloje. Todėl ir universitete ji aktyviai įsijungė į ką tik sukurtos ateitininkų kuopos „Birutė“ veiklą. Tačiau dėl sunkių gyvenimo sąlygų – staiga mirė tėvas ir pritrūko mokslui reikalingų pinigų – 1932 metais Adelei universitetą teko palikti. Bet ji ir toliau aktyviai dalyvavo krikščioniškų organizacijų – „Carito“, Katalikių moterų draugijos, ateitininkų – veikloje. 1935 metais ji įsidarbino Lietuvių katalikių moterų draugijoje, o nuo 1937 metų pabaigos tapo tos reikalų vedėja. Uoliai vykdydama tas pareigas, ji tapo viena pagrindinių tos sąjungos veikėjų iki 1940 metų, o okupuotoje Lietuvoje buvo sustabdyta šios katalikiškos organizacijos veikla. Nuo 1938 metų pradžios jai atsivėrė platus darbo laukas: ji steigė naujus draugijos skyrius, organizavo kursus moterims, tiems kursams vadovavo, skaitė paskaitas. Vienas iš didžiausių jos darbų – 20 paskaitų kursas Kražių rajone 1938 metais. Adelė rašė straipsnius, kuriuose nagrinėjo moters – motinos – vaidmenį šeimoje, gynė žmogiškojo orumo sampratą, rašė ne tik mokslinius straipsnius, bet ir literatūrinius kūrinius. Skaitė paskaitas, rengė ir aktyviai dalyvavo įvairiuose kursuose bei renginiuose. Galima sakyti, išvažinėjo visą Lietuvą. 1940 metais gavo universiteto baigimo diplomą, įsidarbino vokiečių kalbos mokytoja mergaičių gimnazijoje Vilniuje, o vokiečių okupacijos metais (1941–1944) – antroje valstybinėje vidurinėje amatų mokykloje, kur mokėsi berniukai ir mergaitės. Nuo 1944 metų dirbo Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje ir suaugusiųjų Liaudies universitete.