2016 m. gruodžio 16 d.    
Nr. 47
(2215)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Bibliotekų metai

Kai knygos – gyvenimas ir hobis

Raseinių rajono savivaldybės
Marcelijaus Martinaičio viešosios
bibliotekos Betygalos filialo
vyr. bibliotekininkė Regina Musteikienė

Biblioteka šiandien yra bene vienintelė vieta, kur nemokamai galima gauti reikiamų žinių, rasti įdomų pašnekovą, susitikti bendramintį ar būti suprastam. Koks bibliotekos indėlis į vieno Žemaitijos miestelio gyvenimą? Apie tai žurnalistas Bronius VERTELKA kalbėjosi su Raseinių rajono savivaldybės Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos Betygalos filialo vyr. bibliotekininke Regina MUSTEIKIENE.

Baigiasi 2016-ieji, Seimo paskelbti Bibliotekų metais. Ką gero, gražaus jie atnešė jūsų bibliotekai?

Į pabaigą artėjantys metai iš tiesų buvo geri. Džiaugiuosi sulaukusi naujų, ypač mažųjų, skaitytojų. Biblioteka nestokojo renginių. Įsiminė susitikimas su aktore Virginija Kochanskyte. Vasarą pakvietė tradiciniu tapęs renginys „Skaitytojai kuria patys ir moko kitus“. Jo dalyviai buvo ne vien betygaliečiai, bet ir iš šio krašto kilę žmonės. Pernai ir užpernai mūsų svečias buvo panevėžietis fotografas Virginijus Benašas, kuris perteikė fotografavimo paslapčių subtilybes, o šiemet dailės mokytojas Egidijus Kučinskis, nors ne Betygalos gyventojas, bet mokė piešti ant stiklo. Viena betygališkė, dviejų dukrų mama, padėjo įsisavininti lipdymą iš molio. Vasarą su vaikais turėjome keturis tokius užsiėmimus. Aštuntus metus bibliotekoje vyksta gerumo akcija „Atvirukas vienišam žmogui“, kurios metu atvirukus piešia vaikai, mokiniai. Jau sulaukiame pirmųjų tokių jų darbelių. Atvirukus paskui išdalijame Betygalos krašto senjorams, ligotiems žmonėms. Tai – kalėdinė dovana, priminimas, jog jie nėra vieniši. Asmeniškai aš pati turėjau laimę prisidėti prie malonaus dalyko – rajono bibliotekininkų kūrybos rinktinės „Pasidalinkime ilgesį perpus“ gimimo. Man teko ją redaguoti. Knygos pristatymas Šiluvoje tapo gražia švente. Su rajono viešosios bibliotekos darbuotoju, kraštotyrininku Jonu Brigiu dirbome prie leidinio apie Raseinių dekanatą.

Kitas imtų ir pagalvotų – kam tiek bibliotekininkei rūpesčių, galėtų sau po darbo namuose sėdėti, savo daržiuke kapstytis...

Man būtų gėda, jeigu į biblioteką neateitų žmonės, jeigu neturėčiau, ką jiems pasiūlyti. Man ėmus dirbti bibliotekoje, Kultūros ministerija skyrė mažai pinigų naujoms knygoms įsigyti. Gaudavome jų iš leidyklų, kai jos imdavo tuštinti savo sandėlius, nes tos knygos buvo mažai skaitomos. Turėjau tokių skaitytojų, kurie buvo vos ne viską, kas bibliotekoje yra, perskaitę. Man būdavo nepatogu prieš tokius, kad negaliu jiems kažką gero pasiūlyti. Labai reikalingą knygą kartais iš savo lėšų nupirkdavau.

Kodėl ėjote dirbti į biblioteką? Girdėjau, kad buvote pririšta prie ūkio?

Taip, ir dabar esu ūkio bendrasavininkė. O dirbti į biblioteką atėjau visai atsitiktinai. Joje 40 metų išdirbusi moteris ruošėsi išeiti ir pavadino mane vietoj savęs. Atsisakiau, nes pagalvojau, kad nesugebėsiu. Neturėjau ir atitinkamo išsilavinimo, nors vidurinę mokyklą buvau baigusi aukso medaliu. Bet vis dėlto sugundyta, tais pačiais metais, kai peržengiau bibliotekos slenkstį, pradėjau studijuoti Šiaulių kolegijoje bibliotekininkystę. Tuomet buvo surinktas pirmasis bibliotekininkų kursas. Likimas taip pakoregavo mano gyvenimą, kad aštuonerius metus esu bibliotekininkė. O ūkiui mažiausiai laiko atiduodu, jo rūpesčiai – ant mano vyro pečių. Du suaugę mūsų sūnūs jau gyvena savarankiškai. Gyvenu kaime, iki bibliotekos – 5 km duobėto žvyrkelio. Dabar aš neįsivaizduoju savęs kitame darbe. O tada, kai kvietė dirbti į biblioteką, galvojau: „Ką aš tiems žmonėms pasakysiu?“

Kada prasidėjo Jūsų draugystė su knygomis?

Nuo mažens mėgau skaityti knygas. Dar neidama į mokyklą, jau mokėjau rašyti, nors gyvenome vienkiemyje ir neteko lankyti darželio. Buvau vienintelis vaikas šeimoje. Būdavo, išsiruošus su mama į miestą, grįždavau su nauja knyga. Namuose turiu didelę asmeninę biblioteką. Knygos yra mano gyvenimas, mano hobis, sutampantis su mano darbu. Be to, smagu būti tarp žmonių. Kai žmogus užeina, su juo bendrauju, malonu, kai galiu kartu su juo galbūt ne dėl savęs kažkuo pasidžiaugti. Nuo 2008 metų esu šios bibliotekos darbuotoja. Po ketverių darbo metų pelniau rajono Metų bibliotekininkės vardą.

Esate ir aktyvi Nacionalinio diktanto rašymo dalyvė. Kaip tai sudomino?

Rašyti diktantą pradėjau dar nedirbdama bibliotekoje, ūkininkaudama. Nuėjau vedina smalsumo. Patiko. Jau pirmaisiais metais patekau į finalą. Ir iš karto važiavau į Vilnių. Iš buvusių devynių diktantų finale buvau šešis kartus. Paskutinius ketverius metus buvau tarp laureatų: trejus metus pelniau trečiąją, šiemet – antrąją vietą.

Ką jums duoda diktantų rašymas?

Be abejo, finansinės naudos iš to neturiu jokios, tik esu pagerbiama Prezidentūroje. Susirenka dalyviai iš visos Lietuvos. Šiemet diktantą rašė 8,5 tūkstančio žmonių, į finalą atrinko šimtą. Aš buvau vienintelė iš kaimo. Rašyti diktantą labai ir nesiruošiu. Tai ateina savaime, skaitant. Manau, jog tai duota iš aukščiau.

Atėję į biblioteką, tikisi iš jos išsinešti kažką naujo, kažką ypatingo. Koks jūsų bibliotekos knygų fondas?

Bibliotekos fonde – apie 8000 knygų. Mokykla turi savo biblioteką, bet mokiniai dažniausiai suka į miestelio biblioteką. Jeigu visos knygos sugrįžtų iš skaitytojų, joms reikėtų papildomų lentynų. Tarp gyventojų didelę paklausą turi periodinė spauda. Jos prenumeratai palyginti nemažai lėšų skiria rajono savivaldybė.

Kas yra bibliotekos skaitytojai ir kokias knygas labiausiai skaito?

Yra šiek tiek daugiau kaip 300 skaitytojų. Dalis – nuošalesnių kaimų žmonės. Skaitytojų skaičius pamažu didėja. Bibliotekų metais jų pagausėjo todėl, kad dovanojome skaitytojo bilietus. Skaito ir tokie, kuriuos įprasta vadinti visuomenės atstumtaisiais. Jie laiku grąžina nesuplėšytus, tvarkingus leidinius. Kai kurie pradeda skaityti išėję į pensiją. Labai populiari grožinė literatūra, istorija, dokumentika paremtos knygos. Be to, ne meilės romanų, bet detektyvų ieško.

Kaip yra su naujomis knygomis?

Negalėčiau per daug skųstis. Kultūros ministerijos skiriama suma tenkina skaitytojų poreikius. Bibliotekos fondą pildo akcija „Dovanok knygą bibliotekai“. Be to, turiu gerų rėmėjų. Nemažai tokių, buvusių betygaliečių, gyvena Vilniuje. Sostinėje įsikūrusi gydytoja ne kartą per metus atvažiuoja į gimtinę ir dovanoja po 10–20 jos perskaitytų knygų. Taip daro ir viena šeima iš Kauno. Gražus dalykas – „Knygų Kalėdos“. Pernai tuo metu atnešė daugiau nei 60 ne senesnių kaip prieš penkerius metus leistų knygų. Pasitaiko, kad kai kas aukoja pinigų. Vienas garbingas žmogus „Knygų Kalėdoms“ skyrė 200 litų. Šiemet jau pirmąją tokios akcijos dieną biblioteką papildė 15 knygų.

Prieš porą metų jūsų biblioteka minėjo 75 metų sukaktį. Kūrėsi klebonijai priklausiusiame pastate. Jį nugriovus, toje pat vietoje dar sovietiniais laikais buvo pastatytas naujas dviaukštis namas, kuriame dabar – ir seniūnija. Ar biblioteką tenkina turimos patalpos?

Jos jau mažokos. Biblioteka neturi atskiro sandėliuko, saliukės. Tai, žinoma, truputį apriboja bibliotekos darbą, bet labai pagelbėja kaimo bendruomenė. Kai vyksta didesni renginiai, pristatomos parodos, ji priima į savo namų salę.

Dėkodamas už pokalbį, linkiu Jums gražių Šv. Kalėdų švenčių.

Betygala, Raseinių rajonas
Autoriaus nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija