2016 m. gruodžio 30 d.    
Nr. 49
(2217)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Kunigas Antanas Naudžiūnas – Akmenės Šv. Onos bažnyčios statytojas

Elena Gubovienė

Kun. Antanas Naudžiūnas
Perfotografuotas bažnyčios
muziejuje saugomas portretas

Kun. Antano Naudžiūno kapas

Akmenės Šv. Onos bažnyčia
Aniceto Lupeikos nuotrauka
iš albumo „Fotoskrydis“

Gruodžio 19-ąją sukako 150 metų, kai gimė kun. Antanas Naudžiūnas, Akmenės Šv. Onos bažnyčios statytojas ir ilgametis klebonas. Už jį aukotos šv. Mišios, uždegtos žvakelės ir sukalbėtos maldos prie jo kapo.

Kun. Antanas Naudžiūnas gimė 1866 metų gruodį Pasvalyje. Jo vaikystė prabėgo Daujėnų parapijoje, Girsūdų kaime. Po to buvo mokslai, studijos kunigų seminarijoje. 1890 metais jis buvo įšventintas kunigu. Dirbo Lietuvos ir Latvijos parapijose. Į Akmenės bažnyčią atkeltas 1901 metais. Jis, kaip jaunas ir energingas kunigas, turėjo atgaivinti apmirusią parapiją, pakelti žmones ne tik dvasiniam gyvenimui, bet ir realiems darbams. Jau prieš jį parapijoje dirbę kunigai bandė tvarkyti griūvančią seną bažnyčią, jai priklausančius pastatus. Bet viskas veltui. Vienam pritrūkdavo sveikatos, kitam energijos, žmonių, o gal ir Dievo pagalbos.

Jaunam kunigui A. Naudžiūnui, atvykusiam į Akmenę, iškilo klausimas: nuo ko pradėti? Viskas apleista, apgriuvę, dvelkia skurdu. Medinė bažnyčia kiauru galu, per klebonijos sienas švilpauja vėjai, ūkio pastatai visi sukrypę ir be stogų. ,,Atvažiavęs čia net nustebau: niekur tokių trobesių nebuvau matęs“, – stebisi atsikraustęs į nuošalų Žemaitijos kampelį jaunas kunigas. Tik nužvelgus apleistas būsimas valdas, širdį užlieja nykuma ir svyra rankos. Kaip įveikti tą nykumą? Kaip uždegti žmonių širdis, kad jie patikėtų gerais jauno kunigo norais, kilniais idealais, šviesiais siekiais? Dieve, apšviesk žmonių protus ir širdis, duok jiems išminties suprasti, kad bažnyčia reikalinga jiems ir jų vaikams kaip Dievo namai, kur gali atgimti jų dvasia, atsigauti siela. Dieve, padėk juos vesti Tavo keliu į tiesą... O abejonės vis drumsčia kunigo širdį. Ar pakels užsikrautą naštą, ar įveiks žmonių abejingumą... Juk ir paties sveikata ne per stipriausia. Reikia ryžtis – statyti naują bažnyčią, burti parapijiečius, prašyti Dievo ir žmonių pagalbos.

Pradeda kun. A. Naudžiūnas nuo paprastų pastatų – daržinės, pirties, ledų sandėlio. Visa tai stato aukodamas savo susitaupytas lėšas. Šie darbai paskatina imtis bažnyčios statybos, nes senoji visai baigia sugriūti. 1903 metais klebonas nusiunčia Kauno gubernatoriui prašymą, kad leistų Akmenėje statyti naują mūrinę bažnyčią. Tačiau biurokratai visada yra biurokratai – nesiskubina priimti sprendimą. Kauno gubernatoriaus raštinėje prašymas išguli trejus metus, nes jis vis išgalvoja priežasčių, dėl ko negalima statyti bažnyčios.

O klebonas nelaukia, sudėjęs rankų. 1905 m. lapkričio 14 d. jis sukviečia parapijiečius ir visi nutaria, kaip ir iš kur gaus lėšų bažnyčios statybai. Prisidės visi pagal išgales, pagal turimą turtą. Parapijiečiai prižada pinigus įnešti ir nustato, kokiu metu įneš reikalingą sumą. Žmonės, matydami savo klebono pasiaukojimą, norą padėti jiems, pradeda juo pasitikėti, jį remti.

Tačiau gražioms svajonėms ne taip lengva išsipildyti. Viskas atsimuša į caro valdžios biurokratų abejingumo ir piktavališkumo sieną. Neaišku, kuo viskas būtų pasibaigę, jei ne Dievo apvaizdos siųstas seniai klebono matytas bičiulis Konstantinas Gukovskis. Jis – aukštas Kauno gubernijos pareigūnas ir, matyt, turėjęs nemažą patirtį ir aukštą padėtį valdžios hierarchijoje. Sužinojęs apie visus kryžiaus kelius dėl naujos bažnyčios statybos, jis prižada tą reikalą sutvarkyti. Taip ir atsitinka. Savo pažado K. Gukovskis neužmiršo ir po savaitės klebonas gavo telegramą, kad bažnyčios statybos reikalai pajudėjo. Taigi, 1906 metų rudenį gautas gubernatoriaus leidimas. Bet tai – tik pradžia. Negalima nurimti, džiaugtis laimėjimu. Reikia jau dabar pririnkti akmenų, žiemą juos suvežti. Ir žmonės stengiasi – per žiemą priveža 600 kubinių sieksnių akmenų. Jų užteks ne tik bažnyčiai, bet ir šventoriui aptverti.

1907 metų balandį pagal švedų architekto Karlo Eduardo Strandmano projektą pradedama naujos Akmenės bažnyčios statyba. Statinys sunkiai, bet tvarkingai ir ramiai kyla aukštyn. Labai daug sveikatos ir ištvermės tai pareikalavo iš klebono! Daug išminties jis turėjo parodyti, kad visam tam vadovautų, kad surinktų reikiamus pinigus, kad dėl lėšų stygiaus statybos nenutrūktų. Ir nebuvo Akmenės parapijoje nė vieno parapijiečio, kad nebūtų prisidėjęs prie šio reikalo. Įdomu tai, kad nebuvo labai turtingų statybos rėmėjų. Bažnyčiai savo lėšas aukojo parapijos ūkininkai, paprasti žmonės, visi Akmenės miestelio gyventojai. Daug džiaugsmo turėjo klebonas ir visi jo parapijiečiai, kai 1912 metų rudenį statybos buvo baigtos. Visa bažnyčios statyba (be jos įrengimo) kainavo 44000 carinės Rusijos rublių. Tų pačių metų spalio 20 dieną naujoje bažnyčioje aukojamos pirmosios šv. Mišios.

Tačiau pabaigus statybą, darbai nesibaigė. Reikėjo bažnyčią įrengti, puošti, aptverti šventorių. Klebonas vėl kreipėsi į žmones ir vėl sulaukė pagalbos – surinkta pinigų, nupirkta plytų šventoriaus tvorai. Išmūryti vartai, padėti pamatai pusei šventoriaus tvoros... Ir prasideda Pirmasis pasaulinis karas. Nutrūksta visi darbai. Vokiečių okupacinė valdžia nusavina visas plytas ir pastato kalėjimą, tiltą prie valsčiaus grūdų sandėlio ir kita. Vokiečiams pasitraukus, klebonas kun. A. Naudžiūnas kreipiasi į atkurtos Lietuvos valdžios atstovus, prašydamas kompensuoti Bažnyčiai padarytą žalą. Bet deja... Jauna valstybė dar tik kuriasi ir padėti niekuo negali. Taip šventoriaus tvora ir lieka nebaigta. O laikas bėga. Darbų nemąžta. Ir paties kunigo statytojo sveikata ne akmeninė – ji silpsta. Nuolatinės įtampos, nepriteklių neatlaiko klebono širdis. Jis patiria vieną po kito širdies smūgius. Matydamas, kad nebeturės jėgų vadovauti parapijai kaip iki šiol, prašo vyskupą pagalbos. Ir priskiriamas jam pagalbininku kun. Vladas Balčiūnas. Jis perima vadovavimą parapijai.

Palengva užbaigiami kun. A. Naudžiūno pradėti darbai: bažnyčia išpuošiama, pastatomi nauji altoriai, pabaigiama mūryti šventoriaus tvora. Bažnyčia iškyla visu savo grožiu, pasirengusi ilgus amžius tarnauti savo žmonėms. O kun. A. Naudžiūnas, Akmenės parapijos klebonas, bažnyčios statytojas, parapijiečių dvasios ganytojas, atkaklus ir kantrus žmogus, Akmenės kraštui atidavęs visą savo širdį, visas jėgas, tyliai užgeso 1929 m. rugsėjo 18 d., į pietus girgsint gervių virtinėms, bažnyčios kalnelio klevams barstant pirmuosius šalnų pakąstus lapus. Ir amžinąjį poilsį jis surado čia, prie savo statytos bažnyčios akmeninės šventoriaus sienos, o jo atminimas gyvas Akmenės žmonių širdyse, jis prisimenamas maldose, ant jo kapo dega žvakelės.

Autorės nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija