|
Ar įvertiname Bažnyčios ir Tautos didvyrius?
Edvardas ŠIUGŽDA
Tik ką šventėme Šv. Kalėdas, sutikome naujuosius 2017 metus. Šiais metais, Lietuvos vyskupų paskelbtais Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio metais, prisiminsime ir pagerbsime šį garbingą tikėjimo didvyrį, o dabar, šiais metais, beatifikuojamą palaimintuoju, kartu pripažįstant jam kankinystę. Tai daugybę persekiojimų patyręs Bažnyčios tarnas sunkiausiais jai metais, po trijų įkalinimų Rusijoje ištremtas į Šeduvos miestelį, miręs iki šiol neišaiškintomis paslaptingomis aplinkybėmis, kalintas už nepritarimą ateistinės valdžios potvarkiams ir suvaržymams Bažnyčiai, pagaliau nužudytas, belaukiant arkivyskupo titulo. Nedaug kas jau liudija apie tuos sunkius metus, nes atėjusi nauja karta jau pamiršta kankinystės reikšmę, o senoji arba išmiršta, arba nenori prisiminti sunkių laikų. Kas nebijojo (buvo tokių kunigų ir tikinčiųjų), prarasdavo bet kokį tuometinės oficialiosios Bažnyčios pasitikėjimą ir būdavo skaudžiai baudžiami. Bet, gaila, kartais tas nepasitikėjimas auga ir bausmės skiriamos net ir nepriklausomoje Lietuvoje.
Asmeniškai galiu pasidžiaugti tuo, kad tiesiog atsitiktinai, bet iš tikrųjų, galima sakyti, stebuklingai, nors ir netiesiogiai, bet labai artimai arkivyskupą Teofilių Matulionį pažinau beveik prieš 40 metų, praėjus nuo arkivyskupo mirties jau 16 metų, dar 1978 metais, per kunigo Stanislovo Kiškio malonę, kai jis, pasitikėdamas manimi ir mano žmona, leido paskaityti jo parašytą nuostabią knygą. Slapta ją skaitydami, turėjome galimybę pažvelgti į šią taurią asmenybę, parodžiusią didžiulę ištvermę per ilgus įkalinimo ir persekiojimo metus, per priespaudos metus, davusius mums ne vieną palaimintąjį ir šventąjį, bet, deja, dar neįvertintą nei Tėvynėje, nei Bažnyčioje. Visai atsitiktinai, nors tas žodis tikrai yra netikslus ir iškraipantis esmę, kuri slėptų anų laikų baisybę, atostogaudami prie Baltųjų Lakajų ežero, apie 1978 metus Stirniuose susipažinome su klebonu kun. S. Kiškiu, kuris, pamatęs, kad esame katalikai, neabejingi tėvynės likimui, atsargiai davė mums paskaityti veikalą Arkivyskupas Teofilius Matulionis. Išklausinėjęs mus, kur mes vasarojame ir kokiomis aplinkybėmis gyvename prie ežero pastatytoje palapinėje, kun. S. Kiškis pirma įsitikino, kad mes su knyga elgsimės labai atsakingai, saugosime nuo blogų akių. Turėjome įtikinti, kad jos niekas nepamatys net ir tada, jei išeisime iš namų, t.y. iš palapinės, nes kur nors paslėpsime knygą. Ji buvo puikiai įrišta, dideliais lapais, tuometinio 11 formato (dabar A 4). Knygą tiesiog prarijome: tokį didžiulį įspūdį mums paliko jame aprašytas, giliai išanalizuotas arkiv. T. Matulionio gyvenimas. Mūsų akyse nusidriekė Rusijoje gyvenusių katalikų dažniausiai lenkų ir lietuvių bei prie jų prisidėjusių ir kai kurių katalikais apkrikštytų rusų gyvenimas su visais skaudžiais persekiojimo momentais, kai už menkiausią nepaklusnumą ateistinei, prievartinei bolševikinei valdžiai katalikai kunigai buvo grūdami į pirmuosius sovietų valdžios lagerius, (dar anksčiau nei vokiečių nacių) įkurtus atšiauriose Rusijos vietose, alinami badu, kankinami patyčiomis. Knygą nelegaliomis sąlygomis o tada nelegalumo sąlygos buvo visose srityse, kur tik buvo pasakoma tiesa apie laisvę, apie tikėjimą, apie kančių istoriją buvo išleista labai tvarkingai, subtiliai, su gražia arkivyskupo T. Matulionio nuotrauka. Labai susižavėję skaitėme tą knygą. Nors autorius buvo užrašytas kan. Juozas Stakauskas, bet tai buvo kun. S. Kiškio surinkta medžiaga. Arkiv. T. Matulionis buvo miręs jau prieš 16 metų, 1962 metais, bet, mūsų gėdai, mes apie šį tautai ir Bažnyčiai nusipelniusį žmogų tada beveik nieko nežinojome. Tačiau jis buvo suspėjęs nureiti ilgą ir sunkiai įsivaizduojamą kančių kelią. Godžiai skaitėme šią knygą. Mus, tada dar jaunus katalikus, imponavo kunigo, vėliau vyskupo, dar vėliau, jau prieš kankinišką mirtį Popiežiaus paskirto arkivyskupo T. Matulionio ryžtas kovoje už tikinčiųjų teises, už Bažnyčią, už Lietuvą. Dar carinės Rusijos laikais dirbęs Peterburgo Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebonu, po 1917 metų bolševikų perversmo (beje, šiemet šiam perversmui, sudariusiam palankias aplinkybes naikinti ne tik rusų tautą, bet ir kitas šios imperijos tautas, sukanka 100 metų), 1923 metų pradžioje, buvo suimtas ir nuteistas kaip pasipriešinęs sovietų valdžiai atiduoti parapijai priklausiusius bažnytinius sakralius daiktus taures, patenas ir kitus įrankius (du dvasininkai buvo pasmerkti mirčiai) jis buvo trims metams uždarytas į bolševikų lagerį. Po dvejų metų paleistas, vėl pateko į antrąją siaubo bangą: 1929 metais su kitais kunigais lenkais, gudais, lietuviai, rusais buvo kankintas, o netrukus už antivalstybinę veiklą išvežtas į tuo metu pagarsėjusį Solovkų lagerį. Sovietų valdžiai dar nebuvo žinoma, kad jaunasis užsispyręs kunigas prieš metus slapta buvo įšventintas į vyskupus. Keletas įkalintų kunigų nelaisvės gyvenimą baigė tragiškai: išprotėjo ar nusižudė, tačiau kiti 1933 metais buvo iškeisti į būsimą lietuvių budelį, dar ir dabar kartais garbinamą Antaną Sniečkų. Iškilmingai sutiktas Lietuvoje, bet neturėdamas, kaip įsijungti į Lietuvos bažnytinį gyvenimą, išvažiavo į Ameriką ir ten darbavosi, vykdydamas misijas ir rinkdamas lėšas, paskiau grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas vyriausiuoju kariuomenės kapelionu. Bet vėl neilgai džiaugėsi savo darbu katalikiškai Lietuvai: prasidėjus antrajai bolševikų okupacijai, atleistas iš tų pareigų, vokiečių okupacijos metais paskirtas Kaišiadorių vyskupijos vyskupu vietoj mirusio vyskupo J. Kuktos, kartu su kitais vyskupais surengė pasitarimą ir pasirašė kreipimąsi į sovietų valdžią, kad laikysis Bažnyčios ir Dievo duotų įsakymų, ir buvo vėl uždarytas į kalėjimą. Kiti vyskupai Vincentas Borisevičius, Mečislovas Reinys susilaukė žiauresnio likimo: buvo nubausti mirties bausme ar mirė kalinami. Pavyzdžiui, kaip ir T.Matulionis Vladimiro kalėjime buvo kalinamas arkiv. Mečislovas Reinys ir po kelerių metų numirė, o gal ir buvo nunuodytas. Išlaisvintas iš lagerio vyskupas T. Matulionis Lietuvoje nebuvo grąžintas į vyskupo pareigas, tačiau suspėjo, gavęs Popiežiaus palaiminimą, įšventinti į vyskupus Vincentą Sladkevičių, būsimą kardinolą, už tą savo antitarybinį veiksmą ištremtas į nedidelį Šeduvos miestelį ir ne tik persekiojamas, bet ir, kaip spėjama, nužudytas.
Taip prieš beveik 40 metų, atostogaudami prie gražaus Baltųjų Lakajų ežero, galėjome išsamiai susipažinti su mums nepažįstamo, bet labai artimo arkiv. T. Matulionio gyvenimu. Už tai esame dėkingi kun. S. Kiškiui. Knygą skaitėme tikrai atsargiai ir įdėmiai. Išeidami grybauti ar uogauti, knygą slėpėme po palapinės dugnu ar kitur, net užžerdami žeme, lapais. Juk tuo metu jau buvome sekami, nes skaitėme pogrindyje leidžiamus leidinius LKB kronika, Aušra, rusų disidentų platinamą Chronika tekuščich sobytij. Kai ką ir daugindavome, perduodavome kitiems. Tie leidiniai mus irgi viliojo, bet kun. S. Kiškio parašytoji knyga sužavėjo savo dokumentalumu, nuodugnumu, menine ir istorine raiška. Buvome pažadėję knygą grąžinti po savaitės, nes kunigas vertino ją ir nerimavo, ar saugu bus ją skaityti prie ežero, kur būna daug vasarotojų. Bet po savaitės, kitą sekmadienį, važiavome į Molėtus, todėl tada pas kun. S. Kiškį tada neužėjome, ir jis labai jaudinosi, ar ko nors bloga nenutiko. Juk skambinti tokiais klausimais negalėjome, o ir mobiliųjų telefonų tada dar nebuvo. Knygą grąžinome po dviejų savaičių. Vėliau mums teko paskaityti ir Kanadoje redaguotą Prano Gaidos knygą apie arkiv. T. Matulionį. Ir nors tai buvo faktiškai ta pati kun. S. Kiškio knyga, bet dėl redagavimo subtilybių, dėl papildomos medžiagos, toji knyga jau nekėlė mums tokio dvasinio pasigėrėjimo.
Tada, kai buvo nužudytas iškilusis Lietuvos Bažnyčios arkivyskupas T. Matulionis, Lietuva nieko negalėjo padaryti, tylėjo. Tylėjo ir vėliau, jau nepriklausomybės metais. Tas arkiv. T. Matulionio nusikalstamo nužudymo faktas dar ir dabar dažnai nutylimas. Tik per kalėdinę šv. Mišių transliaciją viešai tai išsakė kun. Kęstutis Smilgevičius. Bet tai ne vieną kartą teko išgirsti iš mons. Alfonso Svarinsko jis dažnai ryžtingai skatino netylėti apie kankinį arkivyskupą. Jis dažnai su skausmu pasakodavo, kad arkiv. T. Matulionio bute Šeduvoje 1962 m. rugpjūčio 17 d. KGB atliko paskutinę kratą, kurios metu buvo suleista neaiškios sudėties injekcija ir praėjus trims dienoms arkiv. T. Matulionis mirė. Mons. A. Svarinskas aiškiai pasakydavo, kad su arkiv. T. Matulioniu buvo susidorota, teigė, kad tokiai išvadai yra įrodymų, tad būtina nepriklausomybės metais pareikalauti iš Valstybės ir Bažnyčios ištirti ir paviešinti arkivyskupo kankinystės kelią. Tačiau ar nenutylime tų svarbių faktų mes ir dabar, kai arkiv. T. Matulionis skelbiamas palaimintuoju? Mons. A. Svarinskas, netylėdavęs apie arkiv. T. Matulionio kankinišką mirtį, buvo vis tildomas įvairaus lygio pareigūnų. Ir buvo nutildytas palaidojant nuošaliose kapinėse prie Ukmergės. Kalbėti mons. A. Svarinskas ryžosi ir todėl, kad pats įveikė nežmoniškus kankinimus kaip ir T. Matulionis, bent tris kartus jis buvo įkalintas, pagal įkalinimo trukmę net aplenkė Arkivyskupą. Ar ne todėl net ir šių laikų Rusija neįsileisdavo mons. A. Svarinsko į savo imperiją, matydama jame tą Nepataisomąjį. Galima sakyti, kad jis net ir po mirties netyli ir netylės, o nuolat kalbės apie Rusijos siekius atgaivinti šovinizmą, bolševikų planus atstatyti savo valdžią Lietuvoje ir apie pinigus pamilusius kai kuriuos garbingus bendražygius.
Taigi mes, lietuviai ir katalikai, turime didžiuotis savo didvyriais. Ir ne tik didžiuotis, bet ir sekti jų pavyzdžiu, turėti savo tautinį orumą, pasididžiavimą, savo tikslus, savo idealus. Tik dėl savo abejingumo, gal kuklumo, o tikriausiai dėl neryžtingumo ir abejingumo pamirštame savo, kaip tautos, kaip krikščionių, gyvenimo tikslus, kaip katalikų ir politikų, privalančių aktyviai, sąmoningai, tikslingai besirūpinti valstybės tvarka, pareigą. Kodėl aplink esančios tautos sąmoningai, aktyviai, išradingai ieško savo buvimo ir įtvirtinimo pasaulyje tikslo, ir užtat pasiekia kai kuriuos iškeltus sau uždavinius? Tiesa, dažnai dėl paikų tos tautos atstovų jie tampa egoistiški, netgi šovinistiniai ar imperialistiniai. Bet visada verta paieškoti pavyzdžių, kaip savo tikslus iškelia ir suformuoja tautos, ypač esančios kaimynystėje, ar su kuriomis tampame susieti istoriškai, kad ir priverstinai. Rusijos interneto svetainėse galima rasti didžiųjų mąstytojų, filosofų giluminių ieškojimų, labai artimų bendražmogiškiems idealams, krikščioniškoms idėjoms, netgi katalikiškiems principams, kuriems jie visiškai ar bent iš dalies pritarė. Štai Vladimiras Solovjovas (beje, Lietuvoje jį labai populiarino minėtas kun. S. Kiškis) arba Nikolajus Berdiajevas, dvasininkai filosofai Pavelas Florenskis arba Georgijus Florovskis jų išmąstymai yra labai svarbūs ir mums, katalikams. Tiesa, kartais šių šviesių protų idėjomis dabar, kai Europoje atgimsta tam tikros rūšies imperializmas, naudojausi ir šovinistiniai sluoksniai gerųjų mąstytojų kūryba, idėjos, mintys, samprotavimai, ieškojimai, idealai iškart pasisavinami ir panaudojami blogam. Ar mes neturėtume ieškoti ir savo kelio sumaniai, išmintingai, supratingai?.. Ar tokio atsakingumo stoka ir didina mūsų emigraciją iki neįsivaizduojamų mastų, viršijančių visus Europos tautų lygius? Juk jei būtume atsakingi tiek politikai, tiek ekonomistai, tiek verslininkai, tiek tautiečiai, argi pakniopstomis bėgtume į Vakarus, ten dirbtume kaip vergai, valydami senių užpakalius? Aišku, didžiausias tokių pasekmių nuopelnas kyla iš politikų. Bet kodėl tokius renkame, ar tai ne mūsų atsakomybė? O ar kuriame mūsų tautos filosofiją, kurią kūrė pokario išeivija, neturėdama sąlygų? Me, jos neturime ir net nebandome kurti. O jeigu kas ir kuria, tai juos atmetame (Vytautas Radžvilas, Arvydas Šliogeris, Alvydas Jokūbaitis). Kokį tada tikslą mes matome, o tiksliau nematome? Ar ne patriotizmo, pasiaukojimo tautai stoka leidžia mums be didesnės graužaties palikti savo kraštą, kurį ankstesnė emigrantų karta palikdavo tik dėl prievartos, okupacijos ir trėmimų grėsmės? Ne tiek dėl ekonominių nepriteklių, kiek stokodami patriotinių nuostatų. Aišku, yra daug palikusių gimtąjį kraštą, matydami, kad svarbiausiuose šalies valdžios postuose įsitvirtinę tie patys okupacinės valdžios kolaborantai arba jų sūnūs, anūkai, žentai ir marčios. O kokią įtaką mums daro praėjusio amžiaus kova už nepriklausomybę ir laisvę? Beveik jokios. Mes beveik pamiršę kovotojų vardus, nežinome disidentų idėjų, pamirštame juos. Ar nedarome didžiulės klaidos, kai rusai iškelia savo disidentus, juos įvardija, spausdina jų darbus, įdeda į internetinius svetaines, visaip viešina ir garsina? Tokių klausimą kyla ir galima kelti labai daug. Būtina kelti klausimą, kodėl vis giliau klimpstame į naująsias piktžaizdes emigraciją, savižudybes, alkoholizmą, ligas, betiksles mirtis save naikinant. Ar neturime kelti sau, kaip tautai, didžių tikslų: būti kelrodžiu idėjų srityje, tarpusavio taikingumo srityje, krikščioniškojo ir tautinio sąmoningumo srityje? Turime išnaikinti mumyse tarpstančias blogybes, nusivylimus, nesutarimus, barnius bei ginčus ir ieškoti pozityvių tikslų.
© 2017 XXI amžius
|