2017 m. sausio 6 d.    
Nr. 1
(2218)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Po šimto metų gyvas mūsų širdyse

Povilas Žumbakis

Kun. Stasys Yla (pirmoje eilėje
trečias iš dešinės) su bičiuliais

Kiti rašys kunigo Stasio Ylos biografiją

Pažinti kunigą Stasį Ylą galima iš jo paskaitų, pamokslų, poezijos, straipsnių, knygų. Galima susidaryti viešą nuomonę iš žiniasklaidos, istorijos knygų bei laimingų žmonių, kurie jį pažino – nors jų gretos retėja.

Kviestas parašyti apie kunigą, iš asmeniškų ryšių, sutikau, nes jis paliko savo įtaką visam gyvenimui.

Jauni ateitininkai moksleiviai žinojome apie šį ateitininkijos žymų asmenį. Jo nuotrauka buvo iškabinta Dainavos stovyklos salėje šalia Stasio Šalkauskio, A. Maceinos, Kun. A. Lipniūno, J. Girniaus, A. Damušio ir kitų ateitininkijos „didžiųjų“. Apie jo straipsnius ir knygas žinojome ir porą buvome skaitę. Retom progom turėdavome progą jį išgirsti stovyklose, suvažiavimuose. Bet tai buvo visada iš tolo, iš auditorijos.

Tad buvo nuostabi staigmena sulaukti kun. S. Ylos telefono skambučio 1954 metais. Dar nuostabiau buvo išgirsti kvietimą į būsimus Čikagos, Klivlendo ir Detroito miestų moksleivių kursus Cicero parapijoje (Čikagos priemiestyje). Kvietė paruošti penkių minučių kalbą apie vieną iš ateitininkų principų – kurį, leido pasirinkti. Nors aktyviai dalyvavau Kun. A. Lipniūno ateitininkų kuopos veikloje, niekada nebuvo tekę paruošti kalbos tokia kilnia tema (pravesti humoro programas man tuo metu buvo įprasčiau). Taip pat buvo aišku, kad negalima kun. S. Ylai atsisakyti. Jo kvietime nesigirdėjo galimybės atsisakyti.

Kvietimas buvo su sąlyga. Ištirk temą. Paruošk kalbos planą. Vakarą prieš susirinkimą susitiksime klebonijoje pasiruošti. Kun. S. Yla turės laiko peržiūrėti kalbos planą ir išklausyti kalbos pristatymą. Šis didis žmogus, užsiėmęs įvairiom pareigom ir darbais, rado laiko su visais „prelegentais“ praleisti tiek laiko, kiek reikėjo juos paraginti, pamokyti, įkvėpti. Ypač atmintyje liko šio didžio žmogaus šiluma, dėmesys mūsų moksleiviškom temom. Jį viskas domino. Jis buvo atviras mūsų kasdienybės kalbom. Domėjosi. Suprato. Didis amžiaus skirtumas ištirpo tarp moksleivio ir garsios asmenybės.

Kunigo „žaidimo“ tikslas buvo dvigubas: sudominti, pamokyti kursantus, bet tuo pačiu pamokyti, paskatinti „žaliukus“ prelegentus.

Nors Cicero kursai buvo kuklios apimties – dalyvavo apie 20 moksleivių  – tai buvo pavyzdys. Kun. P. Gailos pastabos apie nuostabų kun. Ylos talentą pritraukti ne tik iškilius moksleivius ir studentus, bet jo ypatingas pasišventimas net „probleminiuose asmenyse rasti deimančiukų“. Mums, moksleiviams, vien tik pakvietimas toje deimančiukų medžioklėje buvo ypatinga privilegija.

Po kelių metų S. Yla pradėjo ruošti ypatingus kursus Amerikos bei Kanados ateitininkų moksleiviams ir studentams. Per keliasdešimt metų „Ylos kursai“ tapo pagrindine ateitininkų organizacijos bei ideologijos auklėjimo mokykla. Tie, kurie turėjo progos dalyvauti kursuose, niekada jų įtakos nepamiršo.

Kun. S. Yla ragino studentų draugoves bei moksleivių kuopas į kursus atrinkti savo aktyviausius narius. Kursai nebuvo stovykla. Kun. S. Yla paruošė ketverių metų ciklą moksleiviams – panašiai kaip universitete. Kunigas paruošė išsamius planus kiekvienai paskaitai net su iliustracijomis. Kursų metu per dieną būdavo net po kelias paskaitas ir bent po pora svečių paskaitininkų.

Paskaitininkus kviesdavo iš žymiųjų ateitininkų. Kunigas rado progą pristatyti kursantams V. Vygantą, Sabalį, Vardį ir kitus ateitininkus, kuriuos pažinojo klausytojai tik iš tolo. Kun. S. Yla įdomiai pristatydavo paskaitininkus, kad moksleiviams būtų prasmingiau išklausyti paskaitas. Net pristatydamas prelegentus kunigas mokė ateities vadovus kaip svarbu yra supažindinti su svečių nuopelnais, įprasminti jų paskaitas. Mūsuose buvo įprasta tradicija pristatyti paskaitininkus: „visiems žinomas“, nors ir auditorijai svetimas. Taip pristatytus prelegentus priversdavo patiems prisistatyti.  

Kursų metu ateitininkija tapo realiu judėjimu nuo S. Šalkauskio iki Dainavos Amerikoje. Kviesti paskaitininkai pristatė nuosekliai paruoštas paskaitų temas, kurias S. Yla paruošdavo prieš kelis mėnesius. Kursai buvo pravedami kaip geras Šveicarijos laikrodis. Kun. S. Yla dalyvavo nuo ryto iki vakaro kiekvienoje programos eigoje, nors pats retai kalbėdavo – leisdavo svečiams išdėstyti jo numatytas mintis.

Paįvairinti programas, kun. S. Yla pakviesdavo ir mažiau žinomus paskaitininkus. Su jais kunigas praleido daugiau laiko pasiruošiant paskaitoms. Pristatydavo prelegentams kursų paskaitų išsamius planus. Pakartotinai telefonu arba asmeniškai rasdavo laiko pasikalbėti su kiekvienu referentu, paaiškinti, kad suprastų, kaip jo ar jos kalba tinka į bendrą kursų programą.

Dar kartą buvo staigmena sulaukti kun. S. Ylos kvietimo paruošti paskaitą kursams. Jis nurodė temą, atsiuntė planą su iliustracijoms. Prieš kursus skambino priminti paskaitos svarbą. Bet…

Tai buvo 1967-ieji. Amerikos universitetuose ir gatvėse jaunimas protestavo prieš Amerikos vedamą Vietnamo karą. Grubiai protestavo prieš Amerikos valdžią, prieš kariuomenę ir prieš visuomenės tvarką. Buvo neramūs laikai.

Paruošiau nurodytą paskaitą, bet, prieš važiuodamas į Dainavos stovyklavietę, nutariau „neklausyti“ kun. S. Ylos nuorodų. Vietoj jo iliustracijų, kurias buvo paruošęs, nuvykęs į kursų salę, kunigui nematant, iškabinau iš universitetų sienų „paskolintus“ plakatus, raginančius demonstruoti, stoti į kovą prieš Ameriką, prieš tikėjimą ir bažnyčią, prieš visus, kurie palaikė universitetų bei valdžios tvarką. Kvietimai buvo kelti revoliuciją. Užkulisiuose veikė anarchistų bei komunistų sluoksniai.

Į salę atėjęs kun. S. Yla nustebo pamatęs tuos plakatus, bet nebebuvo laiko klausti, kodėl juos iškabinau. Kun. S. Yla pristatė mano temą ir paskaitininką. Tik po pristatymo paaiškėjo kunigui, kad paskaitos tema bus kita nei minėjo. Iš pirmų žodžių pranešiau, kad nesilaikysiu kursų paskaitų plano – šį kartą (nemaniau, kad bus „kitas kartas“. Spėjau, kad kunigas nebus linkęs tokiam neklusnumui). Paaiškinau, kodėl pakeičiau temą: gyvename ypatingu laiku. Vyksta revoliucija prieš akis. Gatvėse demonstracijos ir protestuojančių kova prieš civilinę tvarką ir teisėtvarką. Sukilėliai visi naudojo narkotikus ir valdžia nedrįso jų areštuoti. Jaunimas pasijuto išlaisvintas nuo tėvų, auklėtojų, teisėtvarkos normų. Mes, ateitininkai, privalome suprasti padėtį. Negalime užsidaryti savo ideologijos saugiuose rėmuose.

Kun. S. Yla sėdėjo pirmoje auditorijos eilėje. Per kalbą net porą kartų užsidegė pypkę. Po paskaitos profesorius pakvietė į savo kambarį „pasikalbėti“. Jo pirmi žodžiai: „Įdomi kalba, svarbi tema, būtina plačiau pasitarti“. Pasitarimas tęsėsi visą naktį. Daug tabako sudeginome. Ir tai buvo pradžia daugelio panašių pasikalbėjimų, nes teko dalyvauti visuose kursuose, po to ir su privilegija pasirinkti temą.

Tą pokalbių naktį apkalbėjome, iš kokių motyvų ir veikėjų susidarė ta anarchistų revoliucija. Žiniasklaida gan paviršutiniškai pristatė demonstracijas bei protestus prieš karą, net terorizmą. Deja, žiniasklaida nesigilino į užkulisiuose veikiančias daug pavojingesnes grupuotes. Anarchistai bei komunistai sukėlė ypač pavojingą padėtį. Siekdamas patraukti naivų, bet fanatišką jaunimą, anarchistų pogrindis naudojo narkotikus, paleistuvavimą, propagandą prieš tikėjimą ir civilinę tvarką.

Ši anarchistinė pasaulėžiūra kategoriškai priešinga ateitininkijai. Revoliucijos tikslas buvo nusukti visuomenę nuo Dievo, Tautos, nuo visų moralinių standartų, nuo krikščioniškos civilizacijos. Vietnamo karas buvo tik priežastis griauti civilizaciją. Revoliucijos pagrindas buvo sugriauti tvarką, ypač tautą, šeimą ir šeimos įtaką visuomenėje. Klausiau kunigo, ar mes, ateitininkai, prisiekdami „kovoti prieš bedievybę“, galime pasyviai tylėti matydami, kaip krikščioniška civilizacija yra naikinama tarp mūsų pačių?

Kun. S. Yla sekė žinias ir žinojo bendrą šios revoliucijos padėtį, bet nebuvo susipažinęs su užkulisiais. Tad mūsų kalbos ta ir panašiomis temomis tęsėsi dešimtmečius.

Kun. S. Ylos gyvenimas buvo audringame šimtmetyje. Pasaulio karų audros, ateistinio komunizmo ir fašizmo bangos sukrėtė pasaulį iš pagrindų. Kunigas ne tik stebėjo padėtį. Jis kaip teologas, psichologas, istorikas reagavo ne tik žodžiais, bet ir veiksmais prieš neteisybę, prieš melą. Nenusileido. O tai sukėlė nepasitenkinimą ne tik tarp ideologijos priešų, bet net katalikų veikėjų, kurie buvo linkę neatkreipti dėmesio į save. Kunigo veiklai vadovaujantys buvo abejingi ir net bandė trukdyti. Kadangi S. Yla mokėjo prisitaikyti prie sąlygų – naudojo ne tik žodį bei raštą, bet ir tų laikų moderniausią būdą, radiją, siekdamas prieiti prie visuomenės. Kurija kurį laiką net privertė jauną kunigą pristatyti savo straipsnius „patvirtinti“. Tai buvo savųjų cenzūra. Ji trukdė S. Ylos veiklai, bet jokiu būdu jo dinamiškos veiklos nepaveikė. Pasiteisino Marko Tveno žodžiai: „Niekas nėra taip nepatogu, kaip geras pavyzdys.“

Išstudijavęs rusų ir lenkų teologijos mokslus kun. Yla nebuvo patenkintas, nes matė, kad nauji intelektualiniai vėjai pūtė iš Vakarų. Tad ėmėsi susipažinti su belgų, vokiečių, prancūzų teologais ir filosofais. Daug vėliau, Amerikoje, neužsidarė kaip daugelis jo amžiaus dvasiškių savo ratelyje, ėmėsi suprasti ir studijuoti amerikiečių filosofus bei teologus.

Toks žmogus yra pavojingas ne tik priešams, bet ir draugams

Antrojo pasaulinio karo pradžioje, 1940–1942 metais, kun. S. Yla ėjo dvasininko pareigas Berlyne lietuvių „parapijoje“, kurios veikla buvo sekama nacių saugumo. Jis rizikavo prisidėti prie tautiečių, kurie planavo tautos sukilimą prieš bolševikų okupaciją Lietuvoje. To, aišku, netoleravo naciai. Lietuvius išdavė sovietų NKVD. Vilniaus pogrindžio vadai buvo likviduoti. Vėliau kun. S. Yla buvo areštuotas, išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Stebuklingai kunigas liko gyvas, dvasiškai nepalaužtas. Savo prisiminimus aprašė knygoje „Žmonės ir žvėrys dievų miške“ (išversta į anglų kalbą „A Priest in Stutthof, A Human Experience in the World of Inhuman“, Maryland Books, New York, 1971).

Po daugelio metų dalyvavimo su paskaitom kun. S. Ylos kursuose 1978-aisiais metais pasiūliau naujus ateitininkų namus pavadinti jo vardu. Čikagos priemiestyje keli vyresnieji ateitininkai ir vienas skautas rizikavo savo turtu įsigyti nekilnojamą turtą, kurį paaukojo ateitininkams. Tai buvo ne tik ateitininkams didelė dovana, bet davė kryptį tautiečiams glaustis prie naujo priemiesčio, kur galėtų artimiau bendrauti, bandyti išlaikyti lietuvybę. Geradarių tikslas buvo parūpinti mūsų jaunimui savo vietą, savuosius namus. Nustebau, nesitikėjau, kad tie kilnūs ateitininkai atmestų šį siūlymą. Pirmą kartą pajutau tai, ką jaunas kunigas prieš daugelį dešimtmečių patyrė Lietuvoje. Jo ypatingas pavyzdys ne visiems tiko, net ateitininkams. Gal šios šviesios asmenybės spinduliai per daug blizgėjo. Nesupratau.

Ne rūmai, ne titulai ar premijos saugo šio ypatingo žmogaus atminimą. Nekalto Prasidėjimo Marijos seserys namų laukuose savo dvasios vadui paskyrė užuovėją, kur savo rankom surinkęs akmenis jis pastatė Mindaugo pilį. „Toji pilis yra tarytum jo gyvenimo simbolis, kuriame atsispindi ištisi septyni dešimtmečiai. Per tuos metus krovė jis ne granito akmenis, bet statė dvasinius rūmus, kurių lobiais galėtų naudotis visa tauta ir net žmonija. Jeigu sudėtume visus Kun. Ylos darbus į vieną vietą, išvystume daug didesnį vaizdą nei Mindaugo  pilies“, – taip rašė „XX amžiaus“ laikraščio redakcijos kolega kun. P. Gaida, kuris drįso su jaunu kun. Stasiu Yla stoti prieš tikėjimo ir tautos priešus.

Paskutinį kartą teko kalbėtis su mielu kun. Stasiu Yla, taip, kaip ir pirmą kartą. Vėl jis buvo Cicero mieste, šį kartą artimo bičiulio bei bendraminčio gydytojo Petro Kisieliaus priežiūroje – Loreto ligoninėje. Buvo prie mirties, bet neįveikiamas. P. Kisielius iš ligoninės paskambino, kad S. Yla ir aš galėtume atsisveikinti. Nors kunigas buvo nusilpęs ir balsas silpnas, bet ne dvasia. Gydytojas išėjo iš palatos, kad leistų bičiuliui kalbėti privačiai. Dr. P. Kisielius vėliau sakė, kad grįžęs į kambarį rado kun. Ylą ramų, bet jau prie mirties. Už kelių minučių jo siela apleido nuvargusį kūną.

Nepamirštini paskutiniai kun. S. Ylos žodžiai. Net mirties momentu liko ištikimas savo pasaulėžiūrai. Kunigas visą gyvenimą kovojo už teisybę. Dėl savo įsitikinimų buvo persekiojamas. Nukentėjo nuo komunistų bei nacių. Pora metų buvo kankinamas nacių Štuthofo koncentracijos stovykloje už tikėjimą ir meilę Lietuvai, buvo pavojingas okupantams, nes jo idealizmas buvo virš jų pajėgumo jį įveikti.

Kun. S. Ylos paskutinieji žodžiai nesiskyrė nuo įprastųjų – švelnūs, pozityvūs, raginantys. Linkėjo mums nenuleisti rankų kovoje prieš bedievybę bei neteisybę. Nenusileisti prieš tuos, kurie melu teršia mūsų tikėjimą ir istoriją.

Kunigas Stasys Yla buvo, yra ir liks mūsų krikščioniškos tautos didysis asmuo – mums pavyzdys. „Visa atnaujinti Kristuje“ jam nebuvo šūkis, tai – jo gyvenimo kelrodis.

„Ateitis“, 2016 m., nr.3

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija