Pirmasis puslapis
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos gynyba

(Iš gynėjo dienoraščio) 

Jedinstvenininkai veržiasi į Aukščiausiosios Tarybos pastatą Algirdo Sabaliausko nuotrauka

Martyno Mažvydo biblioteka. Vilnius. 1991 m. sausis Viliaus JASINEVIČIAUS nuotrauka

Daug kas jau pamirštama netgi iš nesenos mūsų istorijos. Miršta ne tik 1944–1954 metų partizaninio pasipriešinimo dalyviai, bet ir disidentinio judėjimo 1970–1990 metais, 1988–1990 metų Sąjūdžio nariai. Netenkame ir 1990–1991 savanorių. Taip prarandame dalį savo istorijos, ypač jeigu jos kaip nors neužfiksuojame dokumentuose, atsiminimuose, knygose. Čia publikuojamo dienoraščio autorius pasakoja apie visai dar nesenus istorinius įvykius – 1991 metų sausį, –praėjus beveik metams po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11-ąją, Laisvės gynėjams gavus užduotį sustabdyti prasidėjusią sovietų ir jų pakalikų agresiją ir išsaugoti nepriklausomybę. Jau ir tos kartos žmonės yra pamiršę kai kurias tų įvykių aplinkybes, mūsų Laisvės gynėjų patirtas tomis dienomis, o jaunoji karta, gimusi nepriklausomybės atkūrimo priešaušryje ar netrukus po jo, gal išvis mažai ką žino. Dienoraštis buvo paskelbtas tik Kanados lietuvių laikraštyje „Tėviškės žiburiai“ 2002 metais vasario 12, 19 ir 26 dienų numeriuose (6, 7 ir 8). Lietuvos spaudoje jis nebuvo skelbiamas, tad vertas Lietuvos piliečių – ir vyresnių, ir jaunesnių – dėmesio. Lakoniškas, kaip nors įvykius vertinančių asmeninių argumentų nepateikiantis gynybos dienų aprašymas gana vaizdžiai perteikia to meto įvykių tragizmą.

Dim. plk. ltn. Eugenijus Mykolas JAKIMAVIČIUS

1991 m. sausio 8 d.

Sausio 8-ąją mes, Vilniaus miesto šauliai, saugome Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmus. Mums saugoti skyrė rūmų išorės ruožą nuo fontano pusės (dabar ten tėra tik gėlynas – red.) ir tarnybinį įėjimą į rūmus. Anksti ryte atėjęs deputatas Mindaugas Stakvilevičius (buvęs Šiaulių miesto komunistų partijos sekretorius, paskiau perėjęs į jos transformuotą Lietuvos demokratinę darbo partiją – red.) buvo mumis nepatenkintas, siūlė visiems išeiti iš rūmų ir eiti namo: „Ko jūs čia trinatės, eikite namo“.

Šaltas, žvarbus, ankstyvas rytas, švinta. Į rūmus renkasi vis daugiau šaulių. Gauname žinių, kad iš miesto pramonės įmonių prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų autobusais vežami rusakalbiai – rusai, lenkai ir tuteišiai (tuteišais vadinami Vilniaus krašto gyventojai, kalbantys mišria lenkų–rusų–baltarusių tarme – red.). Tikrai, po kurio laiko iš atvažiavusiųjų autobusu po aikštę pasipylė šurmuliuojanti, apgirtusi šutvė. Jie visi triukšmaudami ir gestikuliuodami rankomis renkasi prie centrinio rūmų įėjimo. Kai kas turi iškėlęs šūkius – „Zabastovka“ (rus. „streikas“ – red.), „Jedinstvo“ (rus. „vienybė“, reiškęs demagoginį šūkį ir prorusiškų jėgų organizacijos pavadinimą – red.). Reikalauja sumažinti maisto produktų kainas, atsistatydinti Aukščiausiosios Tarybos deputatus (tuo metu Kazimieros Prunskienės vadovaujama Vyriausybė pakėlė keliskart maisto produktų kainas ir sudarė pretekstą kilti neramumas – red.). Šiuos darbininkus kursto minios centre susitelkę vadeivos. Jie blaivūs. Juos saugo rimta apsauga (kartu su maištininkais pagrindinį darbą atliko sovietinio saugumo KGB pareigūnai, kurie ir vykdė svarbiausius kurstymo, organizavimo ir apsaugos veiksmus – red.). Įtampa didėja. Minia „kaista“. Išorėje likti, kur šurmuliuoja ir grūmoja išgėrę „matakalbiai“ (rus. mat“ – keiksmas, keiksmažodis; turimi galvoje rusiškai vulgariai besikeikiantys asmenys – red.), pavojinga. O autobusai vis dar šią minią papildo – atveža naujų triukšmautojų. Visi persikeliame iš lauko į rūmų vidų. Mums paskiria saugoti pirmojo aukšto koridorių ir centrinio vestibiulio dalį iki pat centrinio įėjimo.

Minia pilnai užkimšo vidinį centrinį rūmų kiemą, veržiasi į rūmus, laužiasi pro centrines duris. Tenka gintis vandeniu – priešgaisrinių žarnų čiurkšle. Keli jedinstveninkai prasiveržia į vidų. Vyrai juos sulaiko ir pro kitas duris išveda laukan, paleidžia ir liepia eiti namo.

Ginkluojamės metaliniais, išlaužtais iš laiptų atramų strypais, elektros kabelio galais ir kuo nors, kas po ranka pakliūva. Labai jau primityvi gynyba.

Minia, agitatorių kaitinama, vėl puola centrinį įėjimą, gelžgaliais svaido į rūmų vestibiulio langus. Stiprus stiklas – tik dviejose vietose stambūs gelžgaliai pramušė ir suskaldė stiklą. Visa tai abejingai stebi milicija. Stebi ir jokios tvarkos nedaro. Keista (tuometinė milicija faktiškai pakluso sovietinei okupacinei valdžiai, tik formaliai priklausydama naujajai Lietuvos valdžiai – red.).

Per radiją kviečiami žmonės paremti Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos, ateiti į rūmų aikštę.

Prie rūmų, aikštėje, pasirodo būrys su trispalvėmis. Pamažu, lietuviškai dainuodami, jie užima prieigas prie rūmų centriniame kieme, iš lėto slenka prie centrinio įėjimo ir labai gražiai nustumia „matakalbius“ tolyn. Vis daugiau ir daugiau ateina mūsiškių, vis garsiau skamba lietuviška daina. Dabar mes rūmuose jaučiamės daug ramiau.

Iš antrojo rūmų aukšto išveda OMON dalinį (specialiųjų sovietinių smogiamųjų jėgų būriai buvo vadovaujami Makutynovičiaus, kuris netrukus perėjo į maištininkų pusę ir dalyvavo įvairiuose prieš Lietuvos Respubliką nukreiptose operacijose – red.). Gerai ginkluoti jie leidžiasi laiptais po vieną virtine žemyn ir išeina pro tarnybinį išėjimą. Stebina jų suakmenėję žiaurūs veidai. Kodėl jie tokie? Kur juos veda? Gal į aikštę tramdyti „matakalbių“?

O kieme ir aplink rūmus jau skamba lietuviškos dainos, jau visur plevėsuoja trispalvės. Kažkur dingo ir rusakalbiai, ir jų agitatoriai.

Atsikvepiame. Kažkaip smagiau. Prasideda apsaugos pergrupavimas. Kiekvienai grupei skiriami gynybos ruožai. Į rūmus telkiasi vis daugiau ir daugiau gynėjų.

Visiems rūmuose esantiems gynėjams siūloma apsispręsti, ir kas nenori ir negali pasilikti rūmuose, gali išeiti namo.

Mūsų gretose yra du jaunučiai broliai Skaisčiai. Jiems siūloma eiti namo ir lankyti mokyklą. Neina.

Liekame ginti parlamentą.

1991 m. sausio 11-oji

Aukščiausiosios Tarybos rūmuose ir aplinkui juos vyksta intensyvus pasiruošimas gynybai. Mes, šauliai, ruošiamės pastato viduje. Daug dirbame. Daug entuziazmo, bet daug ir bereikalingo šurmulio. Įtampa didelė. Sužinome, kad desantininkai užgrobė Krašto apsaugos departamento, Spaudos rūmų pastatus, kariuomenės pastatą Viršuliškėse.

Rūmuose pamačiau šaulį Aleksandravičių, budintį su medžiokliniu šautuvu. Pamaniau, kad reikia atsinešti į rūmus daugiau šautuvų. Reikia juos visus paimti iš medžiotojų. Padėtis mieste įtempta. Galioja Gorbačiovo įsakas – visus medžioklinius šautuvus atiduoti milicijai. Paruošiu rašto projektą Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos gynybai paimti šautuvus iš medžiotojų.

„Atsižvelgiant į esamą sunkią padėtį iš Jūsų laikinai paimamas medžioklinis šautuvas ir šoviniai.

Pavardė, vardas....................

Šautuvo kalibras....... Nr.........

Šovinių skaičius......................

Pasikeitus padėčiai, Jums šautuvas bus grąžintas.

Šautuvą davė..................

(parašas, vardas, pavardė)

Šautuvą paėmė:..................................

Pareigos, vardas, pavardė, parašas, data“

Derinu šio rašto turinį su vadais. Kol kas pasirašyti visi vengia. KAD (Krašto apsaugos departamentas – red.) direktorius Audrius Butkevičius siunčia suderinti šį šautuvų paėmimo raštelį su Kazimieru Motieka (Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio pavaduotojas – red.) – jis atsakingas už rūmų gynybą. Perskaito ir klausia: „O kam to reikia?“ Aiškinu, kad reikia Parlamento gynybai. Ir vėl jis klausia: „O kam?“ Nesupranta ar nenori suprasti.

Tenka pačiam, savo nuožiūra, prašyti šautuvų iš pažįstamų medžiotojų. Skambinti telefonu negalima – pavojinga. Tikriausiai mūsų pokalbių telefonu klausosi „jie“. Važiuoju į miestą pas medžiotojus šį kartą „medžioti“ šautuvų. Gaunu ir vežu į Parlamentą du šautuvus. Jau iš viso bus trys: mano ir dar du. Pirmai pradžiai neblogai. Į Parlamentą šautuvus įnešu pasislėpęs po rūbais.

Dar buvo įnešta trys šautuvai. Mano šautuvas ir visi kiti Parlamento apsaugos žinioje buvo iki rugpjūčio pučo (1991 metų rugpjūčio 19–23 d. Maskvoje vykęs perversmas, siekiant nuversti tuometinio Sovietų Sąjungos vadovo Michailo Gorbačiovo valdžią, patyręs nesėkmę – red.) pabaigos.

Gerai suprantu, kad tie šautuvai nuo gerai ištreniruotų, apginkluotų ir apdujusių nuo gorbačiovinės propagandos desantininkų mūsų negalėjo apsaugoti. Tai buvo kaip mažo piemenėlio botagas prieš įsiutusį jautį. Bet efektas buvo – Gorbačiovas per Maskvos radiją pranešė, kad Parlamento rūmus saugo susitelkusių, gerai ginkluotų 30 tūkstančių nacionalistų. Moka daugybą ponas Gorbačiovas!

Vakare antrą kartą duodama priesaika. Mes, pirmieji, prisiekėme anksčiau. Bet dabar rikiuotėje stovime drauge visi – jau prisiekę ir prisiekiantys – atėję į rūmų gynybą.

Prisiekiame ištikimai, negailint savo jėgų ir gyvybės tarnauti Lietuvai. Visi išsirikiuojame Parlamento rūmų vestibiulyje. Priesaiką priima Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis ir kunigas Robertas Grigas.

Stovėdamas priesaiką duodančių rikiuotėje pagalvojau apie nueitą gyvenimo kelią, apie vaikus, anūkus, žmoną, artimuosius ir apie galimą finišą. Nebaisu. Tik kad Lietuvai iš to mano finišo būtų nors kruopelė naudos.

Mano vadovaujamam 5 žmonių būreliui skirta ginti įėjimą iš vidaus kiemo ir laiptų narvelis iki antro aukšto. Įtvirtiname skirtą ginti įėjimą iš lauko ir iš vidaus. Aišku, ilgai atsilaikyti prieš tankus ir desantininkus-šturmuotojus bus sunku.

Sutemus skelbiamas pavojus. Ruošiamės sutikti puolikus. Visi užimame kovines pozicijas. Laukiame. Nepuola. Po valandos pavojus atšaukiamas. Poste palieku sustiprintą sargybą. Mieste neramu.

Pavakare man Marija iš namų atnešė švarius baltinius, kojines, kitus batus. Rodos nedaug laiko, tik kelios dienos rūmuose, o baltiniai buvo sunkūs nuo prakaito, nuo keistų „taukų“. Batai buvo permirkę prakaito, viduje pilni keisto „purvo“. Bravo Marija! Nusiprausęs rūsio duše, apsivilkęs švarius baltinius, apsimovęs švariomis sausomis kojinėmis ir apsiavęs sausais batais, pasijutau tarsi vėl gimęs.

Marija sako, kad čia, rūmuose, jai būna daug ramiau negu būti nežinioje namuose. Rūmuose per vidinį radiją pateikiama naujausia informacija.

1991 m. sausio 12-oji

Ramesnė negu sausio 10-oji ar sausio 11-oji. Vakare per daug ramu. Ramu čia prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, ramu ir visame mieste. Susibūrę mažomis grupėmis vyrai vakaroja. Iki sargybos dar yra pora valandų. Atsigulu ant kėdžių ir snaudžiu.

1991 m. sausio 13-oji

Po vidurnakčio paskelbia pavojų. Įsako visiems būti savo pozicijose. Skubu į savo postą. Trise užimame pozicijas viename kambaryje – du langai. Pro langus gerai matomas įėjimas į vidinį kiemelį. Darome iš baldų barikadą, ambrazūras.

Praneša, kad iš Šiaurės miestelio (Vilniaus regionas, kuriame buvo dislokuoti sovietų kariuomenės daliniai – red.) važiuoja tankų, šarvuočių ir mašinų kolona. Per vidaus radiją K. Motieka aiškina, kad tai – rusų paskelbtas mokomasis išvažiavimas. Šturmuojamas telebokštas. Šaudo patrankos. Šaudo automatai. Pro langą matau, kaip senuoju Žvėryno tiltu dideliu greičiu, labai maža distancija važiuoja tankai. Kur važiuos? Pas mus? Ne. Labai mikliai padarė posūkį dešinėn, važiuoja į kalną. Puola Radijo ir televizijos pastatą. Gerai matomos sprogimų pašvaistės, šviečiančių kulkų trasos. Dunda karą primenanti mūšio kanonada. Neramu. Laukiame ir mūsų rūmų puolimo. Sužinome (praneša per vietinį radiją), kad esant tokiai didžiulei miniai aplink rūmus, rusai bandys pulti jedinstveninkų jėgomis ir vėliau juos, neva mušamus mūsų gynėjų, pasiųs gelbėti desantinius dalinius ir tankus. Keičiama gynybos taktika. Pro langą, per ūkio kiemą į miestą mažomis grupelėmis išveda ginkluotus vyrus. Jie turės remti Parlamento gynėjus iš išorės. Viduje keičiamos pozicijos – dalis vyrų išėjo į lauką. Įtampa didėja. Neaišku, kodėl, esant tokiai įtampai, išvedė visus ginkluotus vyrus? Aš ir Zigmas Gelumbauskas liekame savoje pozicijoje. Tą ginkluotą visų vyrų išvedimą supratome kaip kažką nepataisomo. Pasiskirstome tarpusavyje šaudymo sektoriais, praveriame langus ir laukiame. Įtampa, išvedus ginkluotus gynėjus, viduje auga. Mieste vis dar šaudo, švysčioja prožektoriai. Iš televizijos diktorė (Eglė Bučelytė, iki šiol dirbanti Lietuvos televizijoje – red.) praneša paskutinę frazę: „Smūgiai į duris...“ ir tyla.

Per radiją pasigirsta naujas signalas, labai artimas lietuviškos dainos melodijai: „Oi žirgeli juodbėrėli, laikas!“ Signalas naujas, neįprastas, dar negirdėtas nepriklausomos, kariaujančios Lietuvos signalas!

Per Lietuvos radiją jau varomas bolševikiškas kliedalas, kad visa valdžia jau darbininkų ir tarnautojų rankose. Iš viso pasaulio jau praneša apie rusų užgrobtą TV bokštą, RTV (Radijo ir televizijos – red.) komiteto šturmą. Kaip greitai pasaulis reagavo į Lietuvos tragediją!

Mažomis grupėmis į rūmus grįžta ginkluoti vyrai. Ne visi. Negrįžo mano bičiulis Antanas B., kiti šauliai. Neramu. Kur jie? Kas jiems atsitiko? Klausiu grįžusių – jie nežino, nematė. Per mūsų vietinį radijo tinklą, nutraukus laidas iš respublikos radijo, duodami nurodymai iš gynybos centro. Parlamentas dirba. Pirmos žinios gautos apie desantininkų nužudytus prie TV bokšto žmones: 6–7 žuvę. Dirba sava – Kauno radijo – stotis. Įvykių eiga į platų pasaulį pranešama keliomis kalbomis. Slenka įtampos ir laukimo minutės, valandos.

Iš namų skambina Marija. Bandau ją įtikinti, kad aplink rūmus yra labai daug žmonių ir gal nebūtina čia daugiau telktis. Ji nori irgi ateiti. Dabar dar naktis, bet prašvitus žada ateiti.

Išaušus, iš gynybos centro praneša, kad rusai ruošiasi naujam puolimui. Mieste, toliau nuo Parlamento rūmų, kuriamos civiliniais rūbais aprengtos ginkluotos gaujos. Tai – civiliniais rūbais aprengti kareiviai. Jie bandys pulti rūmus. Vėl pergrupuoja rūmų gynėjus. Nuo rūmų stogo gerai matyti didžiulė susirinkusių aplink rūmus žmonių minia, gal 80 ar 100 tūkstančių. Vienoje vietoje šmėkšteli Marijos figūra. Ji čia! Gaujos nedrįsta pulti.

Per radiją praneša vis didesnį aukų skaičių. Žuvo – 13, sužeista – 100, dingusių be žinios – daugiau kaip 50. Neaišku, kiek užsibarikadavusių gynėjų yra TV bokšte. Praneša, kad iš TV bokšto desantininkai išneša ir krauna į mašinas pailgos konfigūracijos maišus. O gal tai – žuvę gynėjai?

Šauliai po truputį tampa drausmingesni. Nuotaika karinga. Tik labai mažai ginklų, o ir kokie tie ginklai? Medžiokliniai šautuvai, pora pistoletų. Vis negrįžta vidurnaktį su šautuvu išėjęs Antanas. Man neramu dėl jo dingimo.

Gynyba stiprinama. Tarp rūmų ir gatvės iškastas prieštankinis griovys. Rūmai jau apraizgyti plienine armatūra, plieniniais tinklais, koridoriai perskirti smėlio maišais, prie centrinio įėjimo – smėlio maišų barikada. Iš gelžbetoninių kanalų žiedų kraunama gynybos siena. Naujas, modernus Parlamento pastatas visai nepritaikytas gynybai. Tai – ne prieš kelis šimtmečius statytos bažnyčios, vienuolynai. Pastato pirmajame aukšte plačiausi langai-vitrinos žemomis palangėmis. Pro juos lengvai galima prasiveržti į vidų. Pastatą paruošti gynybai keblu.

Su šauliais, esančiais rūmuose ir atėjusiais iš miesto, tvirtinu mūsų antro korpuso stogą. Ruošiu priešdesantines kliūtis, kad negalėtų nusileisti iš sraigtasparnio desantininkai. Rezgame iš vielų pinkles, ruošiame iš plytų ugnies pozicijas – savotiškus apkasus. Rengiame šaudymo ambrazūras. Plytų mums pakelia statybininkai. Kai statybininkų atvežtų plytų pritrūkome, pradėjome ardyti ventiliacijos kaminus. Statybininkai juos buvo silpnai primūriję, lengvai tie kanalai yra. Pusdienį padirbėję jau matome rezultatus. Gynybai pasiruošėme. Ant mūsų stogo desantininkai nenusileis.

Jau pradedame priprasti prie apgulties gyvenimo. Kiekvienas pripranta prie savo vietos, savos gynybos pozicijos, savo gyvenimo ritmo. Tik kad dažnai tą ritmą sugriauna. Keičia pozicijas. Dažnai skelbia naktinius pavojus. Bet ir šuo kariamas pripranta. Priprasime ir mes.

Mus maitina rūmuose. Maitina mus papildomai Lietuvos žmonės. Atneša į rūmus visko: lašinių, medaus, dešrų, obuolių, apelsinų ir kitokių skanumynų. Mūsų šaulio Kairio mama atnešė jos virtų didžkukulių puodą. O skanumas!

Vyrai dienomis daugiau atsipalaidavę: kas miega, kas skaito, kas kokį durklą galanda, o kas kortomis lošia. Vyksta įvairus apgultos įgulos gyvenimas. Čia ir humoras, ir rimtos kalbos, ir linksma, ir liūdna. Yra ir gero patriotizmo, ir karštakošiškumo. Tačiau naktimis, ypač iš vakaro, įtampa padidėja. Gaunami pranešimai apie sovietų kareivių judėjimą mieste, apie jų užvestus tankus Šiaurės miestelyje. Prieš auštant jau ramiau. Žinome, kad jeigu naktį nepuolė, tai dieną nepuls. Dar viena naktis be mūšio. Dieną visai ramu.

Dieną ateina per sausio 13-osios neramumus iš rūmų pasitraukę „šaunuoliai“. Čia dieną jų heroizmas, tauškiant anekdotus ir kitus pliauškalus, akivaizdus. Ypač patiklių klausytojų suburia apie save „vadai“. Tačiau visada prieš temstant, jie „svarbiais reikalais“ išeina iš rūmų. Žino, dieną nepuls, o naktį visko gali būti.

(Bus daugiau)

Apie dienoraščio autorių

Dim. plk. ltn. Eugenijus Mykolas Jakimavičius

Eugenijus Mykolas Jakimavičius gimė 1929 m. rugsėjo 29 d. Marijampolėje. Mokėsi Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje. Dar būdamas moksleivis įsitraukė į antisovietinio pogrindžio veiklą. Vengdamas arešto, trejus metus keitė gyvenamąją vietą, dirbo atsitiktinius darbus. Pavykus prisiregistruoti, įstojo į Pagėgių K. Donelaičio gimnaziją, kurioje besimokydamas 1951 metais gavo šaukimą į sovietinę kariuomenę. Gimnazijoje karinį parengimą dėstė rajono karinis komisaras, atkreipė dėmesį į Eugenijaus taiklų šaudymą, supratimą apie ginklus bei pasiūlė stoti į karo inžinierių mokyklą Kaliningrade. Mokydamasis šioje mokykloje, be karinės specialybės, įgijo ir civilinį techniko-statybininko diplomą. Baigęs karo mokyklą iki 1956 metų tarnavo 16-osios lietuviškosios šaulių divizijos inžinerijos bataliono būrio vadu. 1956–1959 metais dirbo Lietuvos mokslų akademijoje, vadovavo pastatų remontui. 1962 metais baigė Kauno politechnikos instituto Vilniaus statybos fakultetą. 1959–1990 metais dirbo Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijoje kapitalinės statybos skyriaus vyriausiuoju inžinieriumi, vėliau viršininku. 1990 metais išėjo į pensiją.

1990 metais įstojo į atkuriamą Lietuvos šaulių sąjungą, buvo paskirtas Vilniaus Senamiesčio šaulių kuopos vadu, vėliau LŠS vado pavaduotoju mokymui. 1991 m. sausio 8 d. tapo Parlamento gynėju, parengė II rūmų sutvirtinimo, minų lauko bei įvažiavimo į Parlamentą posto planus, asmeniškai vadovavo atliekamiems darbams. 1991 m. balandžio 15 d. paskirtas Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos mokymo centro dėstytoju, viršininko pavaduotoju. Paruošė pirmąją SKAT kompleksinio mokymo programą, vadovavo pirmiesiems ginklininkų-išminuotojų kursams. 1991 metų gruodį jam suteiktas majoro laipsnis. Dėstydamas SKAT mokymo centre, parengė ir išleido pirmuosius karinės bei patriotinės tematikos vadovėlius ir albumus, rašė straipsnius karine tematika Lietuvos bei užsienio lietuvių spaudai.

1995 metais vadovavo Lietuvos rezervo karių komandai varžybose Vokietijoje. Kelis kartus vadovybės komandiruotas į karo inžinierių kursus JAV ir Norvegijoje. 1995 metų lapkritį atleistais iš tikrosios krašto apsaugos tarnybos į dimisiją, suteikiant pulkininko leitenanto laipsnį.

Laisvalaikiu E. M. Jakimavičius mėgo medžioklę, supažindino karius su senosiomis jos tradicijomis, daug keliavo.

Už nuopelnus Lietuvai apdovanotas kariuomenės kūrėjų-savanorių, Sausio 13-osios atminimo medaliais, LŠS bei kitų organizacijų garbės ženklais, KAM ir kariuomenės vadovybės padėkos raštais.

Mirė 2008 m. rugsėjo 28 d. Vilniuje.

© 2017 „XXI amžius“