|
Gyvenimo saulėlydžio mintys tėviškėje apsilankius
Vieną praėjusios vasaros dieną užsukau į savo gimtinę. Nors nieko joje nebelikę, išskyrus vienintelį plačiašakį klevą, vis dėlto gera čia pabūti, atsigaivinti prabėgusių dienų prisiminimais.
Tarp vešliai išsikerojusių varnalėšų ir gyvenimą bebaigiančio seno gluosnio aptinku šulinį. Medinis rentinys jau seniai supuvęs, svirties taip pat nebėra... Vien tik skaidri šalto vandens akis, nors ir pribyrėjusi įvairiausių šapų, kviečia numalšinti troškulį. Atsargiai pasilenkiu ir lyg veidrodyje išvystu savo veidą. Po to tėvų, brolių, šalia gyvenusių kaimynų. Mintyse regiu vasaros darbymetyje suplukusius tėvus, iš molinio ąsočio godžiai geriančius vėsą ir skaidrumą. Matau ir kaimynus, talkinusius tėvams, ir nepažįstamą pakeleivį, paprašiusį atsigerti. Girdžiu jų šneką, regiu pavargusius, tačiau besišypsančius veidus...
Ilgai stovėjau palinkęs ties savo gimtinės šuliniu, laukdamas užplūstant daugiau prisiminimų, kol nutariau aplankyti savo vaikystės upelį. Jis mano tėviškėje kadaise miškingu slėniu raitė gražiausias kilpas ir, linksmai čiurlendamas, varė vandenį į didelę upę. Norėjosi iš tolo dar išgirsti jo smagią šneką. Deja, tarp sužėlusių krūmų ir brūzgynų vos besuradau jį, menkai besrovenantį mažyčiu vandens latakėliu. O jau krantai sukiužę ir išsekę, lyg čia būtų visai ne tas upelis.
Ar tai tu, mano vaikystės upeli?! iš nuostabos šūktelėjau jam.
Nebeatpažįsti? tarsi atsiduso šis.
Tu toks sunykęs ir išsekęs, tariau jam.
Kaip ir tu, tyliai ištarė upelis. Manyje nebeliko skaidraus krištolinio vandens, o tavyje vaikystės ir jaunystės. Abu mes tapome neatpažįstami.
Pasuku į kapines. Atveriu girgždančius vartelius ir atsiduriu ramybės pasaulyje. Nepastebiu, kaip kažkur dingo puikybė, pavydas, neapykanta, gobšumas... Mintyse pats savęs paklausiu: Viešpatie, nejaugi tik čia mokame susitaikyti, atleisti, nebetrokšti garbės? Tačiau atsiliepia tik kapų tyla.
Dega žvakė. Tai ryškiau švysteli jos liepsnelė, tai vėl prigęsta. Vis trumpėja ir trumpėja, kol pagaliau sudega ir užgęsta. Ar ir žmogaus gyvenimas panašus į žvakės: sudegs ir nebeliks?..
Ačiū Dievui, kad jis mums davė viltį, kuri lydi nuo lopšio iki pat gyvenimo saulėlydžio. Kol esame maži, viliamės kuo greičiau užaugti, o kai užaugame, puoselėjame viltį gražiai ir prabangiai gyventi. Susirgę, trokštame kuo greičiau pasveikti. Netgi mirtininkas už grotų irgi viliasi... Gal dar?...
Taigi nėra žmogaus, kuris neturėtų vilties, nes viltis mūsų gyvenimo horizonto šviesa. Atimkite viltį, ir nebeliks gyvenimo. Pagaliau juk ir užgęstame su viltimi apie amžinybę...
Kaip gerai, kai gyvenimo vietos ir vaizdai išlieka ilgam atmintyje!..Belieka tuo tik pasidžiaugti, atsidusti ir toliau gyventi prisimenant vaizdus, kurie visą gyvenimą išlieka žmogaus atmintyje!...
Pranciškus ŽUKAUSKAS
Šilalė
© 2017 XXI amžius
|