2017 m. sausio 20 d.    
Nr. 3
(2220)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Vienybės ilgesys Teofiliaus tarnystėje

Sausio 18–25 dienomis Bažnyčios liturginiame kalendoriuje meldžiamasi už krikščionių vienybę. Amžių tėkmėje krikščionybė išgyveno skaudžių skilimų, kurių pagrindinė priežastis – žmogaus nuodėmingumas, dažnai užmaskuojamas politiniais ar ekonominiais motyvais. Jei krikščioniškuose kraštuose tikintieji buvo beveik apsipratę su šiuo blogiu, tai misijose jų susiskaldymas kėlė didžiulę grėsmę Kristaus Evangelijos plėtrai. Misijas vykdė ne tik katalikai ar stačiatikiai, bet ir įvairios protestantų bažnytinės bendruomenės, todėl krikščionybę norintiems priimti pagonims buvo nesuprantami misionierių tarpusavio ginčai dėl tikėjimo. Tad krikščionių vienybės ilgesys ir ekumeninio judėjimo ištakos 19 amžiaus pabaigoje kilo misijų kraštuose. Žymiai vėliau Vatikano II Susirinkimas rašys, kad „krikščionių nesutarimai atvirai prieštarauja Kristaus valiai, ir yra papiktinimas pasauliui, ir kenkia šventam uždaviniui skelbti Evangeliją visai kūrinijai“ (UR 1).

Su šiuo sunkumu susidūrė ir garbingasis arkivyskupas Teofilius Matulionis. Būdamas Bikavos klebonu (Latvija) 1909 metais kunigas Teofilius tėvų prašymu pakrikštijo silpną kūdikį iš kaimyninės Dricanų parapijos. Kūdikio mama buvo stačiatikė, o tėvas – katalikas. Caro įstatymai griežtai draudė katalikų kunigams krikštyti kūdikį, kurio bent vienas iš tėvų nėra katalikas. Apie įvykusį krikštą netrukus sužinojo ir valdžios atstovai ir patraukė nepaklusnų kunigą baudžiamojon atsakomybėn. Teisėjas kunigo klausė:

– Ar žinojai, kad kūdikio motina yra stačiatikių tikėjimo?

Kunigas Teofilius atsakė:

– Taip, bet taip pat žinojau, kad kūdikis yra silpnas ir kad aš privalau pasirūpinti, kad jis nemirtų be krikšto.

Nesupratęs tokio kunigo pasiteisinimo, 1910 metais Rezeknės apylinkės teismas nuteisė kunigą Teofilių vieneriems metams nelaisvės, leidžiant bausmę atlikti uždarame vienuolyne. Taip Teofilius atsidūrė prie šv. Kotrynos bažnyčios esančiame vienuolyne Peterburge. Bausmės esmė buvo ta, kad kunigas buvo nušalintas nuo bažnytinių pareigų, privalėjo nuolat būti vienuolyno teritorijoje ir negalėjo viešai vadovauti pamaldoms. Kunigas Teofilius pirmą kartą buvo teisiamas dėl krikščionių nevienybės ir dėl to, kad žmogaus išganymą – Krikštą – iškėlė aukščiau už siaurus konfesinių bei civilinių įstatymų suvaržymus. Juk „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 5,29).

Kunigas Teofilius teismo nuosprendį apskundė, dėl ko bausmė jam buvo sumažinta iki šešių mėnesių. Atlikęs bausmę jis buvo paskirtas Šv. Kotrynos bažnyčios Peterburge vikaru. Nors dėl krikščionių susiskaldymo kunigui Teofiliui teko pirmą kartą patirti laisvės apribojimą, tačiau jo gyvenimas vedė link glaudesnės vienybės su kitų krikščioniškų tikėjimų išpažinėjais. Vėliau patekęs į lagerį bei kalėjimus jis sutikdavo kitų krikščioniškų konfesijų išpažinėjų ir jų dvasininkų, tarp kurių daugiausia būdavo stačiatikiai, tačiau pasitaikydavo ir protestantų. Teofilius patyrė, jog įkalinimas ir bendras vargas suvienija žmones. Tad kodėl negalėtų vienyti krikščioniškas tikėjimas? – Į šį klausimą atsako Vatikano II susirinkimas, į kurį garbingasis arkivyskupas Teofilius buvo kviečiamas, bet taip ir nespėjo nuvykti:

„Nėra tikro ekumenizmo be vidinio atsivertimo. Juk vienybės troškimai kyla ir bręsta iš dvasios atsinaujinimo, savęs išsižadėjimo ir dosnios meilės. Todėl reikia melsti dieviškąją Dvasią nuoširdaus savęs išsižadėjimo, nuolankumo ir romumo tarnaujant bei didžio broliškumo kitiems malonės“ (UR 7).

Mons. dr. Algirdas Jurevičius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija