|
Mano seseriai devyniasdešimt
Atsimenu ir dažnai sapnuoju, kad į vežimą, pakinkytą mūsų kumelyte Žibinkšte, prie kaštono grebluojantys, kaip kad Leninas šveplavo, skrebai krauna paskutinį, žviegiantį paršiuką ir, sugavę po serbento krūmu pasislėpusią žąsį, tempia iš svirno paskutinei duonai paslėptą rugių maišą (visas kitas tėvų turtas ūkiniai padargai, karvės, arkliai, avelės jau seniai sugrobtas), o čia, vykdydami liaudies valdžios nustatytą teisingumą, konfiskuoja liaudies priešės, sovietų valdžios griovėjos, kalėjiman uždarytos mūsų sesers Onutės dalį, nes jai jos nebereikėsią, ji penima sovietų valdžios maistu. Jie atima paskutinius grūdus, nors, išvežus seserį, tėvams liekame mes, dar septynios burnos. Mama žegnojasi, mudvi su vyresne seseria Eugenija verkiame (aš dar nelabai tesuprantu, kas čia vyksta, bet, matydama verkiančias, verkiu ir aš, dar labai mažutė), o Tėtė pasislėpęs ant klojimo, po džiovinti paklotais paskutiniais, dar savoje, nenusavintoje žemėje užaugintais linais
Aš augdama nebeatsiminiau dienos, kad nebūčiau mačiusi neverkiančios Mamos. Ir visų dažnai vis minima buvo Onutė. Aš jos nepažįstu ją išgabeno man tik gimus, bet jau žinau, kad ji mums visiems labai brangi, reikalinga, bet yra kažkur toli toli, kur nėra lino žiedo, kur paukščiai negieda, kad jai tenai labai labai negera. Atsimenu, neša Mama naščiais vandenį iš šulinio, jau sutema, virš gandralizdžio žilvityje žvairakiuoja viena akimi Mėnulio pilnatis: Ak, Dievuliau, kažna, ar mata šitakį patį menulį mūsų Anute? virkauja Mama. Kodėl ji neturėtų jo matyti, kur būdama ji į tą Mėnulį žiūri? Septynerius metus kaip širdies Kalvarijas Mama išdūsavo, kol vieną dieną aš, parėjusi jau iš mokyklos, radau už stalo sėdinčią merginą, apsivilkusią negražiu pilku aprėdu tai buvo pafaikė. Tai ir buvo mūsų Onutė
Kaip sako, visos moterys laimingos panašiai, o nelaiminga moteris kiekviena kitaip: visi tremtiniai ir politkaliniai vargo panašiai, bet kiekvieno kančia ir vargas buvo skirtingi. Mūsų sesutė Onutė Bražėnaitė įveikė savąją Golgotą. Pasakoja nedaug, nenoriai, nuotraukos rodyti irgi nenori. Jos gražių sukaktuvių dieną, jai sulaukus 90 metų, pabuvome kartu jos duktė, sūnus, žentas, marti, keturi vaikaičiai, vaikaitė, keturi provaikaičiai, dvi provaikaitės ir mes jos broliai ir seserys su savo gausiomis šeimynomis. Gražiai mūsų šventei vietą paruošė Virbalio miestelio bendruomenė. Buvo ramu ir smagu.
Irena Bražėnaitė
Virbalis, Vilkaviškio rajonas
© 2017 XXI amžius
|