Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Kam teikiame pirmumą?

Kun. Vytenis Vaškelis

Dėl Dievo Karalystės yra verta kaskart iš naujo apsispręsti, paklusti Jėzaus mokymui, kad, vis labiau atsiribodami nuo savo ego, galėtume Jame atrasti tikrąją savo vertę, kūrybinius gebėjimus tikslingą pritaikymą, ramybę, poilsį... Jis toliaregiškai mus perspėja, kad žmogus negali suderinti tarnystės dviem skirtingiems šeimininkams. Jis brėžia egzistencinę takoskyrą tarp tarnavimo Jam ir turtui (plg. Mt 6, 24).

Visada bus pagunda pirmumą teikti matomam dalykui, nes, kai sufokusuojame dėmesį į jį, jis savaip „išsiplečia“, tai yra užvaldo mūsų mintis, ir, atrodo, kad šiuo metu daugiau nieko nėra, išskyrus mus ir tą objektą ar subjektą, į kurį nukreipiame savo skvarbų žvilgsnį. Stebimo daikto vaizdas gali išlaisvinti mūsų tikėjimą, nukreiptą į transcendenciją, bet, tapęs netvarkingu sielos troškimu, gali ją apraizgyti iki galo niekada neišsipildančiais pažadais. Taigi, nelygu, koks yra daiktas ir mūsų santykis su juo...

Kai žiemą džiaugiamės retais saulės spindulių švystelėjimais, mus apėmusi nuostaba trunka trumpai, nes malonė širdį kelia aukštyn ir skatina tarti: „Ačiū, Tėve, už Tavo gamtos grožį, už netikėtai plūstelėjusią artėjančio pavasario šilumą...“ Pamaldus žvilgsnis į ikoną gali priminti čia ir dabar Esantįjį... Bet jei asmenį „užburia“ vien pinigų troškimas, ir jis, klaidingai manydamas, jog visos priemonės pateisina tikslo siekį, pavyzdžiui, apgaulės būdu iš patiklių žmonių išvilioja ilgai taupytas lėšas, tada atsiduria klastingose godulystės pinklėse, nes leidosi savo neprotingų užgaidų suvedžiojamas. Apie kokią tarnystę Dievui galime kalbėti, jei asmuo yra apsėstas nepasotinamos godumo nuodėmės?

Nors daugelis žino, kad tarnavimas Dievui ir Mamonai – privačiai nuosavybei – yra nesutaikoma tiesos ir melo priešprieša, dažnai dėl nepateisinamo nesupratimo, nebudrumo ir lengvabūdiškumo daromi sąžinę užliūliuojantys kompromisai, iš kurių išauga rafinuoto veidmainiškumo hidra, šnibždanti: „Tarp Dievo ir materijos yra saugi, auksinė proskyna, kuria žingsniuodamas galėsi vienodai tvirtai mylėti ir Viešpatį, ir pasaulį. Būsi dvigubai laimingas, nes tau gyvenime švies ne viena, o dvi saulės. Tegu tavo abi širdies pusės būna tolygiai pripildytos gyvenimo džiaugsmo – Dievo artumo ir visų pasaulio teikiamų malonumų“. Tai – melas, nes niekada niekuo kitu nebus pakeistas pirmasis Dievo įsakymas: „Neturėk kitų dievų, tik mane vieną“. Jei iš pradžių tik tam tikra žmogaus širdies dalis pasineria į pasaulio tuštybės verpetą, netrukus visą žmogaus esybę negailestingai pasigrobia „kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė“ (1 Jn 2, 16). Tada paskutinį malonės likutį iš pasaulio geismų priklausomybėmis užvaldytos žmogaus sielos išguja piktoji dvasia. Ne veltui Dievo žodis įspėja: „Nemylėkite nuodėmingo pasaulio“ (plg. 1 Jn 2, 15).

Kas, pakenkdamas savo sveikatai, be atvangos pluša manydamas, kad kuo daugiau eurų sutaupys savo šeimos biudžetui, tuo iš savo atžalų sulauks didesnės pagarbos ir savaip užsitarnaus jų rūpestingo dėmesingumo senatvėje, klysta, nes savo tikėjimo smaigalį nukreipia į namiškius, o ne į Viešpatį, nuo kurio malonės priklauso viskas – mūsų visas sritis apimanti gerovė žemėje ir teisėtas atlygis anapusybėje. Kol žmonės per mažai rūpinasi savo tikėjimo ir pasitikėjimu Dievu branda, tol, vadovaudamiesi žmogiška patirtimi bei praktišku pragmatizmu, elgiasi taip, tarsi Jis būtų ne jų širdies centre, o tolimose visatos užkaboriuose... Netenka stebėtis, kad anksčiau ar vėliau jie atsiduria vidinėje sumaištyje, nes pirmąją vietą skyrė ne Dievo valiai, bet asmeninei nuomonei, kurią iškėlė aukščiau  už Jo planus.

Klauskime savęs: „Kam paskirstome savo laiką?“ Juk godumas kaip chameleonas turi įvairiausių spalvų bei atspalvių. Pavyzdžiui, už gerai atliktą darbą save apdovanojame žiūrėdami filmą, kuris, kaip paaiškėja, yra banalus... Jei kas nors, praradęs budrumą, dėl smalsumo žiūrėjo beprasmio, netinkamo turinio filmą, o paskui dėl to širdyje jautė sąžinės kartėlį, visada yra galimybė tvirtai ir motyvuotai pasiryžti: „Ateityje, užuot žiūrėjęs į filmo juostoje rodomą tuštybę, su artimaisiais žiūrėsiu pamokantį krikščionišką filmą ir po jo pasidalinsime įspūdžiais“. Toks pasirinkimas – pritarimas Jėzui ir Jo tiesai. Tai – tikro Jam tarnavimo tęstinumas ir liudijimas kitiems, jog, malonei veikiant, įmanoma keisti savo įpročius, nebijoti pokyčių ir tobulinti charakterį, kad iš tiesų panašėtume į Jį.

Prieš kelias dienas popiežius Pranciškus per homiliją kalbėjo apie „šventos gėdos“ malonę, kuri padeda atsispirti gundymams, ypač troškimui būti svarbiems ir, primetant savo nuomonę, daryti įtaką aplinkiniams. Jis sakė, kad reikia prašyti Viešpatį, kad Jis sužadintų gėdą, kai mus ištinka pagundos.

Dieve, suteik mums didesnį gėdos – moralinio jausmo – jautrumą, kuris padėtų ne tik neperžengti padorumo ribų, bet vestų link Tavo išminties ir Karalystės lobyno, nes pirmenybė Tau – mūsų gerovės Tavyje inkaras.

© 2017 „XXI amžius“