2017 m. kovo 3 d.
Nr. 9 (2226)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Valstybės kūrėjai

„Aš nepasidariau lietuviu, aš esu juo gimęs“

165-osioms Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio gimimo metinėms

Vilmantas KRIKŠTAPONIS

Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis

XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios sandūroje į lietuvių tautinio judėjimo gretas kartu su lietuvių valstiečių vaikais įsijungė ir iš nutautėjimo letargo pradėjusi busti lietuvių bajorija. Prijaučiančių lietuvių tautiniam judėjimui anuomet buvo ir iš kitataučių kilusių, bet Lietuvoje gyvenusių bajorų. Vienas iš jų – publicistas, dramaturgas lietuvių kultūros veikėjas, varpininkas Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, kurio 165-ąsias gimimo metines minime šiemet.

Sena ši bajorų giminė. Anot Livonijos kronikų, XIV amžiuje jau minimas Jonas Landsbergis, vienuolis, kuris, neva, pavogęs komtūro žirgus, pabėgęs į Lietuvą ir prisijungęs prie pagonių. Legendoje teigiama, kad jį iš kelio išvedė gražios vienos lietuvaitės akys. Tad jis galėjo būti Landsbergių giminės pirmtakas, paskleisti savo pavardę šiuose kraštuose. Žinoma ir tai, jog XVII–XVIII amžių sandūroje šios giminės atstovai gyveno Vidurio Lietuvoje.

Landsbergių pavardė ne kartą minima kryžiuočių kronikose. Ten teigiama, kad riteris Jonas Landsbergis pasiliko Kurše, iš kur, kaip žinome, kilo baltų baronai. Žinoma ir tai, kad Vokietijoje, Vestfalijoje, iki šiol tebegyvena tiesioginiai šios giminės paveldėtojai ir kartkartėmis susirenka ir iš kitų kraštų švęsti į savo giminės protėviams priklausiusią pilį.

Lietuvoje gyvenusi Landsbergių giminės atšaka sulenkėjo. Ji turėjo savo herbą ir legendą apie jį. Kiek Landsbergiai anuomet valdė Lietuvoje dvarų, nežinia, žinoma, kiek turėta žemės ir miškų. Žinoma tai, kad G. Landsbergio tėvas Vincentas turėjo Kompanščiznos dvarą netoli Linkuvos (dabartiniame Pakruojo rajone), o motina Rozalija Jasienskytė – Birželių dvarą netoli Pumpėnų (dabartiniame Pasvalio rajone).

G. Landsbergis-Žemkalnis gimė 1852 m. vasario 2 d. Kompanščiznos dvare. Sulaukus 10 metų, 1862-aisiais, jam teko lankyti pradžios mokyklą, išlaikomą kun. J. Mikučio, stebėti ruošimąsi anticariniam 1863 metų sukilimui ir būti jo liudininku.

Landsbergių šeimoje vyravo demokratinės pažiūros, priešingos rusinimo ir pravoslavinimo politikai. Gabrieliaus motina, dėdės ir du vyresnieji broliai dalyvavo anticariniame sukilime, dėl to Landsbergiai neteko anksčiau turėtos nuosavybės. Apie tai savo atsiminimuose G. Landsbergis rašė: „Nors mano motina veikliai sukilime dalyvavo, nors du broliai ir dėdės buvo sukilimo eilėse, o vienas dėdė buvo rusų kariuomenės pulkininkas, dargi partijai vadovavo, aš vis tik žiūrėjau į visa su neužsitikėjimu, ypač į emisarus-lenkus iš Varšuvos, kurie, nemokėdami lietuviškai kalbėti, lakstė po dvarus ir sodžius, kurstydami žmones eiti į „mišką (suprask – į sukilimą) ir duot propagandai pinigų“.

Dar nenurimus anticarinio sukilimo kovoms, 1864 metais tėvai savo Gabrielių išleido mokytis į Šiaulių berniukų gimnaziją. Ten jis buvo vienas pažangiausių mokinių. Ypač buvo gabus kalboms: gerai mokėjo prancūziškai, lenkiškai. Gimnazijoje dar išmoko vokiečių, rusų ir lotynų kalbų.

Nors G. Landsbergis buvo kilęs iš lenkiškai kalbančios šeimos, tačiau paragintas keleriais metais už save vyresnio šios gimnazijos mokinio P. Vileišio, nutarė būti lietuviu. „Aš nepasidariau lietuviu, aš juo esu gimęs, – rašė vėliau savo atsiminimuose G. Landsbergis. – Manyje lietuvio siela buvo tik užmigdyta ir reikėjo tik kibirkštėlės, kad ji prisikeltų, prasiblaivintų ir stotų tėvynės sūnų eilėn“. Dar besimokydamas Šiaulių gimnazijoje jis išmoko lietuvių kalbos ir galėjo lietuviškai skaityti ir rašyti.

G. Landsbergis buvo teisingas ir principingas mokinys, tad už šias savybes ne kartą nukentėjo. Tuo metu Šiaulių berniukų gimnazijoje buvo įprasta, jog mokinys vietoje „gaspadin učitel“ mokytoją turėjo vadinti vardu ir tėvo vardu. Mokytojai mokiniui negalėjo sakyti „tu“, – jį taip pat reikėjo vadinti vardu ir tėvo vardu. Po šios reformos gimnazijos inspektorius ir toliau mokinius vadino „tu“. Kartą atsistojo G. Landsbergis ir sako: „Karl Ivanovič, jūs ne taip tituluojate...“ – bet neteko šiam baigti: prišokęs inspektorius griebė mokiniui už ausies... Už šį poelgį inspektorius nedelsiant buvo iškeltas iš šios gimnazijos.

Nėra išlikusių žinių, kodėl G. Landsbergiui teko palikti Šiaulių berniukų gimnaziją, tačiau yra žinoma, kad 1870 metais, išstojęs iš aukštesnės klasės, jis mokėsi Rygos telegrafo mokykloje. Baigęs šią mokyklą, 1871 metais gavo tarnybą Maskvoje. Ten laisvojo klausytojo teisėmis įstojo universitetą studijuoti teisės, o paskui išlaikė egzaminus privataus advokato teisėms įgyti, buvo Karpių dvarų administratoriumi, vertėsi privataus advokato praktika, tarnavo draudimo srityje.

1873 metais atsidūręs Kryme, G. Landsbergis vedė bajoraitę J. Jokubauskytę. Su ja buvo lemta kiek ilgiau nei metus gyventi, nes ji netrukus mirė. Tada jis vedė bajoraitę Česlovą Lukaševičiūtę, voluinietę lenkę. Bet kai susilaukė vaikų, privertė žmoną išmokti lietuviškai ir vaikus auklėti lietuviška dvasia.

Gyvendamas svetur G. Landsbergis iš tautiečių pirmą kartą gavo perskaityti 1883 metais pasirodžiusią „Aušrą“. Ją skaitydamas labai susijaudino. „Nejaugi yra rimtų, išsilavinusių žmonių, kurie drįsta rašyti lietuviškai, rimtai galvoja apie šios kultūros atgimimą“.

Tuo pat metu į G. Landsbergio rankas pateko ir Prūsų Lietuvoje lietuvių autorių leidžiamos pasaulietinio turinio knygelės. Kartą grįžęs į tėvynę paviešėti, iš knygnešių jis įsigijo kelias jų. Jis rašo, kokį įspūdį tai padarė: „Sugrįžęs tėvynėn paviešėtų, radau Petro Vileišio išleistas knygutes „Jons ir Onutė“, „Jurgis Stefensonas“ ir „Pas mus ir kitur“. Nebuvau juk ištroškęs skaitymo, nes daug skaičiau lenkiškai, taip laikraščius, taip ir viso ko, kas tik naujo buvo pasirodęs lenkų rašybos rinkoje; tačiau lietuvių knygelės padarė ant manęs nepaprastą įspūdį. Nusipirkau, skaičiau po kelis kartus ir laikiau savo knygynėly pirmoje vietoj. Ypač gerą įspūdį padarė į mane „Pas mus ir kitur“, kur aiškiau prasimušė laisvesnė mintis, taip sakant, tautinės emancipacijos blykstelėjimas. Ieškojau paskui daugiau knygelių lietuvių kalba...“

Tėvynės ilgesys ir tautinis susipratimas G. Landsbergį paveikė taip, kad šis, metęs pelningą tarnybą svetur, su visa šeima grįžo į Lietuvą, kad galėtų jai būti naudingesnis nei darbuotis svetur dėl svetimų gerovės. Deja, tėvynėje ne visų jis buvo palankiai sutiktas. Tai G. Landsbergis pažymi: „Vienas iš mano giminių dvarininkų išmetinėjo man, kam sugrįžau: „Ko atvažiavai, metęs gerą vietą Rusijoje! Ar mažai be tavęs turime inteligentinio proletariato?“ Kiti dvarininkai irgi skersavosi ir ėmė leisti apie mane nebūtas paskalas“.

G. Landsbergis ne proletarinės revoliucijos kelti į tėvynę grįžo, bet kelti iš letargo lietuvių tautą, kurią už laisvą lietuvišką žodį carinė valdžia persekiojo ir negailestingai baudė.

Dirbant tautinį darbą ir neturint tam tikslui bendradarbių, būtų buvę be galo sunku. Tad netrukus G. Landsbergis ėmė ieškoti bendraminčių ir jam pavyko rasti: susipažino su J. Jablonskiu, L. Petkevičiumi ir jo dukra G. Petkevičaite-Bite. Tai buvo pirmieji G. Landsbergio sutikti tėvynėje „litvomanai“. Jis patraukė į Suvalkiją, nes tikėjosi daugiau rasti lietuvių tautinio judėjimo dalyvių, jau pasireiškusių tautinėje veikloje. Apie tai savo atsiminimuose rašė: „Beieškodamas vienminčių apsilankiau Vilkaviškyje pas vieną iš uoliausių užsienio „Varpo“ leidėjų d-rą Petrą Matulaitį. Ten susipažinau su keliais kitais suvalkiečių veikėjais, vienas iš kurių (P. Leonas – V. K.) užprašė mane atkeliauti į jo vestuves Griškabūdžio apylinkėse. Netrukus gavau ir viešąjį pakvietimą su nurodymu dienos ir maršruto.

Neišdildomą įspūdį padarė man tos vestuvės. Tų laikų akimis žiūrint, suvalkiečiai man pasirodė kitoniški negu mes. Čia žmonės drąsesni, tautiniai savotesni, teisybė, stačiokai, bet daugiau už mus parengti priimti kultūrą. Jie dvasiškai sveikesni už mus, nes griežtai izoliuoti nuo nykstančios demoralizuotos bajorijos. Gėrėjausi skambėjimu išimtinai lietuvių kalbos iš skaitlingų svečių lūpų. Gėrėjausi dailia jaunąja lietuvaite inteligente. Bet svarbiausiu dėl manęs atsitikimu toje puotoje buvo pasipažinimas su mūsų kilimo žvaigžde, šulu, ant kurio tuomet buvo pasirėmęs mūsų judėjimo darbas, su daktaru Vincu Kudirka.

...Jam įėjus, lyg prašvito kambariuose, visų akys įsismeigė į tą sielos milžiną, ir toliau visą vakarą buvome jį apspitę. Manote, gal, kad jis mums prakalbas kokias sakė, referatus skaitė?.. Anaiptol, jis uoliai šoko (dar sveikas buvo), su panelėmis flirtavo, tai smuiką iš žydelio muzikonto rankos paėmęs, savo valsą „Varpelis“ sugriežė, kai kam iš svečių malonų žodį pasakė. Jis norėjo su kiekvienu pasikalbėti, kiekvieną paguosti (...). Paskutinį sykį pasimatėme Mintaujoje rudeniop 1894 m. Nelemtoji liga jau buvo jį sugriebusi. Jis nebegalėjo balsiai šnekėti, bet dar vaikščiojo ir rašė... rašė... Nusitraukėm (grupė) fotografiją ir bendrai valgėm pietus pas Lozoraitį. Laike pietų Lozoraitis pakėlė stikliuką už Vinco sveikatą, bet prakalbos užbaigti nebegalėjo, nes gailiai apsiverkė ir mus visus pravirkdino. Išvažiavęs iš tėvynės daugiau nebemačiau“.

Anot P. Leono, vestuvių siela buvęs G. Landsbergis, kuris daug dainavęs ir fortepionu skambinęs, o V. Palukaitis lietuviškai šokius vedęs. Be jau minėtų varpininkų sąjūdžio dalyvių, šiose vestuvėse dalyvavo ir kiti varpininkai: J. Bulota, A. Kriščiukaitis, Vl. Mačys, P. Matulaitis ir Karaliaučiaus universiteto studentas V. Gaigalaitis. Visi kalbėjo lietuviškai ir dainavo lietuviškas dainas. Tatai rėžė ausį kai kuriems lenkiškos orientacijos P. Leono žmonos Celinos giminaičiams.

Artimas bendravimas su varpininkais patraukė G. Landsberį į šio sąjūdžio gretas. Jis netrukus tapo vienu žymesnių šio judėjimo veikėjų.

Kas buvo varpininkai? Tai buvo XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios lietuvių tautinio atgimimo dalyviai, „Varpo“ žurnalo ir „Ūkininko“ laikraščio redaktoriai, leidėjai, rėmėjai, platintojai ir, suprantama, visi tie, kurie išpažino V. Kudirkos „Varpo“ puslapiuose išdėstytas tautines-demokratines idėjas. Varpininkų sąjūdžio pradžia laikytina 1888 m. birželio 29 d. – data, kai Varšuvos ir Maskvos universitetuose studijuojantys lietuviai studentai susirinko Marijampolėje pasitarti dėl būsimojo laikraščio, o tiksliau, žurnalo leidimo. Varpininkų sąjūdis gyvavo 17 metų ir daug nuveikė brandindamas lietuvių tautą laisvės ir nepriklausomybės siekiams.

Varpininkus žavėjo primityvusis mokslinis visuomenės raidos aiškinimas. „Pozityvu tai, kas yra faktiška, naudinga, tikra, tikslu“, – aiškino varpininkai. Jie teigė, jog tiek gamtos mokslus, tiek ir sociologiją turi ženklinti naudingumas; sociologijos uždavinys – sukurti racionalesnę socialinę santvarką. Tad veikiami socialinių pozityvizmo idėjų, varpininkai propagavo politikos realizmą, ragino imtis pozityvaus organizacinio ir švietėjiško darbo, turinčio kelti krašto ekonomiką ir kultūrą.

Varpininkai nebuvo sistemingai išdėstę savo tikslų ir uždavinių. Juos iškeldavo ir aptardavo pasitarimuose, kurie vykdavo kartą per mėnesį. Protokolai nebuvo rašomi, o principiniai varpininkų sąjūdžio veiklos klausimai buvo svarstomi „Varpo“ puslapiuose.

Pradėjęs bendradarbiauti varpininkų spaudoje – „Varpe“ ir „Ūkininke“ – G. Landsbergis pasirašinėjo slapyvardžiais: Aivaras, Teremont, Dagyvas, Senis Betgyvas, o nuo 1895 metų vartojo slapyvardį Žemkalnis (pavardės vertimas). Šis slapyvardis tapo jo antrąja pavarde. Jo sūnus architektas Vytautas liko Žemkalniu, anūkas Gabrielius taip pat, tik kitas anūkas Vytautas pasirinko Landsbergio pavardę.

Ypač aktyviai varpininkų spaudoje G. Landsbergis-Žemkalnis bendradarbiavo nuo 1890 metų. Anuo metu „Varpo“ ir „Ūkininko“ puslapiuose buvo išspausdinta daugiau kaip 50 jo straipsnių ir korespondencijų iš įvairių Lietuvos vietovių. Savo rašiniuose G. Landsbergis-Žemkalnis svarstė opius to meto klausimus – lietuvių kalbos reikšmę visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime, lietuvių santykius su kitais tautiečiais, su sulenkėjusia lietuvių bajorija bei lietuvių švietimo reikalą.

G. Landsbergio-Žemkalnio rašiniais labiausiai buvo nepatenkinti lenkai ir sulenkėję, nuo savo tautos kamieno atskilę lietuvių bajorai ir ėmė G. Landsbergį-Žemkalnį pulti visais frontais, tačiau skaudžiausi užsipuolimai jam buvo lietuvių. Jų buvo vadinamas lenkų provokatoriumi, bet dažniausiai atsikirsdavo: „Aš nepasidariau lietuviu, aš esu juo gimęs. Manyje lietuvių siela buvo tik užmigdyta ir tereikėjo kibirkštėlės, kad ji prisikeltų, prasiblaivintų ir stotų tėvynės sūnų eilėn“.

Apie G. Landsbergio-Žemkalnio, sulenkėjusio bajoro sūnaus, posūkį lietuvybės link, pažymėdamas lenkų ir sulenkėjusių lietuvių bajorų padarytą žalą lietuvių tautai, kun. J. Tumas-Vaižgantas rašė: „Gabrielius Landsbergis, Šiaulių apskrities Linkuvos parapijos bajoras ir dvarininkas, buvo vienas iš nedaugelio tų, kurių, susiprantant, jog jie tebėra lietuviai, taip karštai kitados troškome, o dabar imame bijoti.

Pirmiau mums rodės, kad sulenkėjusiems mūsų bajorams ėmus virsti lietuviais, ūmai nušvis nauja politikos būklės gadynė; ūmai gausime daug inteligentų darbininkų, daug šviesių šeimynų, kurios taps centrais augančiai mūsų jaunuomenei; na, ir daug turto, be kurio vis negalime nieko tvirto įsisteigti – nei mokyklų, nei draugijų.

Sudėtinė jaunosios Lietuvos siela, žinoma, veikė ir bajorus, ir jie bent kiek atsiliepė. Iš savo srities davė bent kiek žmonių darbininkų ir šeimynų. Davė, ir lietuviai jų nusitvėrė. Tik ar visais pasidžiaugė? Oi, ne!

Vakarykštieji „lenkai“ bent lenkų tradicijomis išpuoselėti, da vakar privilegijuotieji, per ilgus amžius savotišką būdą gavę, – susilieti susiliejo su liaudies Lietuva, su demokratija; priimti priėmė jos idealus, – tik dažnai kitų akimis.

Patyrinėjus neilgą veikimą jų visuomenėje, lengva pasergėti, kad tik ūmai atvirtę lenkai bajorai daugiau savo raugu užraugia naująją lietuvių sritį, neg patys jos raugu užsiraugia. Kalbos pasisavinimo čia toli gražu neužtenka.

Visa savo esybe palikę pirmykščiais, tik prisidengę nauja frazeologija, tie nauji lietuvių liaudies talkininkai dažnai tik drumsčia ir stabdo jos tautybės augimą, neg kelia. Ir Lietuvos liaudžiai dažnai baisu, kad į jos tautybės šventyklą pradeda eiti žmonių su savais dievaičiais; kai pasergsti, jog tiems naujikams visai nešventa, kas pamintam tautos sluoksniui šventa“.

(Bus daugiau)

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija