Audros laužė –
nepalūžom

Žmogaus dvasia – neįveikiama

Vasario 16-osios minėjimai žygiuose

Tadas Šidiškis prie Murlės piliakalnio

Žygis Neries pakrantėmis, Rokantiškių piliakalniu

Pastebime pastangas Vasario 16-ąją minėti kitaip, įsimintiniau. 99-ųjų Lietuvos Nepriklausomybės metinių išvakarėse Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vykusioje diskusijoje „Valstybinės šventės. Ar (ne)mokame švęsti?“ ypač įsidėmėjau jaunos rašytojos, Ministro Pirmininko patarėjos švietimo, mokslo ir kultūros klausimais Unės Kaunaitės mintį, kad bene labiausiai įsimenamos tos šventės, kuriose žmogus būna ne pasyvus stebėtojas, o aktyvus veikėjas nors ir eitynėse, medelių sodinime. Ir žurnalisto, renginių organizavimo agentūros „Pirmoji kava“ kūrybos vadovo, verslininko, televizijos laidų vedėjo Jogailos Morkūno mintį, kad šventė labai daug priklauso nuo į ją susirinkusiųjų ar „suvarytųjų“– norintieji švęsti tai ir darys, o ieškantieji priekabių, ras dėl ko lieti nepasitenkinimą…

Valstybės atkūrimo dieną žygius Vilniuje ar prie jo organizavo Neries, Pavilnių ir Verkių regioniniai parkai. Pirmasis prasidėjo „Misija Sibiras“ ekspedicijos dalyvės Karolinos Tamašauskaitės pasakojimu apie Igarkoje tvarkytas lietuvių tremtinių kapines, po jo apie 800 žygeivių, padovanoję Dūkštų gyventojams 42 trispalves vėliavas (jas šie iškėlė prie savo namų), išsiruošė į 15 km „Laisvės žygį“. Keliavo miškais ir Neries pakrantėmis, kopė į kalvas, grožėjosi įspūdingais vaizdais nuo Bradeliškių piliakalnio žiemišku Dūkštos upelio grožiu.

Pavilnių regioniniame parke vykusiam žygiui per Murlės, Rokantiškių ir Barsukinės piliakalnius vadovavo nenuilstantis keliautojas, geografas, Vilniaus Universiteto žygeivių klubo siela Tadas Šidiškis, dalyvavo apie 200 žmonių. Žygyje sugiedotas ir Lietuvos himnas, skambėjo partizanų ir turistų, liaudies dainos, dambrelio muzika, sušokta ir liaudies šokių.

Keliolikos žmonių rankose ir prie kuprinių plazdėjo Lietuvos trispalvės, jaukiai nuskambėjo kelių nepažįstamų jaunuolių žodžiai, kad jie net nesitikėjo pamatyti tiek grožio ir pasisemti tiek teigiamų emocijų, vienos vadybininkės atodūsis, kad ji tikrai myli Lietuvą...

Daiva Červokienė

Laimutės Dzimidavičiūtės nuotraukos

© 2017 „XXI amžius“