Audros laužė –
nepalūžom

Žaizdos

Gojaus šilo šlamesy

Romas BACEVIČIUS

Kalba vysk. Juozas Matulaitis Živilės Grigonytės nuotrauka

Prie paminklo žuvusiems partizanams. Jį sukūrė Romanas Kazlauskas ir Gvidutis Švenčionis

Darsūniškio klebonas kan. Petras Linkevičius (centre) ne tik dainuoja, bet ir groja akordeonu

Renginyje dalyvavo Seimo nariai, dvasininkai, rajono valdžios atstovai

Gojaus šilas pasitiko apšviestas žvakelių ir laužų šviesos Živilės Grigonytės nuotrauka

Daina prie laužo

Šv. Mišios Kruonio bažnyčioje

Kan. Petras Linkevičius partizano Jono Semaškos-Liepos sūnui Alvydui įteikė knygą apie Žemaitijos partizanus

KRUONIS. Lietuvos Valstybės atkūrimo dienos išvakarėse, vasario 15 dieną, jau nuo 1990 metų Gojaus šile minimi partizaninio karo dalyviai, paaukoję savo gyvybes už Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę. 1946 metais, naktį iš vasario 15-osios į 16-ąją, miške prie Kruonio, Astragų kaime, trys jaunuoliai, kurie norėjo iškelti Trispalvę, pateko į pasalą ir buvo sušaudyti. Tai – partizanai Jurgis Krušinskas-Žiedelis, Antanas Lekavičius-Gulbinas, Pranas Žukauskas-Šalmas. Kruonyje vykstantis kasmetinis renginys, skirtas atminti šiuos didvyrius ir visus partizaninio karo dalyvius, prasideda 17 valandą vyskupo Juozo Matulaičio aukojamomis šv. Mišiomis Švč. Mergelės Marijos, Angelų Karalienės, bažnyčioje. Ir šįkart Kaišiadorių vyskupas emeritas J. Matulaitis vadovavo šv. Mišioms, koncelebravo vyskupijos generalvikaras mons. dr. Algirdas Jurevičius, Darsūniškio klebonas kan. Petras Linkevičius ir Kruonio klebonas kun. Robertas Mikalauskas. Homilijoje mons. dr. A. Jurevičius kalbėjo apie tai, kad mūsų tauta ir valstybė turėjo daug išbandymų. Buvo laikas, kai ne tik neturėjome laisvės, bet atėmė kalbą, uždraudė raštą. Pasak monsinjoro, po daugelio metų išaušusi Vasario 16-oji dar nedavė Nepriklausomybės. Bet už tą dieną pasirašyto Akto matome konkrečius žmones, 20 vyrų, tarp kurių buvo dr. Jonas Basanavičius ir net keturi kunigai – Vladas Mironas, Alfonsas Petrulis, Justinas Staugaitis, Kazimieras Šaulys – ir kiti. Už mūsų laisvės stovi arkivyskupai Teofilius Matulionis, Mečislovas Reinys, vyskupas Vincentas Borisevičius, žuvę partizanai. Dar 1945 metais garbingasis arkivyskupas Teofilius Matulionis rašė, kad iš mūsų išplėšta Nepriklausomybė, ištisus metus kentėme nuo bolševikų ir enkavedistų priespaudos ir masinių žudynių bei trėmimų. Norėdami mus išlaisvinti iš bolševikų okupacijos, tūkstančiai mūsų brolių partizanų prarado gyvybes, kovodami už Tėvynės laisvę. Tūkstančiai savanorių tebelieja kraują, daug sūnų ir dukrų išsklaidyta. Tokia buvusi laisvės kaina. Pačiam arkivyskupui irgi keliskart teko prarasti laisvę ir atsidurti kalėjime, tremtyje. Bet ir ten jis visada kvietė pasitikėti Dievo gailestingumu, šauktis Jo pagalbos ir Švč. Mergelės Marijos globos, mūsų tautos globėjo šv. Kazimiero užtarimo, kad mūsų kenčiančios tėvynės ašarose skendintiems žmonėms sugrąžintų taiką ir laisvę. Pasak mons. dr. A. Jurevičiaus, prie mūsų laisvės prisidėjo ir tie partizanai, persikėlę per Nemuną ir ėję į Kruonį iškelti Trispalvės. Jiems buvo labai svarbi Vasario 16-oji, nors jie žuvo, bet prisidėjo, kad sulauktume Kovo 11-osios. „Nepamirškime, kad valstybė esame mes, – sakė monsinjoras. – Mes turime vykdyti tuos idealus, kurie buvo numatyti Vasario 16-ąją, branginkime ir puoselėkime savo laisvę“.

Bažnyčioje skambėjo senosios lietuviškos giesmės, atliekamos Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos folklorinio ansamblio „Kupolė“. O po šv. Mišių sugiedota „Tautiška giesmė“.

Po šv. Mišių renginio dalyviai su žvakutėmis, deglais ar vėliavomis iškilminga kolona patraukė Gojaus šilo link. Po maždaug 20 minučių ėjimo, kai sutemo, visi pasiekė kelionės tikslą. Gojaus šilas pasitiko apšviestas žvakelių ir laužų šviesos. Jais pažymėdami kelią pagarbos žuvusiesiems atmosferą sukūrė jaunieji renginio dalyviai. O prie laužų partizanų dainas atliko Kaišiadorių kultūros centro folkloro ansamblis „Verpeta“, Kruonio kultūros centro ansamblis „Svaja“ ir Zūbiškių vokalinis ansamblis. Aikštėje prie 2016 metais pastatyto granito paminklo žuvusiems partizanams (jo autoriai – Romanas Kazlauskas ir Gvidutis Švenčionis) minėjimą pradėjo ir vedė Vilius Kaminskas. Jis sakė, kad 1946 metų naktį iš vasario 15-osios į 16-ąją į Kruonį iškabinti Trispalvės ėję vyrai norėjo nedaug – pagerbti Tėvynės vėliavą ir prisiminti, kad Lietuva yra savarankiška valstybė, nors ir okupuota. Tai jiems kainavo gyvybę. Čia guli daugiau kaip 30 partizanų. Nebuvo tada laidotuvių – nukankintus ir nužudytus, išsityčioję išveždavo ir užkasdavo. Kol kas išaiškinta apie 37 šioje vietoje užkastus Didžiosios Kovos ir Dainavos apygardų partizanus. Paskui nuskambėjo Lietuvos himnas, o skautai pakėlė vėliavą. Buvo iššautos trys salvės – už partizanus, savanorius, Laisvės kovotojus, Lietuvos kariuomenę ir laisvą Lietuvą.

Vysk. J. Matulaitis sakė, kad Lietuvos istorijoje būta daug neteisybės, tūkstančiai nekaltų žmonių prarado gyvybes. Pasak vyskupo, turbūt kyla klausimas: „O kurgi, Viešpatie, yra tikroji tiesa?“ Ir šiandien, matydami daug negerovių, neteisybės, turėtume labiau atsigręžti į tikrąjį tiesos skleidėją Jėzų Kristų. „Neklaidžiokime gale, o išeikime į procesijos priekį ir pamatysime Jo daromus stebuklus, – sakė vysk. J. Matulaitis. – Kviečiu visus, laukiančius Lietuvos valstybės 100-mečio, eiti kuo arčiau Kristaus. Jei jo neturėsime savo gyvenimo centre, tai problemų neišspręsime“. Vyskupas, linkėdamas visiems atrasti gyvenimo kryptį, Dievo palaimą tautoje ir šeimose, irgi priminė arkiv. T. Matulionį, kuris yra tarsi naujas žiburys norintiems atrasti tiesą. Juk jis kvietė pažinti ir pamilti Kristų, kuo arčiau šalia jo eiti.

Kaišiadorių rajono meras Vytenis Tomkus sakė, kad nors partizanai žuvo, bet jų siekis iškelti vėliavą ir atgauti Nepriklausomybę išsipildė. 1919–1920 metų savanorių, tremtinių aukos prie to prisidėjo. O mūsų pačių pastangos kyla iš noro būti laisviems, meilės Tėvynei ir tiesos troškimo. Tai įkvepia darbams, nuo kurių priklauso mūsų valstybės ateitis. Už patriotizmą meras dėkojo Kruonio gimnazistams.

Kalbėjo ir Seimo nariai Rimantas Jonas Dagys, Laurynas Kasčiūnas, Laimutė Matkevičienė, Žygimantas Pavilionis.

R. J. Dagys susirinkusiųjų klausė, ar visa tai, kas dabar Lietuvoje vyksta, buvo mūsų ir partizanų svajonė? „Keturi mano dėdės, mamos broliai partizanai, čia kovojo, trys iš jų žuvo, vienas čia guli, kiti – nežinia kur. Mama buvo partizanų ryšininkė. Kodėl jie kovojo ir ko siekė? – klausė Seimo narys. – Jie norėjo Nepriklausomos Lietuvos ir meldė Dievo, kad jų Tėvynė tokia būtų. Jie patys to nesulaukė, bet iš Dievo išmeldė, todėl ją turime“. R. J. Dagys klausė: „Ar mes nepametėme tų vertybių, kurių pagalba iškovota laisvė? Mano mama turėjo keturis brolius, šeima buvo didelė, o ar mes turime tiek brolių, kurie galėtų ginti Lietuvą? Ar meldžiamės taip, kaip jie? Ar nepasiklydome tarp kitų dievų? Tikiuosi, kad rasime savo kelią ir išlaikysime tą dvasią, kurią turėjo jie“.

Ž. Pavilonis, prisiminęs savo ambasadoriaus darbą JAV, sakė, kad ten Lietuvą žino kaip tremtinių ir kankinių žemę, kur žmonės sukilo prieš blogį ir jį įveikė.

Seimo narys sakė: „Kai žuvo šie partizanai, mes neturėjome Nepriklausomybės, bet turėjome tikėjimą. Šiandien esame laisvi, tačiau kartais pamirštame, kad mus į ją atvedė tikėjimas. Be tikėjimo aplink mus kaupiasi blogis, dangus tamsėja, atrodo, kad esame vienui vieni. Tikiu, kad šiais, Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio, metais vedami jo kankinystės, prisiminsime tas pamokas, kurias jis ir žuvę partizanai mums davė“.

L. Kasčiūnas sakė, kad į mūsų valstybingumą galime žiūrėti dviem būdais. Vieni sako, kad esame maža valstybė, priklausanti nuo politinių didžiųjų valstybių žaidimų. Jei jos susitaria ir sprendžia mūsų likimą, tada mūsų nebelieka. Kiti mano, kad ir esant bet kokioms geopolitinėms aplinkybėms, mes galime turėti savo valstybingumą. „Šitie vyrai tikėjo, nors tada padėtis buvo beviltiška. Jie nešė Trispalvę žinodami, kad tuo metu tai neduos konkretaus rezultato. Jie tikėjo ir jų tikėjimas įpareigoja mums irgi tikėti. Mūsų pareiga – kasdien įrodinėti, kad esame tauta, verta valstybingumo“, – sakė L. Kasčiūnas.

Dar kalbėjo LPKTS pirmininkas Gvidas Rutkauskas. Kan. P. Linkevičius pakvietė partizano Jono Semaškos-Liepos sūnų Alvydą ir įteikė jam knygą apie Žemaitijos partizanus. Be to, kanauninkas telefonu susisiekė su Panevėžio vyskupu emeritu Jonu Kaunecku ir per mikrofoną visi išgirdo jo sveikinimą telefonu. Darsūniškio klebonas, pritardamas ansamblio atliekamoms dainoms, ne tik kartu dainavo, bet ir pagrojo akordeonu. Renginyje dalyvavo ir atkurtos KASP Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės savanoriai, Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos atstovai, nemažai jaunimo – moksleivių iš Kaišiadorių, Elektrėnų „Versmės“ gimnazijos, Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjaus, Kauno apskrities kudirkaičių, visuomeninės organizacijos „Vanagas“ narių, Jūrų skautijos „Divytis“ skautų, Lietuvos šaulių sąjungos Kauno apskrities Vytauto Didžiojo 2-osios rinktinės šaulių, Divizijos generolo Stasio Raštikio Lietuvos kariuomenės mokyklos kariūnų, ateitininkų iš Kauno ir Vilniaus. Jaunimas į Kruonį ėjo ir pėsčiomis. LPKTS pirmininkas G. Rutkauskas ir valdybos pirmininkė Rasa Duobaitė-Bumbulienė Elektrėnų „Versmės“ gimnazijai, Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjui ir Jūrų skautijai „Divytis“ įteikė padėkas už patriotinį vaikų ir jaunimo auklėjimą.

Dar ilgai skambėjo dainos, skaitomi poezijos posmai, vaišintasi kareiviška koše ir arbata.

Būrelis dalyvių klausėsi Lietuvos kariuomenės strateginės komunikacijos departamento atstovo Vytenio Miliušio paskaitos, paskui liko nakvoti palapinėse.

Žvilgtelkime atgal į tą metą, kai 1946 metais čia buvo sušaudyti partizanai, bet užkasti ne tik jie, bet ir dar apie 30. Sąjūdžio metais, kai Lietuvos liaudies muziejuje dirbusi mokytoja Aldona Rudauskienė suorganizavo perlaidoti surastus savo giminaičio partizano palaikus, jie buvo rasti 1989 m. lapkričio 11 d. Trijų žmonių kaulai rasti surišti viela. Kartu buvo ir šuns kaulai, surišti ta pačia viela. Liudininkai prisimena, kad stribai šunį buvo numetę miestelio aikštėje kartu su išniekintais partizanų kūnais, vėliau visus surišo viela, nutempė ir užkasė Gojaus šile. Perlaidojus palaikus Jonučių kapinėse, kilo idėja įamžinti šią vietą. Liaudies buities muziejaus darbuotojas Juvencijus Eligijus Morkūnas pasiūlė toje vietoje pastatyti stogastulpį. Jį pagamino Vytautas Aleksandras Markevičius. 1990 m. vasario 15 d. trijų partizanų užkasimo vietoje jis buvo pašventintas. Netrukus Kruonio girininkas Jonas Kairiūkštis pasirūpino pastatyti kryžių. Jį padarė Algirdas Šalkauskas. Vėliau kilo idėja pagerbti čia užkastų 30 partizanų sukuriant po simbolinį kapą – kryželį. 1995 metais V. A. Markevičius juos pagamino ir įkėlė į šilo pušis. Baltai nudažyti kryželiai aiškiai švietė. 2002 m. kovo 29 d. ši vieta įrašyta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Senieji kryželiai išbluko. Bet pagelbėjo Pravieniškėse kalintys nuteistieji – jie nemokamai pagamino ir nudažė naujus. Nauji balti kryželiai įkelti į pušis vietoj senųjų, o renginio metu ant jų degė žvakelės.

Kruonio apylinkės – tik viena vieta Lietuvoje, kur žuvo laisvės kovotojai. O kiek jų yra visuose mūsų tėvynės miestuose ir miesteliuose. Nepamirškime jų atminimo!

Kaišiadorių rajonas
Jono ČESNAVIČIAUS nuotraukos

© 2017 „XXI amžius“