Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Tartum ryto žara užtekės tavoji šviesa…

Aldona KUDZIENĖ

Konferencijos organizatoriai, dvasininkai, menininkai, liudytojai džiaugėsi sulaukę didelio alytiškių susidomėjimo

Minėdami iškilius Lietuvos dvasininkus šv. Mišias aukojo (iš kairės): g. kan. Arūnas Užupis, mons., teol. dr. Algirdas Jurevičius, kun., teol. lic. Saulius Kasmauskas

Vasario pradžioje Alytaus Šv. Angelų Sargų parapijos klebonas ir dekanas, garbės kanauninkas Arūnas Užupis kartu su viešosios įstaigos „Dienos namai“ direktore Kristina Bondareva pakvietė alytiškius prisiminti iškilius Lietuvos ir Alytaus dvasininkus. Konferencijoje „Kankinystės aspektai šventumo kelyje“ plačiau kalbėta apie garbingojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio, miesto Garbės piliečio saleziečio kun. Prano Gavėno, rezistento poeto bei publicisto kun. Liongino Kunevičiaus pasišventimą Dievo tarnystei nelengvais Lietuvai metais. Teigiama, kad šventųjų kelias klotas ne deimantais, o erškėčiais. Šventojo paslaptis yra ta, kad dieviškosios ugnies kaitroje, jis erškėčius paverčia deimantais.

Druskos simbolis Evangelijoje

Renginys prasidėjo šv. Mišiomis, kuriose meldėsi trys kunigai – Kaišiadorių vyskupijos generalvikaras mons. teol. dr. Algirdas Jurevičius, Alytaus dekanas g. kan. Arūnas Užupis ir Alytaus Šv. Kazimiero parapijos rezidentas, Didžiosios Kunigaikštienės Birutės motorizuotojo pėstininkų bataliono kapelionato kapelionas kun. teol. lic. Saulius Kasmauskas. Šventąjį Raštą skaitė bei psalmes giedojo Šv. Benedikto gimnazijos pedagogė Nijolė Prieskienienė ir miesto teatro aktorius Eugenijus Rakauskas. Tądien liturgijoje kalbėta apie šviesos bei druskos vaidmenį (Mt 5, 13–16) krikščionio gyvenime. Pamoksle kun. S. Kasmauskas pastebėjo, kad tokios savybės kaip draugystė, meilė, taika, supratimas, tikėjimas Evangelijoje yra pažymėtos druskos ženklu. Dvasininko teigimu, šias savybes mes atsinešame į šv. Mišias, jas čia sustipriname bei ugdome, kad vėliau, kasdienybėje, tų savybių nestokotume. „Tegul Dievas būna mūsų kasdienybės ir, apskritai, bet kokio gero veiksmo įkvėpėjas“, – baigdamas linkėjo svečias iš Šv. Kazimiero parapijos.

Teisusis nušvinta geriesiems lyg šviesa tamsybėj… (Ps 112, 4)

Tarp šv. Mišių ir atskirų temų liudytojų įsiterpė meninė kompozicija, savotiška preliudija į prasmingą naujų žinių ir istorinių faktų pateikimo laiką. Po aukštais bažnyčios skliautais vilnijo lyriniai kompozitorių V. Bagdono, J. Švedo, A. L. Veberio, G. F. Hendelio ir kitų kūriniai, skirti kanklėms, birbynei, fortepijonui. Kankliavo Paulina Cicėnaitė, Jorinda Matulevičiūtė, Kamilija Petraškaitė, Paula Babrauskaitė, Toma Mensevičiūtė, pianinu dviese skambino Beatričė Abariūtė ir Justina Siaurukaitė, birbyne grojo Armandas Stepanavičius. Jaunuosius atlikėjus paruošė bei atlydėjo rūpestingi Alytaus muzikos mokyklos pedagogai: Violeta Prakapavičienė, Regina Botyrienė, Edita Radvilavičienė, Dainius Stepanavičius, Lina Abromavičienė.

Konferencijos dalyvius sveikino Alytaus savivaldybės Tarybos narys, TS-LKD miesto skyriaus pirmininkas Povilas Labukas ir pasidžiaugė, kad gimė bei augo jau nepriklausomoje valstybėje, išreiškė didelę pagarbą ir dėkingumą rezistencinių kovų dalyviams, kurių dėka Lietuva tapo laisva, pastebėjo, kad tarp rezistentų buvo ir šiandien prisimenamas jo mamos dėdė kun. L. Kunevičius. Jaunasis politikas kvietė ir visus kasdien pagalvoti apie tai, ką gero galima padaryti kitiems, Tėvynei.

Eilėmis prabilo ir pagarbą iškiliems dvasininkams išreiškė apskrities literatų klubo „Tėkmė“ pirmininkė Emilija Krušinienė, o proza – „Esė apie pirmąjį Dievo įsakymą“ – šio klubo narė Anelė Zurlienė.

Garbingasis arkivyskupas, tikėjimo kankinys

„Gyventi tiesoje ir laisvėje – brangiau už gyvybę“, – šia tema liudijo svečias iš Kaišiadorių mons. teol. dr. A. Jurevičius. Jis pateikė išsamų pasakojimą apie arkivyskupą Teofilių Matulionį bei Kaišiadorių vyskupijos dvasininkų pastangas, kad šis tikėjimo kankinys būtų paskelbtas palaimintuoju.

Iškilus dvasininkas gimė 1873 m. birželio 22 d. Alantos parapijoje (Molėtų r.) lietuvių kalbos draudimo periodu. Būdamas ketverių metų, neteko mamos. Vėliau, jau paaugęs ir kaskart jausdamas vis gilesnį pašaukimą į Dievo tarnystę, jis ėmė tėvo klausinėti, kokie buvo paskutiniai žodžiai, kuriuos prieš mirštant ištarusi jo motina. Tėvo liudijimu, ji visą šeimą paaukojo Švč. Jėzaus Širdies globai. Tai jį ir vedė su meile nelengvu dvasininko keliu. 1900 m. kovo 4 d. T. Matulionis Petrapilyje įšventintas kunigu, darbavosi Latvijoje, Varaklianų ir Bikavos parapijose, o nuo 1910 metų tarnavo Petrapilio Švč. Jėzaus Širdies parapijoje ir tęsė naujos bažnyčios statybą.

1923 metais kunigas, apkaltintas kontrrevoliucine veikla, suimtas ir nuteistas kalėti trejus metus. Grįžusį iš kalėjimo dvasininką ir vėl panirusį į sielovadą 1929 m. vasario 9 d. Petrapilyje Mogiliovo vyskupas Anatolijus Maleckis slapta konsekruoja vyskupu. 1929 metų rudenį jis vėl suimamas ir išsiunčiamas dešimčiai metų į koncentracijos lagerį Solovkų salose (Rusija). 1933 m. spalio 19 d. vyskupas T. Matulionis, Lietuvai ir Sovietų Sąjungai keičiantis kaliniais, kartu su kitais sugrįžta į Lietuvą ir nuo 1936 metų rudens apsigyvena prie Seserų Benediktinių bažnyčios Kaune kaip jos rektorius. Įveda nuolatinę Švenčiausiojo Sakramento adoraciją maldos namuose. Tai, pasak mons. A. Jurevičiaus, – jo dovana Lietuvai, dvasinis paminklas. Mirus Kaišiadorių vyskupui Juozapui Kuktai, 1943 metais popiežius Pijus XII Teofilių Matulionį paskyrė Kaišiadorių vyskupu. 1946 m. gruodžio 18 d. jis vėl suimamas ir išvežamas į Vladimiro kalėjimą, vėliau į Mordoviją. Į Lietuvą vyskupas Teofilius grįžta tik 1956 metų pavasarį. Tuometinei valdžiai neleidus sugrįžti į Kaišiadoris, apsigyvena Birštone. Čia 1957 metais, pirmąją Kalėdų dieną, savo kambaryje slapta vyskupu konsekruoja kunigą Vincentą Sladkevičių. Už šį „nusikaltimą“ valdžia vyskupą Teofilių ištremia iš Birštono ir apgyvendina Šeduvoje. Už ypatingą ištikimybę Bažnyčiai popiežius Jonas XXIII 1962 m. vasario 9 d. vyskupui Teofiliui suteikia arkivyskupo titulą. 1962 metų rugpjūčio pradžioje arkivyskupas gauna kvietimą dalyvauti Vatikano II Susirinkime. Netrukus, 1962 m. rugpjūčio 17 d., dvasininko bute Šeduvoje daroma krata, kurios metu arkivyskupui suleidžiama neaiškios sudėties injekcija. Praėjus trims dienoms, rugpjūčio 20-ąją, arkivysk. T. Matulionis miršta. Palaidojamas 1962 m. rugpjūčio 23 d. Kaišiadorių Katedros vyskupų kriptoje. Pasak mons. A. Jurevičiaus, mirtis po neaiškios injekcijos – pripažinimas, kad dvasininkas nukankintas dėl tikėjimo.

Alytaus miestą ir žmones patikėjo Švč. Mergelei Marijai, Krikščionių Pagalbai

Apie daugelio alytiškių prisimenamą miesto Garbės pilietį kunigą Praną Gavėną SDB (1918 10 11–1949 07 03–2000 02 07) liudijo jo bendražygis, Balbieriškio seniūnijos Sūkurių bendruomenės pirmininkas Alfonsas Vitkauskas. Tam jis buvo pasirengęs net kelis nuotraukų plakatus.

P. Gavėnas gimė Zapalimų kaime, Kalvarijos parapijoje (Marijampolės r.) neturtingų ūkininkų Antano ir Kotrynos Gavėnų šeimoje. Po laimingo susitikimo su saleziečių patriarchu kunigu Antanu Skelčiu, penkiolikmetis Pranas 1933 metų rudenį išvyko gyventi bei mokytis į Turino provinciją (Šiaurės Italija). 1939 metais, priėmęs amžinuosius Saleziečių draugijos įžadus, tęsė mokslus Turino universitete, įgijęs filosofijos-teologijos licenciatą, 1949 m. liepos 3 d. gavo kunigystės šventinimus. Ilgus metus plunksną puikiai valdęs kunigas dvasinę tarnystę atliko Italijoje, vėliau, nuo 1971 metų, – Brazilijoje. 1992 metais, pakviestas tuometinio Vilkaviškio vyskupijos ordinaro Juozo Žemaičio MIC, kunigas grįžo į Tėvynę, pradėjo darbuotis Alytaus Šv. Angelų Sargų parapijoje, o nuo 1994 m. spalio 24 d. paskirtas įkurtos Švč. Mergelės Marijos, Krikščionių Pagalbos, parapijos garbės klebonu. A. Vitkauskas mena dvasininką, aktyviai įsitraukusį ne tik į miesto bei parapijos sielovados, darbo su jaunimu, pastoracinę, bet ir kultūrinę, literatūrinę, žurnalistinę bei Saleziečių draugijos veiklą. Lietuvoje jis atkūrė ir iki gyvenimo pabaigos buvo žurnalo „Saleziečių žinios“ redaktorius.

Svarbiu akcentu tapo 1995 m. birželio 15 d. Alytaus miesto patikėjimas Švč. Mergelės Marijos, Krikščionių Pagalbos, globai. Iškilmėse, kurios vyko savivaldybėje ir bažnyčioje, miesto paaukojimo Aktą pasirašė tuometiniai vadovai: meras Dobilas Kurtinaitis, vicemerė Ona Suncovienė kartu su Švč. Mergelės Marijos, Krikščionių Pagalbos, parapijos garbės klebonu kun. P. Gavėnu. Tikima, kad alytiškius nuo 1995 metų ypatingai saugo, globoja bei vienija Švč. Mergelė Marija, Krikščionių Pagalba.

Alytaus miesto savivaldybė 1994 metais už literatūrinę bei publicistinę veiklą paskelbė kun. P. Gavėną Kultūros premijos laureatu. 2002 m. birželio 6 d. miesto Taryba nutarė kun. P. Gavėnui už nuopelnus piliečių dorinio ugdymo srityje po mirties suteikti Alytaus miesto Garbės piliečio vardą.

Kunigas Lionginas Kunevičius – tautos žadintojas iš dvasinio miego

Apie nelengvą Šv. Angelų Sargų bažnyčios šventoriuje palaidoto kun. Liongino Kunevičiaus (1932 01 28–1958 03 23–1994 02 28) kelią kalbėjo jo dukterėčia, UAB „Diaverum klinikos“ šeimos gydytoja Dalia Labukienė. „Sausio 18 dieną mano dėdei ir krikšto tėvui kun. L. Kunevičiui būtų sukakę 85-eri, tačiau jau 23 metai, kai jis iškeliavęs į Dangiškojo Tėvo namus“, – sakė gydytoja. Jis gimė ir augo Alytuje, penkis vaikus auginusioje šeimoje buvo ketvirtas. Tėvai buvo pamaldūs, rūpestingi ir reiklūs. Beveik kasdien ir mažasis Lionginukas bėgdavo į bažnyčią patarnauti Mišioms. Pats apsisprendė būti kunigu, bet svajonė nebuvo lengvai įgyvendinama. Reikėjo palaukti dvejus metus, kad medicinos mokslus baigtų vyresnysis brolis Česlovas, kad Liongino studijos Kunigų seminarijoje netaptų priežastimi pašalinti brolį iš universiteto. Svajonė išsipildė 1958 metų kovo 23 dieną, kai vyskupas Julijonas Steponavičius suteikė kunigystės šventimus. Jau pirmaisiais kunigystės metais kunigas pradėjo savo tiesos ir laisvės žygį – pamokslų metu kalbėjo apie dvasinius idealus, nutautinimo ir nužmoginimo pasireiškimus, girtuoklystę, Bažnyčios persekiojimą, tikinčiųjų diskriminaciją. Kunigui Lionginui dirbant Didvyžių (Vilkaviškio r.) parapijoje, prasidėjo dažni kvietimai pokalbiams pas Religinio kulto reikalų įgaliotinį. Po vieno tokio auklėjamojo pokalbio buvo atimtas darbo pažymėjimas. Bet to nepakako – liepta grąžinti kulto tarnautojo pažymėjimą, kuris reiškė kunigo pareigų suspendavimą.

„Kunigų kova su komunizmo imperija nuolat stiprėjo. Penki Vilkaviškio vyskupijos kunigai, tarp jų ir mūsų dėdė Lionginas 1979 metais kreipėsi į Žmogaus teisių komitetą Maskvoje, prašydami užstoti Lietuvoje suimtus tikinčiuosius. 1982 metais kreipiamasi į SSSR generalinį sekretorių Leonidą Brežnevą dėl Bažnyčios teisių pažeidimo Lietuvoje“, – svarbius kunigo darbus vardijo D. Labukienė. Tačiau reikšmingojo jo nuopelno daugelis net nenutuokė.

1975 metų spalį išėjo pirmasis pogrindinio žurnalo „Aušra“ numeris, kurio redaktoriumi 11 metų buvo kun. L. Kunevičius. Iki 1988 metų išleisti 47 žurnalo numeriai. „Aušra“ – Jono Basanavičiaus „Aušros“ tęsinys, tautos žadintoja iš dvasinio miego. „Pats kunigas Lionginas apie savo redaktorystę nebuvo prasitaręs net savo artimiesiems. Tai sužinojome jau tik atkūrus nepriklausomybę“, – teigė kunigo krikšto dukra.

Kosovo ir Afganistano taikdarių patirtis

Apie kankinystės pavyzdžius XXI amžiuje vaizdžiai, demonstruodamas skaidres, liudijo kapelionas kun. S. Kasmauskas. Šimtmečio pradžioje drauge su kariais dvasininkas lankėsi taikdarystės tikslais Kosove (2004 metais) bei Afganistane (2012 metais). Kosove, kur greta gyveno serbai ir albanai, turintys skirtingas religijas (krikščionys ir musulmonai), pasak kunigo, situacija buvo sudėtinga, vyko brolžudiškas karas, albanai stengėsi išvaryti į kraštą atvykstančius serbus. Šioje situacijoje neliko nuošalyje Bažnyčia. Vyko socialinis ir tarpreliginis dialogas, todėl tikėjimas padėjo išsaugoti regione ramybę. „Kai žmogus yra praturtintas ryšio su Dievu, jis gyvenime geba ne tik teisingai pasirinkti, bet ir atitikti tam tikrus epochai skirtus lūkesčius. Afganistane kariams irgi teko susidurti su dideliu skurdu, kančia, žmonių tamsumu. Kariai čia kilniai atliko taikos misiją: padėjo vietiniams statyti namus, įrengti infrastruktūrą, mokė. Branginkime šiandien, ką mes Lietuvoje turime, branginkime laisvę“, – baigė liudijimą kapelionas.

Konferencijos pabaigoje organizatoriai dėkojo susirinkusiems ir linkėjo ne tik išsaugoti širdyse iškilių Lietuvos dvasininkų gyvenimo pavyzdžius, bet ir kiekvienam pabandyti tapti šviesos nešėju kasdienybėje.

Zenono Šilinsko nuotrauka

© 2017 „XXI amžius“