Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Per žmogų – apie tautą

Alfredas Guščius

Jeigu prof. Ona Voverienė knygoje apie Lietuvos Prezidentę „Dalia Grybauskaitė – tautos prezidentė“ („Trijų žvaigždučių“ leidykla, 2016) nebūtų įdėjusi iš senovės laikų atklydusio palyginimo apie knygos likimą, tai aš jį būčiau priminęs. Bet įdėjo ir dar šiek tiek praplėtė: Šiuo optimistiniu sakiniu ir baigiu savo knygą, suprasdama, kad knygos kaip ir žmonės turi savo likimus, tik žmonės juos kuria patys, o knygų – jų skaitytojai. Prieš 20 metų teko klausytis O. Voverienės paskaitų, daugiausia rengiamų bažnyčiose. Pažįstami nebuvome, o mus neakivaizdžiai suartino religinės-katalikiškos pažiūros ir buvimas bažnyčioje šv. Mišiose, bendravimas su šventovių kunigais... 2000 metais viename renginyje jai padovanojau naują savo knygą „Ieškau Konstantos“ (leidykla „Kriventa“).

Apmąstymai prie knygų lentynos

Vytautas BAGDONAS

Paskutinį vasario savaitgalį „LIT-EXPO“ rūmuose vėl šurmuliavo tarptautinė Vilniaus knygų mugė. Kaip ir kasmet ji sutraukė daugybę knygų leidėjų, spaustuvininkų, rašytojų, redaktorių, menininkų ir kitų žmonių, kurių rankos prisiliečia prie knygų atsiradimo. O kokia gi mugė be skaitytojų? Kelios dešimtys šalies leidyklų pateikė šimtus dėmesio vertų leidinių, kurie patenkino net pačių reikliausių skaitytojų skonį. Per keletą mugės dienų kiekvienas galėjo surasti tai, kas jam labiausiai rūpi, ko ieško akys ir širdis. Žiūrint televizijos laidas, klausantis radijo pranešimų apie šią knygų mugę, apžiūrinėjant savo asmeninėje bibliotekoje turimas knygas kilo sumanymas pasidalinti kai kuriomis mintimis „knygine“ tematika ir su „XXI amžiaus“ skaitytojais.

Gerokai stebino tas faktas, kad taip plačiai ir išsamiai reklamuojant knygų mugę, aptariant gausybę renginių, pristatant daugybę svečių, akcentuojant knygos reikšmę kasdieniniame žmonių gyvenime, net nebuvo prisimintas vienas iškilus jubiliejus – pirmosios lietuviškos knygos 470-metis. O vertėjo prisiminti ir dargi ne kartą paminėti apie šios lietuviškos knygos metus. 1547 metų sausį Karaliaučiuje išleistame lietuviškos raštijos pradininko ir švietėjo Martyno Mažvydo„Katekizme“ įrašytos pirmosios prakalbos eilutės „Broliai, seserys! Imkit mane ir skaitykit...“ ir dabar, po daugelio šimtmečių, tebelieka aktualios. Šis kvietimas šviestis, imti į rankas knygą ir skaityti skamba kaip priesakas, perduodamas iš kartos į kartą. Ypač svarbūs Mažvydo išsakyti žodžiai šiais metais, kuriuos Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė lietuvių kalbos metais. Galima džiaugtis ir didžiuotis, kad turime galimybę kalbėti, bendrauti, rašyti, leisti knygas gimtąja savo kalba, kad nėra jokios cenzūros, kad nereikia jokiose institucijose derinti tekstų, gauti leidimų, sutikimų, pritarimų, „palaiminimų“. Vyresnioji karta puikiausiai prisimena gūdžius sovietmečio metus, kuomet be suderinimų, leidimų, visokio rango kontrolierių patikrinimų negalėjai nei spaudoje publicistinio rašinio ar grožinės literatūros kūrinio paskelbti. O jau knygos „dienos šviesą“ dar sunkiau išvysdavo, ne visiems tokia laimė nusišypsodavo. Dabar gi tiktai turėk pinigėlio ir leisk savo kūrybą be jokių suvaržymų. Gal todėl, kad nėra jokios atrankos, kad kiekvienas panorėjęs gali savo kūrybą išleisti knygos pavidalu, kartais skaitytojus pasiekia nors ir gražiai įrištos, tiesiog puikios, nuostabiai iliustruotos, tačiau labai menko turinio, žemo meninio lygio knygos. Kaip bebūtų keista, kai kuriose knygose galima surasti daugybę nukrypimų nuo lietuvių kalbos gramatikos, gausybę rašybos, stiliaus klaidų. Nors lietuvių kalboje pakankamai skambių, gražių žodžių, posakių, tačiau dar mėgstama sakinius „papuošti“ sunkiai suprantamais tarptautiniais žodžiais, žargoniškais posakiais, nedaugeliui žmonių suvokiamomis tarmybėmis. Bet visa tai dar pakenčiama. Tačiau net šiurpas per visą kūną nueina, kai kuri nors knyga būna sunkte persunkta „penkiaaukščiais“ rusiškais keiksmažodžiais, necenzūriniais žodžiais, visokiausiomis blevyzgomis, ilgiausiais sekso scenų aprašymais. Todėl nėra ko ir stebėtis, kai tokia lektūra metų metais dūla knygynų ar prekybos centrų lentynose, nebent knygos smarkiai nukainojamos, kol tokia literatūra už kelias dešimtis centų susigundo skaitytojai. Keisčiau negu keista, kad būna visokiausių blevyzgų autorių, be jokių „tabu“ reiškiančių savo mintis, keiksmažodžiais „puošiančių“ grožinę literatūrą, mūsų šalyje labai gerai vertinamų ir net įvertinamų. Kai kurie tokie jaunosios kartos atstovai pseudopoetai ir pseudorašytojai net yra pelnę... Nacionalines literatūros ir meno premijas (?!).