2017 m. kovo 3 d.
Nr. 9 (2226)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Per žmogų – apie tautą

Alfredas Guščius

Jeigu prof. Ona Voverienė knygoje apie Lietuvos Prezidentę „Dalia Grybauskaitė – tautos prezidentė“ („Trijų žvaigždučių“ leidykla, 2016) nebūtų įdėjusi iš senovės laikų atklydusio palyginimo apie knygos likimą, tai aš jį būčiau priminęs. Bet įdėjo ir dar šiek tiek praplėtė: Šiuo optimistiniu sakiniu ir baigiu savo knygą, suprasdama, kad knygos kaip ir žmonės turi savo likimus, tik žmonės juos kuria patys, o knygų – jų skaitytojai. Prieš 20 metų teko klausytis O. Voverienės paskaitų, daugiausia rengiamų bažnyčiose. Pažįstami nebuvome, o mus neakivaizdžiai suartino religinės-katalikiškos pažiūros ir buvimas bažnyčioje šv. Mišiose, bendravimas su šventovių kunigais... 2000 metais viename renginyje jai padovanojau naują savo knygą „Ieškau Konstantos“ (leidykla „Kriventa“).

Kai Atgimimo metais rašiau į spaudą ir politiniais, ir pasaulėžiūriniais klausimais, tai negalėjau žinoti, kad esu „sekamas“ ir prof. O. Voverienės. Ir štai 2006 metais „Lietuvos aide“ mano nemažam nustebimui pasirodė jos recenzija apie mano knygą ir mane patį, ieškantį konstantiškų vertybių... Dviem dešimtmečiams prabėgus, galiu sau leisti pacituoti profesorės žodžius: Šiuo požiūru A. Guščiaus knyga yra unikali per autoriaus apmąstymus, jo dvasines būsenas parodanti, koks sunkus ir skausmingas yra vadavimosi iš pavergto proto vergijos kelias. Toks turėtų būti ir visos tautos dvasinio atgimimo kelias...

Manau, jog be tokios skaudžios biografinės patirties, kurią esu aprašęs straipsniuose, aš nebūčiau išsiugdęs šiandieninės, laisvos, demokratinės Lietuvos vertų idėjinių principų, atgaivinęs užžėlusių takų į bažnyčią, sukaupęs potenciją aukštesniems „dvasios skrydžiams“. Vertinant Vytauto Kavolio matu, gal ir aš priskirtinas prie tų „egalitarinių konservatorių“, manančių, kad į „paprasčiausią žmoniškumą“ galima sugrįžti bet kada, remiantis savo paties prigimtimi: Tačiau kad sugrįžtum į savo tikrąją prigimtį, reikia sukrėtimo, krizinės situacijos individo patirtyje (Vytautas Kavolis. „Žmogus istorijoje“, Vilnius: „Vaga“, 1994, p. 165). Asmenybės ir charakterio formavimasis tęsiasi visą gyvenimą ir, suprantama, ne vien dėl to, kad įvairios krizinės situacijos yra neprognozuojamos, galima sakyti, net fatališkos. Todėl svarbiausia žmogui tai, kokia yra jo viso gyvenimo kelio kryptis ir ėjimo tuo keliu tikslas. O geriausias to kelio vektorius yra sąžinė; jeigu ji leidžia žmogui užmigti (pati būdama neužmigdyta), vadinasi, jis yra santarvėje su ja ir galutinėje kelio stotelėje nebus pagrindo pasmerkti savo traumuoto likimo.

Skaitydamas profesorės žodžius apie mano vertybių atnaujinimą, atgailą, tikėjimą Lietuva ir kitas vertybes bei mintis, atrodytų, lyg jausčiau mielaširdingos medicinos seselės tapšnojimą per sielos žaizdas, sakant, kad greitai pagysiu... Jeigu O. Voverienė, manęs geriau nepažindama, laidavo už mane, tikėjo manimi, tai galiu drąsiai pasakyti, kad jos tvirtas įsitikinimas knygoje apie D. Grybauskaitės asmenybę, kurią geriau ir giliau pažinojo, (Prezidentės vieši pasisakymai, parengti dokumentai), yra tvirtas ir pastovus: „Tikiu mūsų Prezidente, tikiu jos pasirinkimu tarnauti savo tautai ir valstybei, ir svarbiausia, tikiu savo nepaprasta daug iškentėjusia, bet savo savasties, savo lietuviškumo nepraradusia tauta, tikiu ir etniniu pagrindu prosenelių sukurta, daug kartų atkurta, ir iki šiandien gyvuojančia bei viso pasaulio pripažinta Lietuvos valstybe“ (paryškinta – mano).

Pirmasis nukrypimas nuo temos. Visa žmonos Veronikos šeima buvo ištremta į Sibirą 1949 metų kovą. Grįžo į Lietuvą po dešimties metų. Tada kaimynai ar net giminaičiai nenorėjo priimti laikinai apsistoti ir priglausti. Priglaudė vieniša lenkė. Ir todėl dabar nenorėtume vėl į Sibirą pakliūti. Nors tokių tauškalių, sakiusių, kad lietuviai Sausio 13-ąją šaudė į savus, teliko nedaug, bet ši jų „informacija“ daro gerą darbą Maskvos propagandai, nes tautos idėjos praradimas, profesorės įsitikinimu, pati reikšmingiausia tokių antipiliečių dovana Kremliaus putinistams.

Mes tai žinome, gynėme Tautos laisvę 1991 metų sausį, buvome barikadose prie Seimo, balsavome už Sąjūdžio sukurtą partiją, paskui atidavėme balsus už kandidatą į prezidentus Stasį Lozoraitį, už Valdą Adamkų ir, aišku, už Dalią Grybauskaitę, nepaisydami jokių kalbų apie jos mokymąsi partinėje mokykloje, apie „priklausomybę“ nuo Maskvos... Už ją dar ir trečią kartą balsuotume, jei leistų Lietuvos konstitucija.

O. Voverienės knygoje parodyti visi iškilieji prezidentės D. Grybauskaitės darbai užsienio politikoje, užmojai Lietuvos vidaus gyvenime. Atskleisti spaudos ir mūsų žurnalistų, politologų įvertinimai, parodyti Lauro Bielinio knygų apie Prezidentę privalumai ir trūkumai, „Laisvo laikraščio“ redakcijos antiprezidentiškos, užsienio lėšomis remtos „naujienos“, atskleistos nedoros mūsų „rūtelių“, „zigmukų“, „rimvydėlių“ užmačios.

Kitaip vertina Lietuvos Prezidentę užsienio šalys. Briuselio žurnalistai D. Grybauskaitę savo straipsniuose vadina „Baltijos tigre“ ir „geležine dama“... Ne veltui O. Voverienės knygoje yra išsamus skyrius apie Anglijos premjerę Margaretą Tečer, vadintą „geležine ledi“... „Lyginant abiejų politikių kalbėseną, kūno kalbą, pasaulėjautą ir veiklos metodus, jaučiama, kad Margreta Tečer Dalios Grybauskaitės politinei veiklai, jos tikslų ir metodų formavimuisi turėjo didelę įtaką“... Užfiksuoti visi mūsų Prezidentės apdovanojimai, medaliai. Įdėtos charakteringiausios nuotraukos, net 2014 metų Prezidento rinkimų elektoratas, rinkimų rezultatų lentelės su miestų ir rajonų pavadinimais...

O. Voverienė parašė didelę, valstybiškai vertingą knygą 2015 metais, antrosios Prezidentės D. Grybauskaitės kadencijos viduryje. Ir knygą išleido, remdamasi finansine ne kurios nors valstybinės organizacijos, o savųjų, ir Prezidentę, ir jos autorę – žymią mokslininkę – gerbiančiųjų lėšomis. Pridėtos ir jų pavardės... Būčiau ir aš prisidėjęs, jei būčiau žinojęs apie tą leidimą...

Dar vienas nukrypimas nuo temos. Žmonės patiki vienais arba kitais lyderiais; žmonės ir knygos turi ir savo likimus. 1951 metais įstojau į Plungės vidurinę mokyklą. Baigiau aštuonias klases, paskui, baigęs Klaipėdos amatų mokyklą ir įsigijęs metalo frezuotojo specialybę, išvykau dirbti į Kauną… Pusę metų sėdėjau viename suole su Pranu Mieželiu. Baigęs vidurinę, jis Vilniaus universitete studijavo teisę, o paskui dirbo atitinkamą darbą. Kai aš Vilniuje 1989 metais persikėliau į kitą butą, ten išaiškėjo, kad netoliese gyvena ir jis. Pirmaisiais naujakurystės metais aš su juo nesisveikinau. Prasidėjo įvykiai Ukrainoje, Maidano revoliucija. Paskui atvažiavo į Vilnių Plungės kraštiečių draugijos nariai. Ir mudu šiaip ne taip pradėjome sveikintis ir kalbėtis. Pasirodo, kad ir jis užstoja Ukrainą, galvoja ne apie ukrainiečių pilietinį karą, o apie rusų intervenciją. Prano mirties išvakarėse sultis ir kavą gėrėme Lazdynų baseino kavinėje. Jis man daug papasakojo apie darbą sovietiniame saugume… Taip suolo draugus išskyrę metai, gyvenimui einant į pabaigą, vėl suartino, taip suartėja buvę vaikystės draugai, o per juos ir tautos gyvenime buvę dramatiški įvykiai. Man tai ilgai nedavė ramybės. Pagaliau parašiau eilėraštį:

Pleištas Generalisimas

Vaikystėje mudu glaustėmės alkūnėmis,
Sielos šnekėjosi „tabula rasa“ kalba.
Ir mudviem nebuvo ankšta nei siaurame suole,
Nei mažoj klasėj, nei gražioje Žemaitijoje.


Tačiau vieną dieną Generalisimas,
kabojęs ant direktoriaus kambario sienos,
nulipo nuo jos, ir, pasivertęs Pleištu,
pradėjo skaldyti mudviejų biografijas:
iš tavęs pasidarė tarną,
iš manęs – besiblaškančią plaštakę...


Tuomet ne tik suolas, bet ir visa Lietuva
staiga paankštėjo, – sielos ėmė brūžintis briaunomis,
Bičiulystės saulė aptemo...


Persmeigtas pleišto, tu mirei,
o aš, kaip plaštakė, blaškiausi
vis su tuo pačiu klausimu:
kaip saulėtas, tyras Rytas išaugino
negyvybės medį, –
gyvenimus ardantį, kruviną Pleištą?

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija