2017 m. balandžio 7 d.
Nr. 14 (2230)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Didžiuokimės tėvyne Lietuva

Edvardas ŠIUGŽDA

Praėjusios savaitės įvykis, kai buvo pranešta, kad Vokietijos archyve surastas Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo Vasario 16-osios aktas, iškart tapo neregėtos reikšmės dalyku, neabejotinai svarbiausiu šio šimtmečio įvykiu. Atradimas iš karto tapo sensacija, o džiaugsmas dėl jo greitai pasiekė visuomenę. Ir jeigu Lietuvos tapimas ES ir NATO nare buvo laukiami ir tiesiog užbaigė ilgą mūsų valstybės kelią atgal į civilizuotą Europą, tai kovo 29-osios atradimas buvo išties nelaukta ir netikėta sensacija. Vokietijos URM archyve aktą suradęs profesorius Liudas Mažylis tapo visų pripažintu nacionaliniu didvyriu netgi visoje mūsų amžiaus Lietuvos istorijoje.

Visi Lietuvoje atsidusome su palengvėjimu: Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto originalas – surastas. Rusija negarsiai, bet pašnibždomis vis tikino: Lietuva neturi akto, gal ji – tas „Pribaltikos“ kraštas, anksčiau įėjęs į vadinamąjį Šiaurės vakarų kraštą, neteisėtai pasisavinęs nepriklausomybę. Ir kai kurie lenkai galėjo taip mąstyti – juk Basanavičius su savo „litvinais“ tik sugadino istorinį Žečpospolitos kūrinį. Taigi, svarbiausia Vasario 16-osios akto suradimo reikšmė yra geopolitinė. Šis atradimas galutinai atėmė iš kaimyninių valstybių, ypač Lenkijos ir Rusijos, galimybę neigti mūsų nepriklausomybės paskelbimo teisėtumą. Jeigu Lenkijos atžvilgiu dabar mes esame vieno gynybinio bloko, vienos ekonominės sąjungos ir vienos pasaulėžiūros pusėje, tai Rusijos atžvilgiu, turint galvoje jos norą ir pastangas paneigti mūsų nepriklausomybę, šis įvykis yra ypatingo matmens geopolitinę reikšmę turintis atradimas. Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyve surastas dokumentas liudija, koks sėkmingas buvo užgimusios Lietuvos valstybės kelias į tarptautinį pripažinimą.

Esame liudininkai, kad kai kurie Lietuvos istorikai net nebuvo nusiteikę džiaugtis netikėtu radiniu. Tiksliau, ne radiniu, nes tas dokumentas, vadinamas Vasario 16-osios aktu, arba Nutarimu, buvo visada po 1918 m. vasario 16 d. ir jis niekada nėra dingęs, kaip aiškino jo atradėjas. Tik bėda ta, kad istorikai neieško, kaip aiškino kai kurie jų, jie tik tyrinėja jau žinomus dalykus, surastus „kažkokių tipų“, kažkokių „mažylių“ (čia „auksinis“ žymiojo Lietuvos istoriko Bumblausko posakis). Liudas Mažylis Nepriklausomybės akto, kaip dokumento, ieškojo jau nuo 2016 metų vasaros – ir Lietuvos, ir Vokietijoje archyvuose, tik akto vis nerasdavo, bet pagaliau nusprendė pažiūrėti Vokietijos URM archyve Net pats siūlė kitiems nuvykti į Vokietiją ir atidžiai peržiūrėti jos archyvus, tačiau, tokių nesuradus, teko pačiam tuo užsiimti. Ir tikrai, užklausęs vieną kitą archyvą, po dviejų dienų jis surado mikrofilmą, o paskui jam buvo pateiktas ir originalas, rašytas ranka.

Istorikas Algimantas Kasparavičius, jausdamas savo, kaip istoriko, džiaugsmą, dėl atrastojo dokumento, sakė, kad L. Mažylis buvo medikas, paskui tapo politologu, ir labai gerai, kad VDU Diplomatijos fakultetas, jo vadovas Šarūnas Liekis jį pasiuntė, skyrė tam lėšų. Rastas dokumentas surašytas lietuvių ir vokiečių kalbomis, jame yra visų 20 signatarų parašai. Jis skirtas Vokietijai, siųstas paštu, nes yra sulenkimai. Kiti du originalai turėtų būti ir lietuvių bei rusų kalbomis, nes juos turėjo pasiųsti signatarai. Tai rodo aiškų jų diplomatinį politinį supratimą. A. Kasperavičiaus nuomone, turi būti ir dar trečias lietuviškas Nutarimo originalas, skirtas „vidaus“ vartojimui. Jis sakė, kad Lietuva surado Nutarimą pasitikdama Nepriklausomybės akto 100-metį, ir tai labai džiugu. A. Kasperavičius anksčiau (šiemet prieš vasario 16 dieną) buvo sakęs, kad nė viena Vyriausybė neskyrė dėmesio ir, aišku, lėšų šio dokumento paieškai. Buvo sakęs ir tai, kad jo reikia ieškoti Vokietijos ir Rusijos archyvuose.

Išties, mokslui, ypač Lietuvos istorijos mokslui, skiriamos lėšos yra mažos. Tačiau jos dažniau „suvalgomos“, siekiant pateisinti projektų rengėjų užmačias, o svarbius, didelius ir svarius atradimus galima atlikti ir mažiausiomis sąnaudomis. Net ir šiais laikais atradimus gali daryti net ir ne tos profesijos ar aukštus laipsnius joje įgiję asmenys. Ir dar... Ne visai suprantama, kodėl istorikų gildija labai šaltai sutiko didįjį XXI amžiaus atradimą. Juk jis tikrai neatims iš jų darbo. Atsiradus Vasario 16-osios akto rankraščiui, būtent istorikai turės galimybę pamėginti atskleisti daugybę dalykų: dabar jie turės atsakyti į klausimus, tarkime, kieno ranka surašytas rastas dokumentas, kas rašė vokiškąją versiją, kiek iš tiesų buvo Nepriklausomybės Akto egzempliorių – trys, keturi ar šeši? Taigi mokslo vyrų ir moterų protams darbo lieka tikrai daug. Česlovas Laurinavičius, pasakęs, kad L. Mažylio atradimas yra geras paskatinimas mums visiems plėsti tyrimus ir ieškojimus, pakartojo ne visai priimtiną teiginį, esą, Nepriklausomybės dokumento atradimas ar „pargabenti“ vieną ar kitą mokslinį dokumentą – ne visai mokslo klausimas. Valstybei yra svarbūs visi dokumentai, ypač liudijantys jos suverenumą. Kartu jis pasiguodė, kad valdžiai rašyti raštai per dešimtmečius taip ir nedavė rezultatų.

Jei kai kurie mūsų istorikai sutriko, išgirdę pranešimą apie Vasario 16-osios akto suradimą, jeigu ne visiems Lietuvoje buvo smagu klausytis šios džiugios žinios, tai žymiai iškilmingiau ši naujiena pasitikta užsienyje Lietuvą gerbiančių žmonių. Štai vienas VDU profesorius, būdamas vienoje Skandinavijos šalyje, kitą dieną skaitė paskaitas apie Lietuvą tokiems pat tos šalies universitetų dėstytojams ir profesoriams. Atėjęs į salę, jis pradėjo vieną po kito apsikabindamas bučiuoti. Profesoriai ne visai suprato, kodėl jis taip neįprastai elgiasi. „Taigi Lietuva surado savo Nepriklausomybės aktą“, – pasakė jis visiems susirinkusiems. Tie pradėjo ploti ir po to sveikinti lietuvį. Iškilmingai sustoję, vadovaujami VDU profesoriaus, giedojo Lietuvos himną. O paskui visi nuėjo į kavinę, vaišinosi arbata, kava, sultimis. Taip skandinavų profesoriai paminėjo šią Lietuvai brangią žinią, skelbusią apie jai svarbaus Nepriklausomybės akto atradimą. Ne mažiau įspūdingai šį įvykį pagerbė ir septyni užsieniečiai – vokiečiai, šveicarai, austrai, prancūzai, užimantys aukštas valstybines pareigas du lietuviai. Vienas po kito liejosi tostai Lietuvos garbei. Tai tik parodo, kad užsieniečiai, kuriems mūsų dvasios ambasadoriai pagimdo meilę Lietuvai, savo įnašu ir savo pagarba mūsų šaliai prisideda netgi labiau, nei mes tai kartais sugebame.

Labai keista tyla tvyro iš Lietuvos politikų pusės – nei kairieji, nei dešinieji kol kas neatsiliepė. Išskyrus pirmąjį atkurtos  nepriklausomos Lietuvos vadovą Vytautą Landsbergį, didžiai įvertinusį šį atradimą. Kiti politikai tarsi miega giliu žiemos miegu. Gal jie nežino, kad surastas Vasario 16-osios aktas yra svarbiausias mūsų geopolitinis laimėjimas. O gal jie nežino, prie kurių politinių jėgų priskirti dokumento atradėją. Juk Liudas Mažylis yra tikrai ne kairysis. Tačiau jis yra ir ne konservatorius, bet savo politinėmis nuostatomis jis greičiau yra krikščionis demokratas, tik dabar formaliai tapęs konservatoriumi. Ir, kas yra svarbiausia, jis turi pilną teisę būti vadinamas tautos didvyriu, praturtinusiu artėjantį mūsų valstybės šimtmečio jubiliejų.

Tad šiandien džiaukimės, kad mūsų valstybė pagaliau turi tikrą gimimo liudijimą, kurį pasirašė tie dvidešimt vyrų, pasiryžusių padaryti tai, kas tuometėmis sąlygomis atrodė neįmanoma – paskelbti, jog šalis pasiryžo būti laisva. Ir būkime laisvi vyrai ir moterys, savo didžios Lietuvos piliečiai.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija