Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Susitikimai
Žiniasklaida
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Kunigystės kelias vedė per dvidešimt parapijų

A†A kun. Petras Tavoraitis
(1924 09 20–1948 10 31–2017 03 12)

Kun. Petras Tavoraitis

Jau esame pranešę, kad kovo 12 dieną Ukmergėje mirė kun. jubil. Petras Tavoraitis.

Jis gimė 1924 m. rugsėjo 20 d. Rokiškio apskrityje, Pakriaunių kaime, Obelių parapijoje, valstiečių Tavorų šeimoje, ir buvo vyriausias iš trijų sūnų šeimoje. Jau vėliau, 1964 metais, jis pasirinko Tavoraičio pavardę. Tavorų šeima laikėsi visų katalikiškų tradicijų, todėl ir Petras, dar būdamas vaikas, uoliai lankė bažnyčią, patarnaudavo šv. Mišiose. Atrodo, kad tuo metu brendo ir jo kunigiškasis pašaukimas. Pradžios mokyklą Petras lankė Obeliuose, o vėliau įstojo į saleziečių vienuolyno gimnaziją Vytėnuose. Ten mokėsi neilgai, nes, prasidėjus sovietinei okupacijai, mokslą teko nutraukti, tačiau jo ryšys ir palankumas saleziečių veiklai išliko visą gyvenimą. Vėliau mokėsi Rokiškio valstybinėje gimnazijoje ir baigė ją 1943 metais. 1944 metais P. Tavoras įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Ją baigė 1949 metais. Kunigo šventimai jam buvo suteikti 1948 m. spalio 31 d. drauge su kitais 37 kurso draugais. Tai buvo tų metų šventimai, kuomet bažnytinė vadovybė, gresiant trėmimams, apsisprendė kunigais įšventinti ir dar nebaigusius viso seminarijos kurso studentus. Po šventimų kunigas Petras dar kurį laiką mokėsi seminarijoje. Tolesnis jo kelias vedė per 22 parapijas, dvejose dirbo dukart, o iš viso tikintiesiems tarnavo daugiau kaip 68 metus.

Pirmoji kunigo Petro tarnystės vieta – Raseiniai. Čia 1949 metais jis buvo paskirtas vikaru, 1950 metais perkeltas vikaru į Kėdainius, dar po metų – vikaro pareigoms Šiaulėnuose. 1951 metais kunigas Petras buvo paskirtas į Vilkaviškio vyskupiją nedidelės Pažėrų parapijos klebonu ir darbavosi šešerius metus. Vėliau vėl buvo gana dažni persikėlimai: 1957–1958 metais dirbo klebonu Šventybrastyje, 1958–1963 metais – Alėjuose, iš ten perkeltas klebono pareigoms į Polekėlę, 1966 metais paskirtas Milašaičių parapijos klebonu. Ten darbavosi dvejus metus, tačiau pats pasiprašė keliamas kitur. 1968 metų spalį kun. P. Tavoraitis paskirtas Radviliškio parapijos vikaru, tačiau greitai vėl pasiprašė iškeliamas ir 1969 metų balandį paskirtas Joniškio parapijos vikaru. Šalia šių pareigų 1970 metų rudenį jam buvo pavesta aptarnauti ir Gasčiūnų parapiją. 1971 m. rugsėjo 8 d. kunigas Petras buvo paskirtas Polekėlės parapijos administratoriumi, 1975 metais perkeltas Pajieslio parapijos administratoriumi, 1976 metų gegužę – Vandžiogalos parapijos administratoriumi. Parapijoje kilus tautiniams nesutarimams tarp lietuvių ir lenkų bendruomenių, kunigas Petras ten nesijautė gerai, gal ir nepajėgė rasti kompromiso, todėl jo paties prašymu 1978 metas buvo paskirtas Vosiliškio parapijos administratoriumi, 1983 metų pradžioje trumpai ėjo Kėdainių parapijos vikaro pareigas, o 1983 m. gegužės 28 d. buvo paskirtas Pabaisko administratoriumi ir čia dirbo iki 1992 metų. Šiame Ukmergės rajono miestelyje praleistas dešimtmetis kunigui paliko gilius prisiminimus: „Būnant Pabaiske, kūrėsi Sąjūdis, prasidėjo Atgimimas. Teko nemažai dalyvauti įvairiuose renginiuose. Atsidarius Lietuvos sienoms, buvo galima laisvai keliauti. Esu aplankęs žymesnes krikščionims Europos vietas“, – viename interviu „XXI amžiui“ yra sakęs kun. P. Tavoraitis. Jam pavyko pabuvoti Romoje, Paryžiuje, Medžiugorjėje, Šventojoje Žemėje, netgi JAV, ten aplankyti Niujorką, Floridą, Kaliforniją ir kitas vietoves, o Los Andžele pasisvečiavo pas tuo laiku iš Lietuvos dirbti atvykusį kun. Stanislovą Anužį.

1992–1993 metais kun. P. Tavoraitis dirbo Kauno Šv. Vincento Pauliečio (Petrašiūnų) parapijos altaristu vikaro teisėmis, o 1993 metų pradžioje paskirtas Josvainių ir Pernaravos parapijų administratoriumi. Po dvejų metų pakeltas tų parapijų klebonu, 1996 metais – Paštuvos parapijos klebonu ir karmeličių vienuolyno kapelionu. Šias pareigas ėjo uoliai ir ištikimai. Čia jam sukako 75-eri ir kun. P. Tavoraitis atsisakė klebono pareigų. Tolimesnei tarnystei Kauno arkivyskupas jam leido pasirinkti vieną iš dviejų parapijų. Buvo galimybė vykti į Kavarską arba Ukmergę. Kun. P. Tavoraičiui arčiau širdies buvo Ukmergė. 2000 metų kovą jis paskirtas Ukmergės Švč. Trejybės parapijos altaristu vikaro teisėmis. Nors parapija klebonijos neturėjo, kunigui teko įsigyti butą, jis džiaugėsi, jog bažnyčia ir namai buvo visiškai šalia. Daugiabučiame name dvasininkui nebuvo tekę gyventi, todėl būta šiokių tokių dvejonių. Tačiau netrukus jos dingo – jokių nepatogumų nekilo, kunigas patenkintas kaimynais. Ukmergėje kunigas gyveno iki mirties. Čia jis dirbo ilgiausiai, galbūt tai buvo svarbiausia stotelė kunigiškojo gyvenimo kelyje. Nepaisydamas jau garbaus amžiaus, jis iš tiesų stengėsi eiti vikaro pareigas, uoliai padėdamas klebonams Petrui Purliui, Dainiui Lukonaičiui, Šarūnui Petrauskui, patarnaudamas ir kitose klebonų aptarnaujamose parapijose, atlikdamas jam pavestą tarnystę bažnyčioje. Kaip tik Ukmergėje kunigas Petras įsitraukė ir į visuomeninę veiklą dalyvaudamas Tarptautinės pagyvenusių žmonių asociacijos, Trečiojo amžiaus universiteto veikloje.

Sovietinės valdžios metais dirbti mažose parapijose kun. P. Tavoraičiui patikdavę todėl, kad jose mažiau „kabindavosi“ rajono Vykdomojo komiteto pirmininkas ir vadinamasis „kulto reikalų“ įgaliotinis. Mat atokesnėse parapijose aukštų sovietinių pareigūnų faktiškai nebūdavo, tad ir „priekabės“ būdavo mažesnės. Save kunigas laikęs tyliosios rezistencijos atstovu – nepaklusnumo sovietiniams įstatymams akivaizdžiai nedemonstruodavo, nes tai, kaip jis sakė, nieko nebūtų davę. Vaikus katekizuodavo bažnyčioje, kad valdžia negalėtų prikibti.

Kun. P. Tavoraitis buvo apsišvietęs, mokėjo kelias kalbas, domėjosi naujovėmis, iki pat mirties išlaikė širdyje sentimentus saleziečių idealams. 2014 m. rugsėjo 22 d. kunigas apdovanotas Auksiniu Santarvės medaliu ,,Pro augenda Concordia“ (Už Santarvės puoselėjimą).

Kun. P. Tavoraitis buvo pašarvotas Ukmergės Švč. Trejybės bažnyčioje. Laidotuvių šv. Mišias joje kovo 14 dieną aukojo Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas, arkivyskupijos augziliaras vysk. Kęstutis Kėvalas ir keliolika kunigų. Homiliją sakė arkiv. L. Virbalas. Po šv. Mišių kun. P. Tavoraitis palaidotas Ukmergės Dukstynos kapinėse, kur pats sau buvo išsirinkęs žemiškojo poilsio vietą.

Redakcijos prierašas. Kun. P. Tavoraitis ne tik buvo uolus „XXI amžiaus“ skaitytojas, bet ir keletą kartų jį dosniai parėmė.

© 2017 „XXI amžius“