2017 m. gegužės 5 d.
Nr. 18 (2235)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

15 kalėjimų Velykų

Mons. Algirdas Jurevičius

Velykų rytas daug kam primena triskart aplink bažnyčią einamą procesiją, varpų gaudesį, pakilią giesmių nuotaiką... Džiaugsmas kyla iš evangelinės žinios apie prisikėlusį Kristų ir apaštalų susitikimus su Prisikėlusiuoju. Velykos tikrai yra džiaugsmingos, bet nebūna Velykų be Didžiojo penktadienio – Jėzaus mirties – ir be Didžiojo šeštadienio – Dievo tylos – dienos. Per tai einame į Prisikėlimą. O kaip jaučiasi žmonės, kurie Prisikėlimą švenčia jausdami mirties alsavimą?

Tokia Velykų patirtis buvo labai artima garbingajam arkivyskupui Teofiliui Matulioniui. Praleidęs beveik 16 metų kalėjimuose ir lageriuose, jis 15 savo gyvenimo Velykų šventė nelaisvėje. Pirmosios Velykos buvo įkalintos pačiomis nepalankiausiomis aplinkybėmis. 1923 metais Peterburge buvo suimtas vysk. Janas Cieplakas su kunigais. Tarp jų buvo ir kun. Teofilius. Suimtieji išvežti į Maskvą tardyti. Tai vyko per Gavėnią, o teismo nuosprendis paskelbtas Verbų sekmadienį, trečią valandą nakties. Pačia griežčiausia – mirties – bausme už ryšių su Vatikanu palaikymą buvo nuteistas Mogiliovo arkivyskupijos generalvikaras prel. Konstantis Budkevičius (Konstanty Budkiewicz). Prieš nuosprendį jam buvo sudarytos sąlygos ir siūloma pasitraukti į užsienį, bet jis pasirinko likti su ganomaisiais.

Po nuosprendžio visi kunigai buvo įkalinti toje pačioje kameroje su mirties nuosprendžio įvykdymo laukiančiu prelatu Budkievičiumi. Jis elgėsi taip, tarsi jam nieko nebuvo atsitikę. Kai vienas iš kunigų kameroje pradėjo pokalbį apie pasiruošimą mirčiai, prelatas atsakė, jog jis visiškai ramus ir tam pasiruošęs. Nors su ašaromis akyse, bet nepaprastai pasitikėdamas Viešpaties valia, myriop nuteistasis paliudijo kameros draugams tvirtą tikėjimą prisikėlimu. Jo žodžius girdėjo ir toje pačioje kameroje kalėjęs kunigas Teofilius. Taip slinko Didžiosios savaitės dienos.

Didįjį šeštadienį prelatas Budkevičius buvo atskirtas ir perkeltas į vienutę, o tai reiškė, kad artėja bausmės įvykdymas. Kuomet visose pasaulio bažnyčiose buvo skaitomi Evangelijos žodžiai: „Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus...“ (Jn 20, 1), ketvirtą valandą ryto prelatas palaimino savo budelį bei du jo pagalbininkus ir, šnabždėdamas maldos žodžius, nusisuko į sieną. Ankstyvą Velykų rytą nuaidėjo šūvis. Kaliniai suprato, jog neteko ištikimo Kristaus sekėjo ir tikėjimo išpažinėjo bei kankinio. Per tą Didžiąją savaitę jie nepaprastai priartėjo prie Kristaus kančios, o Velykų rytas, girdint mirtį nešantį šūvį, jiems buvo didžiausias tikėjimo Kristaus prisikėlimu ir galutine Dievo pergale pasaulyje išbandymas. Nežinodami šios Velykų patirties, mes nelabai suprasime ir tolesnį garbingojo Teofiliaus gyvenimo ir kančios kelią. Pagrindinis apsisprendimas – niekada neišsižadėti savo ganytojiškųjų pareigų ir niekuomet nepalikti jam patikėtos kaimenės – buvo padarytas per pirmąsias kalėjimo Velykas.

Žvelgiant iš šios dienos perspektyvos, ta Maskvos kalėjimo kamera tapo Bažnyčiai kankinių „kalve“: garbingasis Teofilius jau pripažintas kankiniu, pradėti ir kitų trijų kameros draugų – prel. K. Budkievičiaus, vysk. J. Cieplako ir vysk. Antonio Maleckio – beatifikacijos procesai.

Garbingasis Teofilius išgyveno ir įdomesnių Velykų šventimo patirčių. Kaip žinome iš istorijos, ankstyvojoje Bažnyčioje Velykų šventimo data nebuvo tiksliai nustatyta, todėl krikščionių bendruomenės Mažojoje Azijoje Velykas švęsdavo kartu su žydų Pascha, o Vakaruose (taip pat Egipte ir Sirijoje) Kristaus Prisikėlimas buvo minimas sekmadienį – Viešpaties Prisikėlimo dieną – siekiant pabrėžti judaizmo ir krikščionybės skirtingumą. Skirtinga Velykų šventimo data buvo įvertinta kaip pavojus Bažnyčios vienybei, todėl 325 metais Nikėjoje vykęs Visuotinis Bažnyčios Susirinkimas nustatė Velykų šventimo datą: Velykos turi būti švenčiamos pirmąjį sekmadienį po pavasario lygiadienio mėnulio pilnaties, taigi tarp kovo 21 ir balandžio 25 dienos. Taip buvo įvesta vienybė švenčiant Velykas, bet vėliau atsiskyrę nuo Katalikų Bažnyčios Rytų krikščionys nepriėmė popiežiaus Grigaliaus kalendoriaus reformos ir liko švęsti Velykų pagal senąjį kalendorių. Velykų šventimo data vėl išsiskyrė, nors būna metų, kuomet sutampa.

Kalėdamas arkivyskupas Teofilius dažnai net nežinodavo, kada katalikų Velykos, nes lageriuose sekmadienis būdavo įprasta darbo diena, o kalėjime visos dienos savo dienotvarke buvo vienodos. Geriausiu atveju iš prižiūrėtojų buvo galima sužinoti stačiatikių (ortodoksų) šventimo datą, bet ir tos jie nesakydavo, nes klausimą priimdavo kaip provokaciją ir lojalumo sovietiniam režimui išbandymą. Kartais apie Velykas parašydavo artimieji iš Lietuvos, bet ilgą laiką susirašinėjimas būdavo ribojamas, o laiškai dėl cenzūros labai vėluodavo. Greičiau kalinius pasiekdavo rusų kalba rašyti laiškai, nes tuomet cenzoriams nereikėdavo vargintis ieškant vertėjų.

Po pirmojo įkalinimo arkivyskupas Teofilius jautė, kad gali tekti vėl paragauti kalėjimo duonos, todėl išmoko apskaičiuoti Velykų datą pagal matematiko Karlo Frydricho Gauso (Carl Friedrich Gauß, 1777–1855) metodą. Jei Velykų dieną pavykdavo slapta aukoti šv. Mišias, būdavo didžiulė, kalėjime ypač reta Velykų malonė ir dovana. Velykinė Kristaus Prisikėlimo žinia gyveno mintyse ir širdyje Velykų dieną kertant mišką ir ant pečių per pelkę nešant sunkius rąstus, sėdint bausmės karceryje, bejėgiškai gulint ligos patale...

Kartą, apskaičiuodamas Velykų datą, garbingasis Teofilius suklydo. Apie tai jis 1954 m. balandžio 14 d. laiške iš Vladimiro kalėjimo rašo brolio šeimai: „Apskaičiuodamas Velykų dieną pagal matematiko Gauso metodą liekanų keliu, apsirikau“. Vyskupas Teofilius Velykas šventė ir giminaičiams sveikinimus buvo išsiuntęs dviem savaitėmis anksčiau. Tik gavęs sveikinimus iš Lietuvos, suprato savo klaidą.

Kristaus Prisikėlimas nėra vien spalvingos procesijos, džiaugsmingai giedamas „Aleliuja“ ar margučio lukšto kietumo išbandymas. Tai – krikščioniško gyvenimo patirtis, kuri gali būti labai drastiška, nekasdieniška ir neįsivaizduojamai fiziškai ar dvasiškai sunki. Būtent tokiu momentu mintis, jog Kristus visa tai įveikė, nugalėjo blogį ir skelbia galutinę pergalę, neleidžia palūžti. Tuo giliai tikėdamas būsimas palaimintasis Teofilius gali ir mums padėti.

www.teofilius.lt

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija