2017 m. gegužės 5 d.
Nr. 18 (2235)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Širšyno ruja

Edvardas ŠIUGŽDA

Lietuvoje sukeltas naujas skandalas: Telšių gimnazijos tikybos mokytoja Loreta Raudytė gėjus esą „palygino“ su kanibalais, vaikų prievartautojais ir serijiniais žudikais. Mat pamokoje ji, naudodamasi jai žinoma informacija, išdrįso kalbėti, kad 40 procentų prievartos prieš nepilnamečius atvejų yra susiję su homoseksualumu. Tą informaciją ji rado į lietuvių kalbą išverstuose amerikiečių psichologo Polo Kamerono (Paul Cameron) parengtuose lankstinukuose. Praėjusios savaitės pabaigoje, smerkiant mokytoją, iškart sujudo didelis širšynas. Į televizijų laidas pašnekovais buvo kviečiami gėjų LGTPA „bendruomenės“ nariai, lygių galimybių „ekspertai“, „homofobiškos“ mokytojos atžvilgiu išsakę savo smerkiančias nuostatas. Buvo pateikiamos ir mokytojos „nemokšiškumu“ pasipiktinusių žmonių nuomonės. Bet labiausiai savo pyktį mokytojos pažiūroms (ir toleranciją gėjų „gyvenimo“ būdui) liejo bangos viršūnėje atsiradęs Andrius Tapinas: jis rodė visus savo gebėjimus sukelto skandalo sąskaita galutinai „nugalabyti“ mokytoją, esą tik jos dėka mokyklą ir visą Žemaitijos sostinę užplūdo „gėjų kanibalų“ gaujos ir taip ji pažeidė gėjų „teises“. Apžvalgininkai įkyriai aiškino, kad Amerikos psichologų asociacija „jau seniai“ paskelbusi, jog P. Kamerono tyrimai neturi „nieko bendro su mokslu“ ir yra tik neapykantos seksualinėms mažumoms – homoseksualams, transseksualams ir kitiems seksualams – propaganda. „Diskusiją“, tiksliau pasmerkimą ir susidorojimą, užbaigė per visuomeninę televiziją (LRT) kalbėjusi žurnalistė Rita Miliūtė. Bemat buvo išsiaiškinta tai, kad P. Kameroną, kurio surinktais duomenimis ir pasirėmė mokytoja (tokių duomenų yra surinkę ir kiti psichologai), į Lietuvoje vykusią konferenciją buvo pasikvietę Seimo nariai Vilija Abramikienė ir Mantas Adomėnas, ir juos už tokį amoralų veiksmą iškart pasmerkė. Kelias dienas liejosi smerkimo bangos: nustumti tokius „homofobus“ už įstatymo ribų, atiduoti ostrakizmui, gal ir liūtų sudraskymui – juk su tokias tamsuoliais gyventi XXI amžiuje negalima.

Labai aišku, kad homoseksualų „teisių“ gynimo tema tapo pretekstu skleisti antikatalikišką (kartu ir homofobišką) propagandą. Per gimnazijos ateitininkus, mokytojos gynėjus, per „jų kaukimą“, per tą „šutvę valtyje“, „kaukiančią šutvę“, „juodašimčių valties šutvę“, „dervos juodumo neapykantos sklidinus veikėjus“ neįmanoma Andriui Tapinui ir visiems normaliems žmonėms (gėjams?) gyventi Lietuvoje. Teatleidžia mums skaitytojas, bet būtent tokiais epitetais garbusis homoseksualių santykių gerbėjas, gynėjas ir propaguotojas Tapinas apibūdina ateitininkus, mokinius ir visus kitus, ginančius linčiuojamą mokytoją. Ją ginantys ateitininkai ar mokytojai yra tokie tamsūs, jog jiems pritiktų tokie pavyzdžiai, kai, anot Tapino, biologijos mokytojas pasakotų, kad vaikai gimsta kopūstuose, geografijos mokytojas sakytų, jog vis dėlto Saulė sukasi aplink Žemę, o istorijos mokytojas pateiktų faktus apie Holokaustą ir kviestų diskutuoti, ar teisus buvo daktaras Mengelė. Tikrai, kokie baisūs „tamsybininkai“. Tapinui nepriimtina, kad „iš valties sklindantis kauksmas“ ujamai mokytojai „leidžia pasijusti kankine, nukentėjusia nelygioje kovoje su iškrypėlių ordomis dėl žodžio laisvės“, – taip naujomis patyčiomis prieš mokytoją linksminasi Tapinas. O kad visokie tikybų mokytojai, jas užstojantys mokinai, ypač ateitininkai, atrodytų dar baisesni, Tapinas pagąsdina, kad per tokius Lietuva nebūtų ES ir NATO narė, neturėtume gerų santykių su artimiausiais kaimynais ir „gyventume kaip viduramžiais, kur sekmadieniais galėjai ateiti paspoksoti į ant laužo deginamą eretiką“ – štai kokie tamsūs tie tikybos mokytojai ir ateitininkai. Tapinui taip ir knieti katalikams priminti viduramžius, laužus ir raganas. Ir mylinčiu Dievą tampi tik tada, jei myli gėjus ar pats tampi gėjumi. Įdomi filosofija, įdomi pasaulėžiūra! Todėl kalbėti apie gėjus galima tik teigiamai. Jei apie juos kalbėsime blogai, tai mes – jau Putino Rusija, Kadyrovo Čečėnija – bent taip tikina Tapinui pritariantis Romas Sadauskas-Kvietkevičius, klykaujantis: „Kartais atrodo, kad tik vadinamės katalikais, bet mėgdžiojame procesus, kurie vyksta Vladimiro Putino režimo kontroliuojamoje Rusijos stačiatikių bažnyčioje ir islamiškame Šiaurės Kaukaze. Kaip islamas iš taikos religijos bukose radikalų galvose sugeba virsti savižudžių sprogdintojų ideologija, taip krikščionybę mes baigiame paversti draudimų ir instrukcijų, ko negalima daryti su artimu savo lovoje, rinkiniu“. Štai kokie yra, anot šio analitiko, dabartinės Lietuvos katalikai.

Buvo pranešta, kad tikybos mokytoją pasmerkė Telšių meras Petras Kuizinas bei švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė, kuri tiesiai, be jokių tyrimų, o tik gavusi „portalinę“ informaciją, rėžė, kad toks žmogus neturėtų toliau dirbti (tarybinėje?) mokykloje. Girdint mero ar ministrės skelbiamą nuosprendį mokytojai, jog ji esą negalinti dirbti mokykloje ir ją reikia tučtuojau pašalinti iš pareigų, galima nesunkiai suprasti, kad tokie pareigūnai patys yra nusikaltę įstatymams – jie pažeidė nekaltumo prezumpciją: be jokio tyrimo, be teismo sprendimo mokytoją jie padarė nusikaltėle. Net nepadavus į teismą, neištyrus, kas ką ir kaip sakė, mokytoja pasmerkiama ir linčiuojama. Tačiau tokie pareigūnai turėtų prisiminti, kad pažeidusieji nekaltumo prezumpcijos įstatymą turi atsistatydinti, nes jie nesilaiko valstybės įstatymų.

Išgirdus visokiausius neteisėtus „apžvalgininkų“ ir pareigūnų postringavimus, kyla klausimas: nejaugi mokytojai, kuriai jos šmeižikai leidžia turėti savo nuomonę, kažkodėl reikalauja jos jokiu būdu niekur neskleisti, o juo labiau mokykloje? Taigi pažeidžia mokytojos laisvą valią. Ir dar: nejaugi žmogaus teisių pažeidimas tėra tik į gėjų, lesbiečių, transvestitų ir panašių seksistų, įforminusių savo „veiklą“ atskiromis grupėmis, „teisių“ pažeidimai? Pasaulis niekaip neatsigina užplūdusių interneto portalų šlykštynių – bjaurių, žmogišką orumą niekinančių vaizdų, vaikų, jaunimo psichiką luošinančios informacijos. Gal ginkime ir tų paleistuvių, „ožkamylių“ ar „ožiamylių“ teises? Jie irgi kovoja už savo teises?.. Atrodo, kad tolerastai siūlo neįžeisti vieno klasėje ar mokykloje esančio galimo homoseksualo ar tokio jo tėvo, bet užtat galima ir net būtina visiems mokiniams aiškinti, kokie geri draugai yra dėdulės gėjai. Gal tada vaikus reikia mokyti, kaip geriau ir kuo greičiau vartoti ir narkotikus, žinant, kad, anot tyrimų, jie netrukus patys patirs tą jų teikiamą „malonumą“, o kartu į draugystę kviesti ir gėjus iš turtingų šeimų, nes jie gal galėtų padėti vargstančioms šeimoms? Štai tokiai ideologijai pritarti Katalikų Bažnyčiai siūlo jos nepažįstantieji ir į teisų kelią atvesti ją norintys a la Sadauskas-Kvietkevičius, Tapinas ir Co. Suprantama, kad Europos Sąjunga eina tuo keliu, bet ar mums reikia spartinti tokį atėjimą? Ar tokiomis raganų medžioklėmis nesukuriamas precedentas prieš ES, kaip globojančią visokias ištvirkavimo formas? Todėl susidaro įspūdis, jog siekiama, kad „išskaidrinus“ religiniais prietarais išreikštą požiūrį į gėjus, galima būtų pradėti diegti lytinį švietimą pagal Pasaulio sveikatos organizacijos standartus. Pagal juos rekomenduojama vaikams užsiimti masturbacija ir pan. Argi tapinai, sadauskai jau taip keičia moralės įstatymus, jog nemato, kad homoseksualių santykių praktikavimas – moralinis blogis? Betgi krikščionybė politinį LGBT judėjimą smerkia už tai, jog šis ydą verčia elgesio norma. Nejaugi mokyklose turime mokyti apie gėjų meilę ir jų „gimdomus“ vaikus?

Toje „homofobų“ smerkimo kampanijoje, kai vienas per kitą lipdami „analitikai“ tyčiojasi iš mokytojos, ji tvirtai pasakė, kad kaip tik liepusi mokinimas laikytis tolerancijos gėjų atžvilgiu. Netrukus ji tai ir patvirtino: „Mano tikslas nebuvo skleisti neapykantos, siekiau tik parodyti, kas yra nuodėmingo homoseksualiame elgesyje“. Tačiau, anot mokytojos priešininkų, tikintysis, ypač mokytojas, gali turėti savo nuomonę tik „savyje“, bet jos sakyti negali niekam. Kuo tai skiriasi nuo sovietinių laikų, kai mokytojas negalėdavo eiti bažnyčią, nebent tik į kitą miestą – juk savo mieste „blogą“ pavyzdį rodys mokiniams. Bet juk yra moksliniai tyrimai tiek apie normalios orientacijos, tiek apie netradicinės orientacijos asmenis – kokie nusikaltimai, ydos gali vyrauti vienoje ar kitoje grupėje – vykdomi ne pirmą kartą. Tai nejaugi tokių tyrimų rezultatus mokytoja turėtų slėpti? O jeigu ji jau apie tai prakalbo, tai būtina ją iškart niekinti, susidorojimui paleisti „tapinų šutvę“, šalinti iš pareigų, bausti bauda, o paskiau netgi kalėjimu? Toje sovietinių laikų smerkimo kakofonijoje mokytoja, kuri visada pasakodavusi apie tikėjimą, krikščionybę, dorą, staiga apšaukiama iš viduramžių atėjusia ir niekaip nemylinti ir negerbianti savo „brolių gėjų“. Toks politiniu susidorojimu virtęs visuotinis tikybos mokytojos smerkimas yra blogas savaime. Tačiau dar blogiau tada, kai susidorojimai ar visuotiniai smerkimai tampa tendencija. Kiekviena dėl tapinų, sadauskų komentarų „nukirsta galva“ rodo, kad jau kuriamas precedentas skųsti dėl pažiūrų, dėl klaidingos mokymo metodikos, dėl prievartinio religinių nuostatų grūdimo, visa tai išrėkiant visa gerkle. Išties kaip gražu toj mūsų tarybinėje Lietuvoje, persitvarkiusioje pagal ES reikalavimus. Ar ne teisybę sako kai kurie prieš ES nusiteikę asmenys, kad reikia važiuoti iš tos Lietuvos kuo toliau, jei jau čia taip smagiai siaučia „gėjai kanibalai“, kurių teisėms kuo plačiausiai atvertos visos durys. Jeigu politikams nerūpi tautos ir ypač jaunimo moralė ir jie nori, kad Lietuva skambėtų savo „progresyvumu“, tai nejaugi šviesuomenei irgi neturėtų tai rūpėti? Tai šviesuomenei visada priklausė mokytojai ir tokie jie turi būti. Juk ne veltui per tą smerkimo kakofoniją ir Telšių gimnazijoje, ir Lietuvos visuomenėje atsirado drąsuolių, pradėjusių rašytis po peticija, kuria raginama neatleisti L. Raudytės.

Lietuvoje jau įvedamos šunų dienos, tuoj bus ir kačių dienos. Tik kodėl nesiūloma šalia Motinos ir Tėvo dienų įkurti Brolių, Seserų, Senelių (ne valdišką Tarptautinę vaikų dieną, ne valdišką Moters dieną), gal ir Vaikaičių dieną. Gal taip mes išties, neveidmainiaudami, pamilsime vienas kitą, vertinsime savo artimuosius?

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija