2017 m. gegužės 12 d.
Nr. 19 (2236)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Audros laužė –
nepalūžom


XXI Amžius


Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas „Naujajam amžiui“ skyrė 9000 eurų projektui „Audros laužė – nepalūžom“ „XXI amžiaus“ laikraštyje. vykdyti. Projekto rubrikos: „Akistata su Tėvyne“, „Dezinformacijos labirintuose“, „Eterio balsai iš anapus“, „Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas“, „Kova be taisyklių“, „Laikas ir žmonės“, „Laisvės daigai nelaisvės tamsoje“, „Likimai“, „Nelietuviai – Lietuvai“, „Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje“, „Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius“, „Valstybės kūrėjai“, „Žmogaus dvasia – neįveikiama“.


Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius

Blogio imperija nugalima

(Tęsinys. Pradžia nr. 18)

Vyskupo Teofiliaus Matulionio
laiškas dukterėčiai Marijai

Vis dėlto pirmasis vysk. Matulionio tardymas 1947 m. gruodžio 19 d. buvo tik saugumiečio Golicyno „mankšta“, nes devynias dienas trukusi ramybė buvo atnaujinta keliais kasdieniais tardymais. Aišku, ramybė buvo tik santykinė, nes ramiai negalima jaustis uždarytam į saugumo požemių kamerą po žeminančių kratų. Tuo metu jau buvo „užantspauduoti“ Kaišiadorių kurijos dokumentai ir padarytos kelios kratos, kurių uždarytas į Vilniaus saugumo kamerą vysk. Matulionis jau nematė. Tiesa, dar laukė kelios kratos prieš pat Naujuosius 1947 metus, bet jų suimtasis vyskupas irgi nematė. Gruodžio 27-ąją tardymas pradėtas (pagal surašytą protokolą) 11 valandą, o baigtas 17 valandą. Tačiau yra dvi šio tardymo versijos, daugokai besiskiriantys vienas nuo kito protokolai.


Likimai

Tautodailininko Leono Juozonio pėdsakai

Vytautas Guliokas

Liucija ir Leonas Juozoniai

Lietuva vadinama Rūpintojėlių kraštu. Krikščioniškąjį tikėjimą ir dvasingumą tauta įkūnijo, nusėdama pakeles bei minėtinas vietas kryžiais ir koplytstulpiais. Šis paprotys – unikalus reiškinys mūsų šaliai, kaip pagarbos ir tikėjimo dvasiniam pasauliui ženklas. Ši tradicija iki mūsų dienų atkeliavo iš gilios praeities. Jau XV amžiuje, įsitvirtinus krikščionybei, lietuviai statė medinius kryžius, reikšdami pagarbą dvasioms, tikėdamiesi malonės, ieškodami apsaugos bei dvasinės ramybės. Nuo senų laikų Lietuvoje buvo priimta kelyje, prasilenkiant su kryžiumi ar koplytstulpiu, kuriame pavaizduota religinė simbolika, būtinai nukelti kepurę, stabtelėti trumpai maldai. Kryždirbystę ir kryžių simboliką Lietuvoje Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO) dėl savo gyvybingumo ir gajumo meninės brandos ir ypatingos vietos, kurią ji užima žmogaus bei bendruomenės gyvenime, 2001 metų gegužę paskelbė vienu iš svarbiausių Žmonijos nematerialaus paveldo šedevru. Kryždirbystę ir kryžių simboliką Lietuvoje UNESCO 2008 metų pabaigoje įtraukė į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus paveldo sąrašą.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija