Audros laužė –
nepalūžom

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas „Naujajam amžiui“ skyrė 9000 eurų projektui „Audros laužė – nepalūžom“ „XXI amžiaus“ laikraštyje. vykdyti. Projekto rubrikos: „Akistata su Tėvyne“, „Dezinformacijos labirintuose“, „Eterio balsai iš anapus“, „Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas“, „Kova be taisyklių“, „Laikas ir žmonės“, „Laisvės daigai nelaisvės tamsoje“, „Likimai“, „Nelietuviai – Lietuvai“, „Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje“, „Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius“, „Valstybės kūrėjai“, „Žmogaus dvasia – neįveikiama“.

Valstybės kūrėjai

Prelatas Konstantinas Olšauskas: dvasininkas ir visuomenės veikėjas

Zigmas Tamakauskas

Prel. Konstantinas Olšauskas

Dažnai kylančių ar besileidžiančių Kauno Savanorių prospekto įkalne žvilgsnis stabteli prie didžiulio raudonų plytų pastato, kurio kyšulio (rizalito) tarplangiuose įkomponuoti skulptoriaus Vinco Grybo sukurti istoriko Simono Daukanto ir vyskupo Motiejaus Valančiaus bareljefiniai portretai. Tai – dabartinės „Saulės“ gimnazijos rūmai, anksčiau buvę lietuvybės žadinimo simboliu, tautinio katalikiško ugdymo centru. Vienas iš šio pastato statybos iniciatorių buvo jau dabar gerokai primirštas prelatas Konstantinas Olšauskas (1867 04 22–1892–1933 06 18), kurio 150 metų jubiliejų šiemet minime.

Jubiliejinis prelato gimtadienis paminėtas Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus iniciatyva balandžio 23 dieną Šv. Kryžiaus (Karmelitų) bažnyčioje, kurioje jis 14 metų klebonavo, kun. Jono Račaičio ir klebono kun. Renaldo Šumbrauskio aukotomis šv. Mišiomis. Po jų parapijos salėje vyko minėjimas, į kurį atvyko nedidelis būrelis žmonių. Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus pirmininkas Raimundas Kaminskas pristatė prel. K. Olšausko biografiją ir visuomeninę veiklą, supažindino su Lietuvos edukologijos universiteto istorijos fakulteto visuotinės istorijos katedros humanitarinių mokslų daktarės Vidos Pukienės knyga „Prelatas Konstantinas Olšauskas: visuomenės veikėjo tragedija“. Lietuvos sąjūdžio Kauno skyriaus Švietimo komiteto pirmininkas Zigmas Tamakauskas, pabrėžęs didelius jubiliato nuopelnus tautinės valstybės kūrimo procese, pasidalino savo mintimis ir apie prelato gyvenimo kelio vingius, jo santykius su žmonėmis, nenorėjusiais statyti Nepriklausomos Lietuvos pamatų. Apie sudėtingą prelato gyvenimo laikotarpį kalbėjo rašytoja Aldona Jankauskienė. Deja, kiek platesnio minėjimo šis mūsų valstybės vyras nesulaukė. Apie šį to meto politinių intrigų gniuždytą žmogų ir jo nuopelnus švietimo bare pamiršo Kauno mokyklų vadovybė. O prel. K. Olšausko – knygnešio, diplomato, politinio ir visuomeninio veikėjo – nuopelnai tikrai ryškūs, jie turėtų būti ne tik pastebėti, bet ir įvertinti.

Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius

Blogio imperija nugalima

(Tęsinys. Pradžia nr. 18, 19)

Prie šio altorėlio lageryje arkiv. T. Matulionis aukodavo šv. Mišias

Po tardymų 1946 m. gruodžio 27 ir 28 d. sovietų okupuotos Lietuvos Vilniaus saugumo požemiuose nugramzdintas Kaišiadorių vyskupas Teofilius Matulionis tęsė kančias ir 1947 metų pradžioje. Jo tardymas 1947 metais pradėtas sausio 3 dieną 14 valandą, o baigtas 17 valandą. Bet tik sąlyginai, nes po tą dieną jam pateikto kaltinimo jis vėl buvo tardomas (protokole nenurodant laiko). Tardoma daugiausia buvo dėl vyskupų pasitarimo, kurį tardytojas Golicynas pavadino nelegaliu.

Pirmasis klausimas iškart buvo kaltinamojo pobūdžio: „Mes turime duomenų, kad jūs dalyvavote nelegaliuose vyskupų pasitarimuose“. Tą kaltinimą vysk. Matulionis griežtai paneigė: „Apie nelegalius vyskupų pasitarimus nieko nežinau“. Tada Golicynas paklausė užuolankomis, neminėdamas nelegalaus pasitarimų pobūdžio: „Ar po vokiečių okupantų išvijimo iš Lietuvos vyko Lietuvos SSR vyskupų pasitarimai?“ Tardomasis neprieštaraudamas atsakė, kad tokie pasitarimai vyko: pirmasis – 1944 metų rugsėjį Ukmergėje, o antrasis – Kaune 1946 metų kovą. Tardytojas pareikalavo „papasakoti“ apie vyskupų pasitarimą Ukmergėje. Vysk. Matulionis pasakė, kad 1944 metų rugsėjį iš Kauno kurijos gavęs kvietimą atvykti į vyskupų pasitarimą Ukmergėje, kuris vykęs parapijos bažnyčios klebono name.

Žaizdos

Arkivyskupo T. Matulionio istorijos pėdsakais

Seime vyko spaudos konferencija „Beginklė tiesa“, siekiant kuo plačiau nušviesti Teofiliaus Matulionio paskelbimo palaimintuoju reikšmę šiandien. Joje kalbėjo beatifikacijos bylos notaras mons. Algirdas Jurevičius, Seimo narys Arvydas Anušauskas, menininkas ir žurnalistas Vaidotas Žukas. Birželio 25-osios įvykis – pirmasis Lietuvos istorijoje. „Pristatome visuomenei žmogų, kuris mūsų visuomenei ypač reikalingas, reikšmingas, aktualus“, – sakė jos rengėjai.

A. Anušauskas: „A. Sniečkaus represinė politika nulėmė T. Matulionio likimą“

Neįmanoma suprasti Teofiliaus Matulionio gyvenimo herojiškumo, detaliau neįsigilinus į istorinį kontekstą.

„Kalbėdami apie lagerius ir tremtį, dažniausiai susitelkiame į laikotarpį, kuris prasidėjo po Lietuvos okupacijos 1940-aisiais metais“, – teigė dr. Arvydas Anušauskas, primindamas, jog mažiau žinome apie ankstesnį laikotarpį, kai visai šalia Lietuvos buvo agresyviai persekiojami kunigai, vyskupai bei vienuoliai. Teofilius Matulionis tapo viena pirmųjų šio represinio režimo aukų: patyrė spaudimą, persekiojimą, buvo ne kartą suimtas ir tikriausiai buvo vienas pirmųjų dvasininkų, patekusių į lagerį „Slon“ – žiaurumu pagarsėjusią kalinimo įstaigą Solovkų lageryje.

Valstybės kūrėjai

Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarai

Vladas Mironas

Tęsiame artėjančiam Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo šimtmečiui skirtą 1918 metų vasario 16-osios akto signatarų biografijų ciklą, rodantį signatarų indėlį į valstybės kūrimą ir pasiaukojimą tautai. Deja, abiejų čia pateiktų signatarų likimai buvo tragiški ir skaudūs.

Vladas Mironas

Vladui Mironui teko ne tik kilni misija pasirašyti Lietuvos nepriklausomybės aktą, bet ir sunki užduotis – vadovauti Ministrų kabinetui tuo metu, kai Lenkija ir Vokietija 1938–1939 metų ultimatumais primetė Lietuvai savo reikalavimus.

V. Mironas gimė 1880 m. birželio 22 d. Kuodiškių kaime (Rokiškio aps.). Mokėsi Panemunyje, Mintaujos gimnazijoje, susipažino su bendramoksliais, o vėliau bendraminčiais Antanu Smetona ir Juozu Tūbeliu. Kartu su jais 1896 metais buvo pašalintas iš gimnazijos už atsisakymą rusiškai melstis. 1901 metais baigė Vilniaus kunigų seminariją, 1904 metais – Peterburgo dvasinę akademiją. Įšventintas kunigu grįžo į Vilnių, dirbo privačių mokyklų kapelionu, vėliau klebonavo Korošče (Lenkija), Valkininkuose, Dauguose, buvo Merkinės dekanas.

Žaizdos

Mokytojau, kur Tavo kapas

Ignas Meškauskas

Netoli Krekenavos, Baibokų kaime, gyvenusią Kudokų šeimą žmonės minėjo geru žodžiu. Abi dukreys – Bronė ir Adelė – jau buvo ištekėjusios, gyveno atskirai. Sūnus Juozas, baigęs Klaipėdos konservatoriją, dirbo Kauno dramos teatre. Namuose buvo likę tėvai, sūnus Jonas ir jauniausias Kostukas. Jonas turėjo eiti sovietinės valstybės „ginti“, bet pasuko kitu keliu. Motina uždėjo sūnui rožančių ant kaklo ir išleido į žalią girią.

Vietiniai sovietiniai aktyvistai suuodė, kad Kudokų sūnus Jonas miške, todėl į tremtinų asmenų sąrašą įtraukė visą šeimą. Tėvas sunkiai sirgo, gulėjo mirties patale. Gydytojai nebeteikė jokios vilties. Atėjo eilė kunigui. Suteikus Ligonio patepimą, mirties patale gulinčiam tėvui ir namiškiams pasidarė lyg ir lengviau. Tačiau kunigui išeinant iš kiemo pasirodė enkavedistų ir stribų būrys. Šie apsupo namus, perskaitė tremiamųjų sąrašą, įsakė rengtis. Ką viena motina galėjo pasiruošti tokiai netikėtai ir sunkiai kelionei, kai vyras guli ligos patale. Nepadėjo motinos ašaros, prašymai leisti numirti savo namuose... Vyresnysis aiškino, kad sąrašo keisti negalįs, ir liepė kareiviams su lova ligonį įkelti į krovininį automobilį. Motina drebančiomis rankomis pasiėmė keletą ryšuliukų ir sunkvežimis nutolo nuo kiemo vartų. Kėdainių geležinkelio stotyje lovos į vagoną įnešti neleido. Ligonį pagulde tiesiog vagone ant grindų.