Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Apie Teofilių Matulionį ir maldos reikšmę

Petras URBONAS

Parapijiečiai klausosi pasakojimo apie arkiv. Teofilių Matulionį Kun. Gintauto JANKAUSKO nuotraukos

Kalba mokytojas ir poetas Vytautas Šulskis

Artėjant arkivyskupo Teofiliaus Matulionio (1873–1962) beatifikacijos (paskelbimo palaimintuoju) iškilmėms Ariogalos Šv. arkangelo Mykolo parapijos klebonas kun. Gintautas Jankauskas balandžio 30-ąją po šv. Mišių sukvietė maldininkus į Parapijos namus susipažinti su Dievo tarno T. Matulionio asmenybės bruožais, jo krikščioniško gyvenimo realijomis, sudėtingu kankinio likimu. Kun. G. Jankauskas kalbėjo apie tai, kad popiežius Pranciškus 2016 m. gruodžio 1 d. paskelbė džiugią naujieną – Lietuva susilaukė dar vieno palaimintojo – Dievo tarno arkivyskupo T. Matulionio. Paskutinį kartą Lietuvoje palaimintuoju buvo paskelbtas vyskupas Jurgis Matulaitis 1987 metais. Jo paskelbimo iškilmės vyko Romoje. Arkiv. T. Matulionio beatifikacijos iškilmės vyks birželio 25 dieną Vilniuje. Klebonas aiškino, kuo skiriasi palaimintasis nuo šventojo. Skiriasi paskelbimo būdai: beatifikacijos iškilmėse skelbiamas palaimintasis, o kanonizacijos –  šventasis. Palaimintasis priklauso vietinei Bažnyčiai, o šventasis – Visuotinei Bažnyčiai. Arkivyskupo T. Matulionio paskelbimas palaimintuoju yra nepaprastai svarbus įvykis ne tik Kaišiadorių vyskupijai, bet ir visai Lietuvai.

Kun. G. Jankauskas priminė, kad dar 2015 metais Kaišiadorių ir kitų parapijų Gyvojo Rožinio draugijos (GRD) nariai dalyvavo trijose kelionėse: pirmojoje aplankė arkivyskupo Teofiliaus tėviškę, jo tėvų kapus; antrojoje kelionėje – benediktinių vienuolyną Kaune, kur vyskupas Teofilius gyveno sugrįžęs iš Rusijos kalėjimo; Birštoną, kur vyskupas Teofilius dar po devynerių metų, praleistų Mordovijos kalėjime, atvyko pasigydyti (čia jis savo kambarėlyje slaptai konsekravo kun. Vincentą Sladkevičių vyskupu). Keliauninkai aplankė ir Šeduvą, kur arkiv. T. Matulionis buvo ištremtas iki mirties. Dabar apie tai byloja ant išorinės namo sienos pakabinta marmurinė lenta su užrašu: „Šeduvos Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio parapijos namai“. Šiame name 1958–1962 metais gyveno tremtinys ir kankinys arkivyskupas T. Matulionis. GRD nariai aplankė Kryžių kalną ir kitas vietas, o tų pačių metų rudenį – tas vietas Latvijoje, kur Teofilius klebonavo. „Raginu moksleivius, besiruošiančius Pirmajai Komunijai, ne tik susipažinti su filmuota medžiaga apie arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenimą, bet ir apsilankyti ten, kur jo gyventa ir dirbta – Kaišiadorių Katedrą, Birštono ir Šeduvos klebonijas, benediktinių vienuolyną Kaune“, – kvietė klebonas, ypač išskirdamas ariogališkiams brangią benediktinių Šv. Mikalojaus bažnyčią.

Mokytojas ir poetas Vytautas Šulskis gyvais pavyzdžiais patvirtino maldos reikšmę skaudžiais įžymių žmonių gyvenimo momentais: perskaitęs eilėraštį „Prisikėlimas“, jis atskleidė buvusio Lietuvos užsienio ministro Juozo Urbšio prisipažinimą, kad, būdamas kalėjimo vienutėje, jis daug melsdavosi – tai jam suteikė jėgos išlikti gyvam ir sąmoningam. Padeklamavęs eilėraštį „Velykų šviesa“, V. Šulskis papasakojo apie operos solistą Antaną Kučingį jo žodžiais: „Prieš migdamas sėdžiu ant savo gulto, viešai persižegnoju ir sukalbu maldas, kokias mama išmokė“. Barake pasigirsdavo balsas: „Nutilkit, Antanas meldžiasi!“ Taip kaliniai gerbė operos solistą ir jo maldą. V. Šulskis, padeklamavęs eilėraštį „Velykos“, papasakojo apie Alfredą Nobelį, kuris išsirinko giliai tikintį padėjėją, mokėjusį apginti savo tikėjimą, tardamas: „Man reikalingi žmonės, turintys tvirtą nuomonę“.

Paskui kun. G. Jankauskas susirinkusius pakvietė pažiūrėti kino filmą „Palaimintasis kankinys“. Kino juostoje slinko kraupūs vaizdai apie T. Matulionio gyvenimo metus, praleistus Rusijos kalėjimuose, apie gyvenimo ir  dvasinės veiklos herojiškumo momentus po Lietuvos okupacijos 1940 metais. Su juo kalėję dvasininkai Jonas Jonys, Jonas Pilka pasakoja, kad laimė buvo sutikti garbingąjį Teofilių, su juo maloniai bendrauti, nes jis visą gyvenimą paskyrė tarnauti Bažnyčiai ir apaštalauti, skelbti artimo meilę ir rūpintis tikėjimo skleidimu.

Apie arkiv. T. Matulionį, liudijusį žmogaus orumą, sąžinės ir įsitikinimų laisvę, ištikimybę Dievui ir Bažnyčiai, plačiau papasakojo šio rašinio autorius. Arkiv. T. Matulionis Lietuvos visuomenei žinomas kaip dvasininkas, visa širdimi atsidavęs sielovadinei veiklai, tikėjimo vertybių sklaidai, kalėjimuose įveikęs sunkų kankinystės kelią. Arkiv. T. Matulionis paliko švento gyvenimo liudijimą Rusijoje ir Lietuvoje. Dvasininko kankinystė Rusijos ir Lietuvos kalėjimuose atvėrė jam kelią į beatifikaciją. Arkiv. T. Matulionis drąsiai ir pasiaukojamai gynė katalikų teisę į religijos išpažinimą. Garbingojo T. Matulionio ryšiai su savo ganytojais liudija jo ištikimybę Evangelijai, meilę Bažnyčiai ir tikintiesiems.

Kodėl Bažnyčia T. Matulionį skelbia palaimintuoju? Aiškinama, kad šio dvasininko dorybės pastangos buvo išskirtinės, nepaprastos, laikomas krikščioniško gyvenimo pavyzdžiu, o sąlygos, kuriomis kunigas, vyskupas gyveno ir dirbo, buvo priešiškos elementariam žmogiškumui. Garbingojo T. Matulionio gyvenimas liudija drąsą ir tvirtumą, kurie paprastam žmogui suteikia jėgų atsilaikyti prieš sąžinės ir religijos laisvę niekinančią sistemą. Šešiolika kalėjimo ir ketveri namų arešto metai arkivyskupui buvo skirti ne už nusikaltimus, bet iš neapykantos krikščioniškajam tikėjimui. Savo kankinyste arkivyskupas Matulionis paliudijo ištikimybę Evangelijai ir meilę Bažnyčiai. Bažnyčia prisimena ir pagerbia visus krikščioniško tikėjimo ir sąžinės kankinius, ateistinio komunizmo aukas, tremtinius, kurių gyvenimo auka už tikėjimą ir Tėvynės laisvę nėra plačiai žinoma. Garbingasis T. Matulionis tarnavo visiems žmonėms, neatsižvelgdamas į jų tautybę: latviams, lenkams, baltarusiams, lietuviams. Jis ir sovietmečiu pasižymėjo ypatinga ištikimybe Bažnyčiai. Nnuolat persekiotas, patyrė įvairių represijų, dvasininkas T. Matulionis pasitikėjo Dievu ir atkakliai laikėsi apsisprendimo vykdyti Dievo valią.

Dvasininkas yra pavyzdys, kaip gyventi savo tikėjimu, liudyti Dievą, kuris suteikia jėgų beviltiškose situacijose. Matulionis pasižymėjo išugdytomis tikro ganytojo, atsidavusio kunigo savybėmis. Jis liko tremtyje su žmonėmis, nors daugeliu atvejų galėjo išsigelbėti. Skausmingi T. Matulionio gyvenimo etapai liudija žmogaus orumą, sąžinės ir įsitikinimų laisvę. Dauguma jų buvo ne tik religinio, bet ir ideologinio persekiojimo aukos.

Gražaus renginio pabaigoje jo dalyvių laukė agapė. Prie puodelio arbatos gyvai vyko diskusijos apie išskirtinį istorijos laikotarpį, įvairius šiuolaikinius tikinčiųjų spaudimo būdus, tvirtas Bažnyčios pozicijas ginant religijos laisvę. Skambėjo dainos apie Lietuvą, Tėvynę.

Ariogala, Raseinių rajonas

© 2017 „XXI amžius“