2017 m. birželio 2 d.
Nr. 22 (2239)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Audros laužė –
nepalūžom


XXI Amžius


Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas „Naujajam amžiui“ skyrė 9000 eurų projektui „Audros laužė – nepalūžom“ „XXI amžiaus“ laikraštyje. vykdyti. Projekto rubrikos: „Akistata su Tėvyne“, „Dezinformacijos labirintuose“, „Eterio balsai iš anapus“, „Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas“, „Kova be taisyklių“, „Laikas ir žmonės“, „Laisvės daigai nelaisvės tamsoje“, „Likimai“, „Nelietuviai – Lietuvai“, „Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje“, „Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius“, „Valstybės kūrėjai“, „Žmogaus dvasia – neįveikiama“.


Žaizdos

Kodėl per karą sušaudė du Švenčionėlių kunigus?

Romas BACEVIČIUS

Kun. Antanas Dilys prie nužudytų
kunigų Boleslovo Bazevičiaus
ir Jano Naumovičiaus kapo

Gegužės 20-ąją sukako 75 metai, kai vokiečių okupacijos metais prie Švenčionėlių drauge su daugiau kaip 20 asmenų buvo sušaudyti ir Švenčionėlių kunigai – dekanas klebonas Boleslovas Bazevičius ir mokyklų kapelionas Janas Naumovičius. Tuo metu Vilniaus kunigų seminarijoje studijavęs Antanas Dilys, dabar 95-uosius einantis Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos kunigas rezidentas, tada lankėsi pas tėvą Švenčionėliuose, kuris gyveno brolio Juozo išnuomotame bute prie bažnyčios. Tą 1942 metų gegužės 20-osios rytą žmonės išgirdo, kad vokiečiai suėmė apie 20 lenkų tautybės asmenų, tarp jų ir du minėtuosius Švenčionėlių kunigus. Tuomet trečiasis Švenčionėliuose dirbęs kun. Bronius Sakavičius-Sakėnas kreipėsi į vokiečių pareigūnus, kad šie paleistų kunigus. Gestapininkai pasiūlė jam pačiam eiti į jų vietą. Žmones vokiečiai suėmė už tai, kad kelyje Švenčionys–Lentupis buvo užpultas ir nužudytas jų viršininkas Bekas. Kas tai padarė, niekas nesiaiškino. Taigi švenčionėliškiai buvo suimti iš keršto už vokiečių pareigūno nužudymą. Apie 14 valandą suimtieji buvo nuvežti apie kilometrą Švenčionių link ir sušaudyti. Tuo metu apie Švenčionis, Lentupį, Adutiškį suimta ir sušaudyta apie 400 lenkų tautybės vyrų. Kunigas Bronius prašė vokiečių, kad nušautus kunigus bent leistų palaidoti Švenčionėlių parapijos kapinėse. Leido, bet tik su sąlyga, kad laidos ryte, be žmonių. Visų kitų tą dieną sušaudytų palaidoti neleido – iki šiol tebėra bendras kapas. Vakare nušautųjų kunigų palaikai buvo atvežti pašarvoti į kleboniją. Niekam neleista prie jų prieiti pasimelsti. Vienas kitas pažįstamas vis dėlto atėjo. Klierikas Antanas irgi užėjo, matė juos, apvilktus sutanomis, be batų. Kun. B. Sakavičius-Sakėnas juos palaidojo prie Švenčionėlių esančiose Miežionėlių kapinaitėse kitos dienos rytą, apie 4 valandą, be lydinčių parapijiečių. Šie kunigai buvo dar jauni. Klebonas kun. Boleslovas Bazevičius, kilęs nuo Alytaus, – 43, kapelionas kun. Janas Naumovičius, kilęs iš kažkurios prie Vilniaus esančios parapijos, – 40 metų.


Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius

Blogio imperija nugalima

(Tęsinys. Pradžia nr. 18, 19, 20, 21)

Teofilius Matulionis
bolševikinės Rusijos tremtyje
Nuotrauka iš knygos „Molėtai
625 – žmonės, istorija, gamta“

Paskutinė 1947 metų sausio diena Kaišiadorių vyskupui Teofiliui Matulioniui buvo gal viena iš nemaloniausių visame tardyme: buvo kaltinamas ne jis pats asmeniškai ar jam pavaldūs kunigai, kaip „nusikaltę“ okupacinei sovietų valdžiai, bet buvo puolamas ir įžeidinėjamas popiežius ir Vatikanas, esą vykdę kažkokį suokalbį prieš SSRS. Tardymas prasidėjo vėlai, 22 valandą, o baigėsi 24 valandą. Kaltinimų nepagrįstumą galima pamatyti iš pirmo klausimo, užrašyto protokole. Jis suformuluotas taip: „Kokias užduotis iš Vatikano Jūs gavote vokiečių okupacijos metais?“ Vyskupas pagrįstai atsakė, kad iš Vatikano apskritai niekada nėra gavęs užduočių. Ir paaiškino: „1944 metų pradžioje ar 1943 metų rudenį, tiksliai nepamenu, aš parašiau prašymą Pijui XII, kad jis leistų pasiųsti dvasininkus į Leningrado sritį tikinčiųjų katalikų dvasiniam aptarnavimui. Šį prašymą atidaviau Kauno arkivyskupo Skvirecko kanceliarijai, kad jis būtų perduotas į Vatikaną. Kiek aš žinau, ryšys su Vatikanu buvo palaikomas per Vatikano atstovą Berlyne, kurio pavardės neprisimenu“.


Valstybės kūrėjai

Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarai

Alfonsas Petrulis

Tęsiame artėjančiam Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo šimtmečiui skirtą 1918 metų vasario 16-osios akto signatarų biografijų ciklą, rodantį signatarų indėlį į valstybės kūrimą ir jų pasiaukojimą tautai. Vieno jų – prezidento A. Smetonos – gyvenimas siejosi su visu prieškario nepriklausomos Lietuvos laiku. Biografijos parengtos pagal Aigustės Vykantės Bartkutės ir kitų autorių medžiagą.

Alfonsas Petrulis

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Alfonsas Petrulis gimė 1873 m. rugpjūčio 4 d. Kateliškių kaime (dab. Biržų r.), valstiečių šeimoje. Mokėsi Šiaulių ir Panevėžio gimnazijose, nuo 1891 metų – Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune. 1895–1897 metais klausė paskaitų Lvovo veterinarijos institute. 1897 metais įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. 1898 metais baigęs seminariją išvyko į Peterburgą. Ten ketino tęsti studijas Dvasinėje akademijoje, bet nepritapo ir grįžo į Vilnių.


Valstybės kūrėjai

Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarai

Tęsiame artėjančiam Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo šimtmečiui skirtą 1918 metų vasario 16-osios akto signatarų biografijų ciklą, rodantį signatarų indėlį į valstybės kūrimą ir jų pasiaukojimą tautai. Vieno jų – prezidento A. Smetonos – gyvenimas siejosi su visu prieškario nepriklausomos Lietuvos laiku. Biografijos parengtos pagal Aigustės Vykantės Bartkutės ir kitų autorių medžiagą.

Alfonsas Petrulis

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Alfonsas Petrulis gimė 1873 m. rugpjūčio 4 d. Kateliškių kaime (dab. Biržų r.), valstiečių šeimoje. Mokėsi Šiaulių ir Panevėžio gimnazijose, nuo 1891 metų – Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune. 1895–1897 metais klausė paskaitų Lvovo veterinarijos institute. 1897 metais įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. 1898 metais baigęs seminariją išvyko į Peterburgą. Ten ketino tęsti studijas Dvasinėje akademijoje, bet nepritapo ir grįžo į Vilnių.


Valstybės kūrėjai

Mokytojas ir Tėvynės patriotas

A†A Juozas Mikalonis (1926–2017)

Atgimimo metais Kazlų rūdos gyventojas Juozas Mikalonis pasižymėjo išskirtiniu patriotiniu aktyvumu, pilietine drąsa. 1990 metais jis Sąjūdžio sąrašuose dalyvavo rinkimuose į Kazlų Rūdos savivaldybės Tarybą ir buvo išrinktas kaip vietos politinių kalinių ir tremtinių atstovas. Būdamas tarybos nariu aktyviai palaikė mūsų patriotinius reikalavimus (pavyzdžiui, dėl vyskupo kankinio Vincento Borisevičiaus atminimo įmažinimo pavadinant jo vardu gatvę, dėl Tarybinių partizanų gatvės pervadinimo Lietuvos partizanų vardu, dėl agresyviai atrodančio sovietinio kario statulos pašalinimo iš sovietų karių kapinių). 1995 metais jis vėl dalyvavo rinkimuose į Marijampolės rajono tarybą. Išrinktas užėmė svarbų Švietimo, mokslo ir sporto komiteto pirmininko postą. Jam pasiūlius Švietimo skyriaus vedėju tapo inspektorius Vytautas Volungevičius, buvusio Dzūkijos partizano sūnus. Tai – išskirtinis, vienintelis atvejis Lietuvoje.


Žmogaus dvasia – neįveikiama

Kaimo bendruomenė susibūrė į kryžiaus šventinimo iškilmes

Rūta Averkienė

Zervyniškiai ir kaimo
svečiai naujo kaimo
kryžiaus šventinimo iškilmėse

ZERVYNOS. Zervyniškiai ir kaimo svečiai suvažiavo į gražias pastatyto kaimo kryžiaus šventinimo iškilmes. Ant kalniuko, šalia Ūlos, simboliškai nusilenkti naujam kryžiui bei savo tėvų tradicijoms į nemažą būrį susirinko Zervynų bendruomenė – ir kaime gyvenantys, ir iš jo kilę.

Kryžių pašventinęs Marcinkonių parapijos klebonas kun. Povilas Paukštė sakė, jog naujo kryžiaus pastatymas vietoje senojo turi didelę prasmę – jis simbolizuoja gilų zervyniškių tikėjimą ir pagarbą tradicijoms.

Kryžių meistras zervyniškis Algis Svirnelis papasakojo, kad atstatyti netoli gimtosios sodybos esantį kryžių svajojo daugiau kaip dvidešimt metų. Daugybę kryžių, kurie stovi ne tik aplinkiniuose kaimuose, bet ir visoje Lietuvoje, padaręs kryždirbys džiaugiasi, kad pirmasis jo rimtas darbas buvo atkurti tris kryžius, stovinčius kaimo vidury. Naują apvalų dviem kryžmom keturiolikos su puse metro kryžių tiksliai pagal nuotraukas bei išlikusias detales meistras pagamino per du mėnesius. Senojo kryžiaus detalės pagarbiai saugomos meistro kluone. Metalinį kryžių autentiškai pagal senąjį nukalė meistras Statys Truncė iš Andriūnų kaimo. Naujojo kryžiaus pagrindas buvo pagamintas iš nuvirtusios pušies, o skersiniai padaryti iš senojo kryžiaus pagrindo. Senasis kryžius, pastatytas 1935 metais Šv. Kazimiero draugijos pastangomis, simbolizavo pasipriešinimą lenkų okupacijai. Jį sumeistravo zervyniškis Tomas Tamulevičius. Tuomet lenkų okupuotame Vilniaus krašte veikė nemažai draugijų, kurių tikslas buvo lietuvybės išsaugojimas. Viena iš jų buvo ir Lietuvių Šv. Kazimiero draugija jaunimui auklėti ir globoti. Jos skyrius Zervynų kaime buvo įsteigtas 1934 m. sausio 3 d. Jo nariai rūpinosi kryžiaus pastatymu. Mintis statyti kryžius su dviem skersiniais, primenančius Vyčio Kryžių, šiame krašte kilo 1930-aisiais, Vytauto Didžiojo metais, bet statyta ir anksčiau. Jie buvo statomi beveik visuose kaimuose, kur veikė Šv. Kazimiero draugijos skyriai. Tokių kryžių Lietuvoje yra tik keturi – Marcinkonyse, Margionyse, Musteikoje ir Zervynose.


Žaizdos

Kad atminimas nedingtų

Vyskupas Jonas Kauneckas
ir kun. Česlovas Degutis padėjo
gėles prie Marijos skulptūros

GARGŽDAI. Gegužės 14 dieną, sekmadienį, Šv. arkangelo Mykolo parapijoje lankėsi Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas. Jis daugeliui gerai žinomas, visada laukiamas, nes savo įtaigiu, tiesiu žodžiu sudomina klausytojus, priverčia susimąstyti, todėl į šv. Mišias gausiai susirinko tikinčieji jo pasiklausyti. Po šv. Mišių vyskupui dėkojo, sveikino su kunigystės 40-mečiu parapijos klebonas dekanas kanauninkas Jonas Paulauskas, jaunimo, katalikiškų organizacijų atstovai. Didysis choras giesme palinkėjo ilgiausių metų, susirinkusieji sveikino nuoširdžiais plojimais.

Po Sumos šv. Mišių bažnyčioje, vyskupas Jonas Kauneckas, lydimas parapijos klebono bei kitų svečių kunigų, išvyko į Klaipėdos rajone, Veiviržėnų seniūnijoje, Švėkšnos parapijoje esantį Šarkiškių mišką, kuris ilgai ir sėkmingai saugojo skaudžius kovų už laisvę ir nepriklausomybę prisiminimus. Marijos su kūdikiu ant rankų skulptūra čia buvo pastatyta 1950 metais. Tuo pasirūpino Liucija Auškalnienė siekdama įamžinti žuvusio savo vyro partizano Juozo Auškalnio-Kudirkos atminimą. 1945 metais J. Auškalnis-Kudirka išėjo į mišką, nusprendęs prisidėti prie kovų už laisvę. Liucija liko su trimis vaikais, besilaukianti ketvirto. Šį meno kūrinį 1950 metais pašventinęs Švėkšnos parapijos klebonas kun. Tadas Budraitis už tai buvo įkalintas 10 metų. Liucija su keturiais vaikais slapstėsi, išsiskirstė pas žmones. Tik po daugelio metų vaikai susitiko.


Žaizdos

Naujas ąžuolinis kryžius krašto partizanams atminti

Kryžius krašto partizanams atminti

LABANORAS. Gegužės 21 dieną, šeštadienį, čia vyko vienas prasmingiausių ciklo „Labanoras – Mažoji Lietuvos kultūros sostinė 2017“ renginių – šio krašto partizanų pagerbimo ceremonija ir naujojo kryžiaus pašventinimas. Šv. Mišias Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje aukojo klebonas kun. Jurgis Kazlauskas. Pasibaigus pamaldoms kunigas sukvietė parapijonis ir svečius į aikštę šalia šventoriaus, kur buvo sukrautos senojo partizanams atminti skirto kryžiaus liekanos. Šis paminklas dar 2000 metais buvo pastatytas Labanoro mokytojo Adolfo Bruzgio iniciatyva. Per 17 metų lengvas pušinis kryžius gerokai paseno, ėmė irti, tad Labanoro seniūnija ir miestelio bendruomenė „Atgaiva“ pasiūlė toje pačioje vietoje pastatyti naują, dabar jau ąžuolinį kryžių, kuriame būtų iškaltas analogiškas ankstesniajam užrašas „1945 – 1947 m. čia gulėjo išniekinti Lietuvos partizanų kūnai“.


Žaizdos

Žygiu pagerbė Aukštaitijos partizanus

Žygyje dalyvavo Anykščių rajono
meras Kęstutis Tubis ir krašto
apsaugos ministras Raimundas Karoblis

Gegužės 21-osios rytą daugiau kaip 300 žmonių būrys Šimonių girioje susirinko įamžinti partizanų žygdarbius ir pradėjo pėsčiųjų žygį „Algimanto apygardos partizanų takais“. Žygio tikslas – ne tik atrasti bei pamatyti vietoves, kuriose kovojo, buvo įsirengę bunkerius ir žuvo Algimanto apygardos Šarūno rinktinės partizanai, bet ir prisiminti, pagerbti visus, kovotojus, žuvusius už Lietuvos laisvę Aukštaitijos partizanų vadavietėje.

Žygyje dalyvavo Anykščių rajono meras Kęstutis Tubis, krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis. Meras sakė: „Džiaugiuosi, kad šiais metais būtent Anykščiuose drauge su Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija, Lietuvos kariuomene ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru organizuojame šį minėjimą. Dar labiau džiugina tai, kad čia susirinko ir gausus būrys jaunųjų žygeivių, kuriems svarbi mūsų šalies istorija, kuriems svarbu atsiminti ir pagerbti tuos žmones, dėl kurių šiandien galime gyventi laisvoje Lietuvoje“.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija