2017 m. birželio 2 d.
Nr. 22 (2239)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Apie laisvę pasirinkti

Edvardas ŠIUGŽDA

Dar neseniai monsinjoras Alfonsas Svarinskas kiekvieną kartą, kai tik buvo jam leidžiama pakalbėti (o tai daryti jam leisdavo vis rečiau ir rečiau, jau nekalbant net apie tai, kad Vilniaus Arkikatedroje buvo uždrausta jam pasirodyti, matyt, jį irgi palaikė Brazausko draugu, kuriam kelias į šventovę uždarytas ir po mirties), tiesiog ašarodamas kartodavo, kad nustotume girtauti, nes jau tapome labiausiai prasigėrusia tauta – kiekvienam suaugusiam tenka po 15 litrų alkoholio „ant galvos“, pralenkėme net rusus: geriame visur, net ir artimų žmonių laidotuvėse, prie degtinės ar vyno pripranta ir mūsų gražusis energingasis jaunimas. Monsinjoras be perstojo rinko duomenis iš spaudos ir interneto, ir visoje „plačioje parapijoje“ laidodamas į amžinybę išeinančius savo kovos bičiulius partizanus, žmonėms aiškindavo, kokią žalą mūsų tautai ir ypač jaunimui daro besaikis alkoholio vartojimas. Tai – ir žudynės, ir avarijos su sužeistaisiais bei žuvusiaisiais, ir savižudybės. Monsinjoras kviesdavo rinktis į jo sukurtą Didžiosios Kovos partizanų apygardos parką ir ten pasvarstyti, ar teisingu keliu einame, o gal ir toliau tik „dainuojančią“ revoliuciją kuriame jau be jokių svarbių įsipareigojimų, vien apie ekonominę gerovę galvodami, bet pamiršdami pažiūrėti į valdžioje ir tautoje kylančią dvasinę krizę. Ir kildavo ir mums, besiklausantiems, o dažniau tik iš nuogirdų sužinojusiems apie „griausmingąjį“ monsinjorą, ar reikia taip aimanuoti ir dejuoti. Taip, galima ranką prie širdies pridėjus pasakyti: dažnai pagalvodavome, ko tas senas kunigas visus čia tramdo, ko jis kišasi į mūsų gyvenimą, vien tik melstis ragina, bet kuriose laidotuvių Mišiose liepdamas būtinai į bažnyčią bent sekmadieniais ateiti, atsisakyti išgėrimo „festivalių“. Kitas, netgi dvasininkų luomui priklausantis kolega, į visada energingai lietuvybę propaguojančiojo daržą nepasibodėdavo mesti akmenį: per ilgus lageriuose kalinimo metus esą jis įgavo „kalinio mentalitetą“ ir į viską žiūri tik tokiomis „iškreiptomis“ akimis – juk viskas pas mus gražu, kyla valstybės ir tautos gyvenimas, visokios beribės laisvės atsivėrusios jaunimui, net keliai važiuoti į užsienius ir ten, o ne tėvynėje kurti gyvenimą, džiaukimės, kad mums tuoj bus leidžiamos ir homoseksualų santuokos, ir vaikai tokiose šeimose atsiras – nestabdykime tautos, norinčios eiti kartu su pažangiais Europos politikais. Ir iš viso kam čia nuolat verkšlenti ir vesti į kovą?..


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija