Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius

Blogio imperija nugalima

(Tęsinys. Pradžia nr. 18, 19, 20, 21, 22)

Arkiv. Teofilius Matulionis

Po kelių paeiliui ėjusių vyskupo Teofiliaus Matulionio tardymų absurdiški kaltinimai vėl tęsėsi. Šį kartą buvo mestas kaltinimas tais laikais vyskupams nepaklusus įkinkyti juos į kovą prieš partizanus – vadinamąjį „banditinį pogrindį“. Atsisakiusius ar kaip nors bandžiusius nevykdyti tokių „prašymų“ MGB iškart „pripaišydavo“ jiems politinį nepaklusnumą ir netgi kovą su tankais atnešta „tarybų“ valdžia. 1947 m. vasario 7 d. tardymas, sprendžiant iš protokolo, turėjo būti neilgas, tačiau jis vis dėlto tęsėsi keturias valandas – pradėtas 20 valandą, o baigtas vidurnaktį, 24 valandą. Saugumietis Golicynas „aiškinosi“ vyskupo „nusikaltimus“ atsisakant rašyti ar skelbti laiškus, raginančius pasiduoti partizanus („banditus“).

Pirmas saugumiečio klausimas buvo suformuluotas klastingai: kodėl vyskupas „draudė“ kunigams paskelbti bažnyčiose Vilniaus arkivyskupo Reinio ir prelato Jokubauskio laiškus, kviečiančius „banditų formuočių dalyvius“ legalizuotis, t.y. pasitraukti iš kovos lauko. Tardomasis paaiškino, kad paprastai iš sakyklos skaitomi tik tos vyskupijos vyskupo arba visų Lietuvos vyskupų pasirašyti ganytojiški laiškai. Dėl to Reinio ir Jokubauskio laiškai, raginantys „banditų formuočių dalyvius grįžti į taikų gyvenimą“, Kaišiadorių vyskupijos bažnyčiose nebuvo skaitomi, nes „visi kunigai žino laiškų skaitymo praktiką“ (vyskupas, matyt, galvoje turėjo tai, kad tie dvasininkai nepriklausė Kaišiadorių vyskupijai, todėl tos vyskupijos kunigai ir neprivalėjo, ir neturėjo įpareigojimo skaityti jų laiškų). Tada saugumietis metė jau tiesioginį kaltinimą vyskupui, esą jis pats asmeniškai draudė skaityti laiškus. Saugumiečio kaltinimas buvo įžūlus ir melagingas: „Į jus kreipėsi kunigai, prašydami leidimo skaityti šiuos laiškus, bet jūs draudėte tai daryti. Vadinasi, jūs pats buvote nesuinteresuotas banditizmo likvidavimu Lietuvoje ir savo kunigams draudėte dirbti banditizmo likvidavimo darbą“. Tačiau vysk. Matulionis dabar atsakė tiesiai (nors protokole, kaip galima suprasti, aiškinimo motyvai nebuvo užrašyti): „Kiek prisimenu, į mane dėl leidimo perskaityti laiškus kreipėsi vienas ar du kunigai ir aš jiems neleidau to daryti, o jeigu dėl to būtų kreipęsi ir daugiau kunigų, aš vis tiek jiems būčiau neleidęs bažnyčiose skaityti arkivyskupo Reinio ir prelato Jokubauskio laiškų dėl anksčiau nurodytų motyvų“. Tačiau saugumietis vis vien norėjo įrodyti, kad vyskupas „draudė“ skaityti laiškus: „O kokius kitus motyvus turėjote, drausdamas skaityti laiškus, skirtus banditizmui likviduoti?“ Toks kaltinimas kartu parodo, kad sovietinis saugumas iš vyskupo ir kitų vyskupų reikalavo padaryti tai, ko patys saugumiečiai tada nesugebėjo, – likviduoti partizaninį pasipriešinimą (Kauno arkivyskupijos valdytojo prel. S. Jokubauskio kreipimasis buvo paskelbtas 1945 metų birželį, o kiek atsargesnis arkivysk. M. Reinio laiškas – rugpjūtį). Tačiau vyskupas Matulionis aiškiai pasakė: „Kitokių motyvų aš neturėjau“. Tada saugumietis meta naują kaltinimą: „Kodėl atsisakėte pats parašyti laišką, kviečiantį gaujų dalyvius grįžti į taikų gyvenimą?“ Tardomasis paaiškino, kad į šį klausimą jau atsakęs per vieną ankstesnį tardymą. Ir dar pridūrė: „Bet kokius skelbimus bažnyčiose, smerkiančius banditizmą, aš vertinau kaip neradikalią priemonę kovojant su banditizmu. Dėl šių skelbimų pogrindžio dalyviai buvo tos nuomonės, kad dvasininkija tai daro spaudžiama sovietų valdžios, o ne savanoriškai“. Be to, vyskupas sakė nenorėjęs prisiimti moralinės atsakomybės partizanams ir jų giminėms, nes nebuvo tikras, kad sovietų valdžia nenubaus tų, kurie būtų patikėję okupantais, prisistatydami MGB organams. Tuo tardymas tą dieną baigėsi.

Vasario 8 dieną tardymas prasidėjo viena valanda vėliau, bet baigėsi vėl vidurnaktį. Šįkart saugumietį domino klausimai, kaip buvo platinama pogrindžio spauda, todėl pareikalavo pasakyti, kas vyskupui 1945 ar 1946 metais davė antisovietinio pogrindžio išleistus laikraščius ar atsišaukimus, priekaištaudamas jam, kad ankstesnio tardymo metu taip ir nepasakė. „Ar ir toliau nepasakysite, kas jums tai davė?“ – kamantinėjo saugumietis. Tačiau vyskupas Matulionis vėl atsisakė kalbėti tuo klausimu: „Aš dar kartą kartoju, kad visiškai neprisimenu, kas man davė laikraščius ar atsišaukimus, neprisimenu jų pavadinimų ir turinio“. Saugumietis primygtinai kartojo, kad kaltinamasis „puikiai“ prisimena, kas jam davė „antisovietinę nelegalią“ spaudą, ir tyčia tai slepia nuo tardymo, tačiau vysk. Matulionis paaiškino, kad neturi jokių kėslų slėpti asmenis, iš kurių yra gavęs spaudą, nors pripažįsta, kad laikraščius ar atsišaukimus davė kas nors iš jo pažįstamų, nes iš kitų nebūtų ėmęs. Tada saugumietis pradėjo teirautis, kokio formato buvo tie gauti antisovietiniai laikraščiai ar atsišaukimai ir kaip jie buvo išspausdinti. Vysk. Matulionis atsakė, kad jie buvo išspausdinti šapirografu lietuvių kalba ant pusės lapo popieriaus. Tardytojas teiravosi toliau: „Kas buvo pasirašęs šiuos laikraščius ar atsišaukimus?“ Kaltinamasis sakė, kad organizacija buvo pasirašiusi pirmosiomis raidėmis, reiškiančiomis jos pavadinimą (galima manyti, kad tai buvo LLA – Lietuvos Laisvės Armija, tačiau vyskupas atsisakė nurodyti jos pavadinimą). Saugumietis toliau siekė iškvosti vyskupą, kokiais keliais toliau keliaudavo partizaninė spauda, tad jo klausė, kam dar davė skaityti tuos laikraščius ar atsišaukimus. Kaltinamasis, nenorėdamas nieko klampinti į pogrindžio spaudos platinimą, atsakė, kad pamena, jog, perskaitęs laikraščius ar atsišaukimus, sudeginęs juos ir niekam nedavęs. Norėdamas surasti naują vyskupo „kaltę“, saugumietis toliau kvotė vyskupą, kodėl, gavęs antisovietinius laikraščius ar atsišaukimus, nepranešė valdžios organams apie juos platinančius asmenis. Vysk. Matulionis paaiškino labai paprastai: jam neatėjo į galvą pranešti apie platintojus. Tačiau vyskupas parodė ir savo nuostatą: „Jeigu ir būtų atėję į galvą, vis tiek nebūčiau pranešęs apie pogrindžio spaudos platintojus, nes tai būtų sugriovę mano autoritetą tarp dvasininkijos ir tikinčiųjų, ir, be to, tai grėsė mano asmeniniam saugumui“. Vyskupas sakė, kad nežinojęs, jog įstatymas įpareigoja kiekvieną SSRS pilietį pranešti apie daromus ar rengiamus nusikaltimus, apie kuriuos jis sužino. Pasiteiravęs, ar taip elgėsi tik dėl šių motyvų, ir sulaukęs atsakymo, kad tik dėl to, saugumietis Golicynas baigė tos dienos tardymą.

Po dienos, gal tai buvo sekmadienis, tardymas buvo pratęstas vasario 10 dieną. Šįkart vysk. Matulionis tardyti buvo pradėtas priešpiet, 12 valandą, ir tardymas baigtas po penkių valandų – 17 val. Kaltinimai ir šį kartą buvo sunkūs. Saugumietis norėjo įrodyti, kad vysk. Matulionis rėmęs materialiai „banditų“ (nuteistų, žuvusių ar ištremtų partizanų) šeimas. Pirmiausia jis pasiteiravo, ar vyskupas davė nurodymą kunigams, paskirtiems klebonais į areštuotų kunigų vietą, 2/3 iš parapijos surinktų lėšų atiduoti suimtųjų giminėms. Kaltinamasis paaiškinęs, kad 1945 metų pabaigoje suėmus kunigus Baužį, Valatką ir Puziną, jis davęs nurodymą juos pavaduojantiems kunigams 2/3 už religinius patarnavimus surinktų lėšų atiduoti suimtųjų giminėms. Tai daryti buvo nurodęs, kaip aiškino vyskupas, iki tol, kol bus paskelbtas teismo nuosprendis suimtiems kunigams. Tad šiuo konkrečiu atveju trijų areštuotų kunigų šeimoms lėšos buvo atskaitomos iki 1946 metų pabaigos. Saugumiečio paklaustas, kas vyskupui davė tokį nurodymą, jis atsakęs: „Tai buvo mano asmeninė iniciatyva, kurią paskatino meilės artimui jausmas“. Tardytojui liko klastingai klausti: „Ar ir kitose vyskupijose egzistavo tokia lėšų pervedimo suimtų kunigų giminėms tvarka?“ Tardomasis atsakė labai paprastai: jis nežinantis, kaip buvo sprendžiamas lėšų pervedimo kitose vyskupijose suimtų kunigų giminėms klausimas. Norėdamas vėl įklampinti vyskupą į naujas kaltes, saugumietis pasiteiravo, ar lėšos suimtųjų giminėms buvo perduodamos per Kaišiadorių kurijos kanceliariją, tačiau vyskupas ramiai paaiškino, kad tai būdavo daroma ne per kurijos kanceliariją, o lėšas perduodavo kunigai, pavaduojantys suimtuosius. Tardytojas norėjo sužinoti, gal kunigai reiškė nepasitenkinimą dėl tokio vyskupo potvarkio, tačiau šis atsakė, kad jam asmeniškai niekas tokių pretenzijų nereiškė, nebent suimtųjų giminės ir kunigai, turėję perduoti lėšas, nesutardavo – tada vyskupas stengdavosi „nedraugiškus santykius pataisyti“. Tardytojas pareikalavo pasakyti, kokią pagalbą vyskupas teikė suimtų partizanų ir antisovietinių organizacijų dalyvių giminėms. Tačiau kaltinamasis paneigė teikęs kokią nors pagalbą ir nurodė nedavęs jokių nurodymų kunigams. Jis taip pat nežinąs, kaip kunigai savo iniciatyva padėdavo antisovietinio pogrindžio dalyvių šeimoms. Tuo tardymas 1947 m. vasario 10 d. baigėsi.

Vasario 12 dieną tardymas vyko irgi dieną – nuo 12 iki 17 valandos. Iš klausimų ir atsakymų trukmės atrodo, kad jau ir tardytojui nieko naujo neišaiškinantis tardymas baigė pabosti. Saugumietis pradėjo teirautis gana nereikšmingo klausimo: ar po vokiečių išvijimo vyskupas davė nurodymą kurijos tarnautojams paslėpti „patikimoje vietoje“ cirkuliarus, susirašinėjimo ir kitus dokumentus. Vyskupas sakė, kad gali būti, jog kalbėjosi su kurijos tarnautojais, kad būtina išsaugoti kai kuriuos svarbius dokumentus, tačiau negalįs pasakyti, apie kokius konkrečius dokumentus tada buvo kalbama. Paklaustas, kur buvo planuojama išsaugoti svarbius kurijai dokumentus, vysk. Matulionis atsakęs, kad tai buvo antroji Kaišiadorių katedros zakristija, kur laikomos knygos ir kiti bažnytiniai reikmenys. Saugumietis vėl pasiteiravo visai nereikšmingo klausimo: kokie dokumentai buvo pernešti iš kurijos į katedrą? Tardomasis atsakęs, kad dalis dokumentų buvo pernešta į katedrą, bet negali nurodyti, kokie, nes šiai operacijai jis pats nevadovavęs, o tai žinoti turėtų kurijos kancleris Kiškis, atrinkęs dokumentus. Saugumietis vėl įniko aiškintis visokias smulkmenas: argi Kiškis neinformavo, kokie dokumentai buvo pernešti į katedrą (atsakymas: gal ir sakė, bet to neprisimenąs), kaip buvo sudėti dokumentai katedros zakristijoje ir ar vyskupas davė dėl to nurodymus (atsakymas: gal 1945 metais Kiškis ar Labukas man pasakė, kad dokumentai pernešti iš kurijos į katedrą ir padėti antrojoje zakristijoje tarp knygų). Kai saugumietis metė vėl įtarimą, kodėl nepasako, kokie dokumentai buvo pernešti į katedrą, vyskupas atrėmė kaltinimą: „Katedroje esančių dokumentų pavadinimų aš nežinau ir neturiu kėslų nuslėpti tai nuo tardymo. Man atrodo, kad tarp katedroje esančių dokumentų mane ar ką nors iš kurijos darbuotojų kompromituojančių dokumentų nėra“. Tada saugumietis pareikalavo pasakyti, ar vyskupas pats žino, kur ir kaip sudėti dokumentai, tačiau tardomasis atsakė, kad po to, kai dokumentai buvo pernešti į antrąją katedros zakristiją, į tą kambarį nebuvo užėjęs, todėl pats ir nematė, kaip sudėti dokumentai.

Nors tolesnis vysk. Matulionio kalinimas ir tardymas nieko naujo nedavė, tačiau tardymas buvo tęsiamas. Matyt, pats atsigavęs nuo ankstesniame tardyme užduotų betikslių klausimų, norėdamas labiau sugniuždyti vysk. Matulionį, Golicynas tardymą vasario 13-ąją pradėjo 20 valandą ir tęsė iki vidurnakčio – 24 valandos. Tačiau tai buvo nauja kaltinimų serija apie tardomojo ryšius su antisovietiškai nusiteikusiais asmenimis. Pirmasis klausimas buvo apie pažintį su Kvietkausku, kuris, kaip pasakė vysk. Matulionis, yra jo pažįstamas Kaišiadorių gimnazijos mokytojas (gaila, tardymo eiga neleidžia išsiaiškinti, kas buvo Kvietkauskas, kodėl juo taip domėjosi sovietinis saugumas ir koks jo likimas). Tardytojas Golicynas tuoj pat pareikalavo papasakoti, kada, kur ir kokiomis aplinkybėmis vyskupas susipažino su Kvietkausku. Tardomasis atsakė, kad artimai pažįstamas su Kvietkausku nebuvo, apie jį sužinojęs po to, kai tapo Kaišiadorių vyskupu, maždaug 1944 metų pirmojoje pusėje. Susipažinimo aplinkybės buvo paprastos: generalinis vikaras Labukas kelis kartus buvo pakvietęs mokytoją Kvietkauską į Kaišiadorių kuriją sutaisyti radijo imtuvų, sutvarkyti elektros instaliaciją ir signalizaciją, kaip tų dalykų specialistą. Kvietkauskas taip pat taisė ir vysk. Matulionio radijo imtuvą bei laikrodį, tad tų apsilankymų metu kaltinamasis susipažinęs su Kvietkausku. Atrodo, saugumietis pareikalavo apibūdinti mokytojo Kvietkausko fizines žymes, nors jis turėjo jas žinoti, nes mokytojas prieš kelis mėnesius buvo suimtas, bet netrukus paleistas. Apibūdinęs mokytojo išorines žymes, vysk. Matulionis sakė jį buvus švelnaus charakterio, kultūringą ir išsilavinusį, rimtą, besidomintį technika. „Iki 1945 metų antros pusės Kvietkauskas dirbo mokytoju Kaišiadorių gimnazijoje, kiek prisimenu, dėstė fiziką, po to buvo suimtas sovietų valdžios organų. Kvietkausko suėmimo datos neprisimenu, bet jis buvo suimtas greitai po kanclerio Kiškio suėmimo 1945 metų birželio 24 dieną“. Lyg pats nežinodamas, saugumietis klausė tardomojo, dėl ko buvo suimtas Kvietkauskas. Vysk. Matulionis atsakęs to nežinantis. Jis nežinojo tiksliai, kiek laiko buvo suimtas mokytojas, tačiau pamena, kad buvo suimtas kelis mėnesius. Vėl sekė vyskupui tikrai netinkantis klausimas, kodėl buvo paleistas Kvietkauskas. Į tai tardomasis atsakęs, kad „turbūt tie nusikaltimai, už kuriuos jis buvo suimtas“, tardymo metu nebuvo nustatyti. Saugumietis neatlyžo, klausė, ar kaltinamasis buvo susitikęs su Kvietkausku, jį paleidus. Vyskupas pripažino, kad kelis kartus buvo susitikęs Kaišiadorių kurijos patalpose, dažniausiai kurijos valgomajame, kai jis užeidavo pas Labuką. Saugumietis ir toliau neatlyžo: jam knietėjo sužinoti, ar mokytojas pasakojo apie suėmimo ir paleidimo aplinkybes. Kaltinamasis aiškino: „Dėl ko buvo suimtas, Kvietkauskas man nepasakojo, kalbėjo tik apie buvimą kalėjime Vilniuje, kiek prisimenu, negatyvių nuotaikų neišsakė. Jo bylos detalėmis aš nesidomėjau, o jis pats man apie tai nepasakojo“. Paklausus, kokiu tikslu po paleidimo į laisvę Kvietkauskas lankydavosi pas Labuką ir vysk. Matulionį, tardomasis paaiškindavo, kad, kaip ir anksčiau, ateidavo pataisyti radijo imtuvų, elektros apšvietimo, tačiau ateidavo Labuko kvietimu. Siekdamas tuose apsilankymuose „surasti“ politiką, saugumietis primygtinai teiravosi, argi abu dvasininkai nekalbėjo politinėmis temomis su Kvietkausku. Matulionis tokį kaltinimą paneigė. Tada Golicynas kvotė jau apie tiesioginę politiką: ar buvo svarstomi klausimai, susiję su antisovietinio pogrindžio veikla? Vysk. Matulionis, nenorėdamas kam nors pakenkti, sakė, jog neprisimena, nors atskirus pogrindžio veiklos epizodus galbūt ir aptardavo. Matyt, iš agentų žinodamas ir apie kitų kunigų pokalbius su į kuriją ateidavusiu mokytoju Kvietkausku, saugumietis pareikalavo pasakyti, kas dar dalyvaudavo pokalbiuose. Tardomasis atsakęs, kad gali būti, jog „pokalbiuose prie arbatos puodelio“ dalyvaudavo kunigai Balnys ir Žižauskas, kurijos notarai. Vysk. Matulionis toliau buvo kvočiamas apie mokytoją Kvietkauską. „Kur šiuo metu yra Kvietkauskas?“ – klausė saugumietis. Atsakymas: „Apie 1946 metų pradžią Kvietkauskas persikėlė gyventi į Vilnių. Jis sakė, kad dirba laborantu Vilniaus universiteto laboratorijoje“. Klausimas: „Ar gyvendamas ir dirbdamas Vilniuje Kvietkauskas atvažiuodavo į Kaišiadoris? Ar susitikdavote su juo?“ Tardomasis patvirtino, kad Kvietkauskas buvo atvažiavęs į Kaišiadoris kelis kartus ir užeidavęs į kuriją. „Manau, kad jis atvažiuodavo pas savo tėvus, gyvenančius Kaišiadorių apskrityje, kur, tiksliai nežinau, pasiimti maisto produktų. Kvietkausko giminaičių aš visiškai nepažįstu. Kiek aš žinau, Kvietkauskas nevedęs“, – aiškino tardomasis. Saugumietį ypač domino kurijos kanclerio Kiškio, tuo laiku jau suimto ir tardomo, pažintis ir santykiai su Kvietkausku. „Ar Kvietkauskas domėjosi Kiškio byla?“ – teiravosi Golicynas. Vyskupas atsakė nedaug: buvo kalbėtasi galbūt tik apie Kiškio buvimo vietą. Ir į klausimą, ar Kvietkauskas pasakojo apie savo santykius su Kiškiu, vyskupas vėl atsakė trumpai: „Nepasakojo ir aš apie tai jo neklausinėjau“. Tada saugumietis tardė, ar vyskupas žino, kad Kiškis iš kurijos į savo butą pasiimdavo spausdinimo techniką. Tardomasis paaiškino, kad spausdinimo technika buvo Kiškio žinioje ir galbūt jis kada nors buvo pasiėmęs spausdinimo mašinėlę ar šapirografą pas save į butą, tačiau asmeniškai to nepastebėjęs. Tada saugumietis ėmė vysk. Matulionį gąsdinti: „Mes turime duomenų, kad iš Kiškio gaudavote nelegalių antisovietinių laikraščių“. Tardymo nuvargintas kaltinamasis pasakė, kad to neneigia, tačiau gerai nepamena, bet neneigia: „Jeigu Kiškis sakė, kad jis man duodavo nelegalių antisovietinių laikraščių, aš jo parodymus patvirtinu“. Matyt, saugumietis jau buvo sakęs (tik protokole tai neįrašyta), kad suimtas ir tardomas kurijos kancleris Stanislovas Kiškis buvo prisipažinęs, jog vyskupui Matulioniui buvo davęs pogrindžio leidinių.

Po šios dienos tardymo Golicynas padarė net savaitės pertrauką ir tardymų išvargintas vysk. Matulionis galėjo nors kiek atsigauti. Suprantama, „atsigauti“ kalinimo sąlygomis jis galėjo tik labai sąlyginai.

Parengė Edvardas ŠIUGŽDA

© 2017 „XXI amžius“