Audros laužė –
nepalūžom

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas „Naujajam amžiui“ skyrė 9000 eurų projektui „Audros laužė – nepalūžom“ „XXI amžiaus“ laikraštyje. vykdyti. Projekto rubrikos: „Akistata su Tėvyne“, „Dezinformacijos labirintuose“, „Eterio balsai iš anapus“, „Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas“, „Kova be taisyklių“, „Laikas ir žmonės“, „Laisvės daigai nelaisvės tamsoje“, „Likimai“, „Nelietuviai – Lietuvai“, „Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje“, „Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius“, „Valstybės kūrėjai“, „Žmogaus dvasia – neįveikiama“.

Žaizdos

Ką mena Rūdšilio miškai

Romas BACEVIČIUS

Vysk. Jonas Kauneckas jaunimui dovanojo knygelę „Kodėl tikiu?“

Gegužės 19 dieną Lekėčiuose, Rūdšilio girioje, prie partizanų slėptuvės, kur 1951 m. gegužės 22 dieną tragiškai nutrūko dviejų laisvės kovotojų – Julijono Būtėno-Stėvės bei Petro Jurkšaičio-Beržo – likimai, įvyko renginys, skirtas pagerbti partizanus bei paminėti Kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną. Šv. Mišias už visos Lietuvos partizanus, kovotojus už laisvę aukojo Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas. Jis lankėsi čia antrąkart. Šv. Mišiose patarnavo Lekėčių klebonas kun. Audrius Kurapka. Tos dienos Evangelijoje sakoma, kad „nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 12–17). Būtent partizanai atidavė gyvybę už laisvę, kurią mes dabar turime. „Pirmiausia noriu pasakyti, kad mane į šią girią šiandien atvedė Julijonas Būtėnas – Aukštaitijos krašto sūnus, mano kraštietis, kad nusilenkčiau ir jam, ir kitiems partizanams, kad aplankyčiau tas vietas, kur jo draugai žeminėse gyveno, kovojo ir daugelis žuvo“, – homilijoje sakė vyskupas. Jis priminė kad J. Būtėnas buvo gabus Linkuvos gimnazistas bei ateitininkas, mokėjo kelias užsienio kalbas, dar besimokydamas gimnazijoje rašė straipsnius į tuometinę spaudą, vėliau tapo puikiu apžvalgininku. Ir Vakaruose jį vertino kaip gabų žurnalistą. Vyskupas sakė, kad J. Būtėno jam ypač gaila, nes būdamas puikus apžvalgininkas jis turbūt daugiau galėjo padėti Lietuvai savo ugningu, tikinčio ir mylinčio Tėvynę žmogaus žodžiu. Pasak vyskupo, sunkiai suvokiama, kaip toks išsilavinęs žmogus iš Vakarų nusprendė skristi į Lietuvą ir iššokti su parašiutu. Jis negalėjo nurimti matydamas, kaip Lietuva žūsta, jis turėjo viltį, kad pasaulis išgirs mūsų tautos kančią. Jis meldėsi: „Tu leidai, Viešpatie, patirti mūsų tautai daug aukų, kada buvo griaunama mūsų tautos dvasia, gniaužiamas tikėjimas. Tu vienas, Viešpatie, žinai, kiek mūsų Tėvynės vaikų kankinių mirtimi mirė dėl Tavo ir Tėvynės laisvės kankinami kalėjimuose, kovodami savo žemėje, išblaškyti Sibiro taigose. Tu vienas žinai, kiek jų žuvo karo kovose prieš baisų pasaulio marą – bolševizmą. Amžinąjį atilsį suteik visiems kariams, kurie paaukojo savo gyvybes už savo brangią Tėvynę Lietuvą“. Pasak vysk. J. Kaunecko, šie žodžiai tinka ir jam, ir visiems žuvusiems partizanams. Deja, šiandien vis dar nežinome jo ir tūkstančių kitų partizanų kapų. Meldžiamės šiandien už juos ir prašome Dievo, kad atlygintų jų gyvenimo auką, nes nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už kitus atiduoti“, – sakė vyskupas ir gausiai susirinkusiems moksleiviams linkėjo būti savo krašto patriotais.

Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius

Blogio imperija nugalima

(Tęsinys. Pradžia nr. 18, 19, 20, 21, 22)

Arkiv. Teofilius Matulionis

Po kelių paeiliui ėjusių vyskupo Teofiliaus Matulionio tardymų absurdiški kaltinimai vėl tęsėsi. Šį kartą buvo mestas kaltinimas tais laikais vyskupams nepaklusus įkinkyti juos į kovą prieš partizanus – vadinamąjį „banditinį pogrindį“. Atsisakiusius ar kaip nors bandžiusius nevykdyti tokių „prašymų“ MGB iškart „pripaišydavo“ jiems politinį nepaklusnumą ir netgi kovą su tankais atnešta „tarybų“ valdžia. 1947 m. vasario 7 d. tardymas, sprendžiant iš protokolo, turėjo būti neilgas, tačiau jis vis dėlto tęsėsi keturias valandas – pradėtas 20 valandą, o baigtas vidurnaktį, 24 valandą. Saugumietis Golicynas „aiškinosi“ vyskupo „nusikaltimus“ atsisakant rašyti ar skelbti laiškus, raginančius pasiduoti partizanus („banditus“).

Pirmas saugumiečio klausimas buvo suformuluotas klastingai: kodėl vyskupas „draudė“ kunigams paskelbti bažnyčiose Vilniaus arkivyskupo Reinio ir prelato Jokubauskio laiškus, kviečiančius „banditų formuočių dalyvius“ legalizuotis, t.y. pasitraukti iš kovos lauko. Tardomasis paaiškino, kad paprastai iš sakyklos skaitomi tik tos vyskupijos vyskupo arba visų Lietuvos vyskupų pasirašyti ganytojiški laiškai. Dėl to Reinio ir Jokubauskio laiškai, raginantys „banditų formuočių dalyvius grįžti į taikų gyvenimą“, Kaišiadorių vyskupijos bažnyčiose nebuvo skaitomi, nes „visi kunigai žino laiškų skaitymo praktiką“ (vyskupas, matyt, galvoje turėjo tai, kad tie dvasininkai nepriklausė Kaišiadorių vyskupijai, todėl tos vyskupijos kunigai ir neprivalėjo, ir neturėjo įpareigojimo skaityti jų laiškų). Tada saugumietis metė jau tiesioginį kaltinimą vyskupui, esą jis pats asmeniškai draudė skaityti laiškus. Saugumiečio kaltinimas buvo įžūlus ir melagingas: „Į jus kreipėsi kunigai, prašydami leidimo skaityti šiuos laiškus, bet jūs draudėte tai daryti. Vadinasi, jūs pats buvote nesuinteresuotas banditizmo likvidavimu Lietuvoje ir savo kunigams draudėte dirbti banditizmo likvidavimo darbą“. Tačiau vysk. Matulionis dabar atsakė tiesiai (nors protokole, kaip galima suprasti, aiškinimo motyvai nebuvo užrašyti): „Kiek prisimenu, į mane dėl leidimo perskaityti laiškus kreipėsi vienas ar du kunigai ir aš jiems neleidau to daryti, o jeigu dėl to būtų kreipęsi ir daugiau kunigų, aš vis tiek jiems būčiau neleidęs bažnyčiose skaityti arkivyskupo Reinio ir prelato Jokubauskio laiškų dėl anksčiau nurodytų motyvų“. Tačiau saugumietis vis vien norėjo įrodyti, kad vyskupas „draudė“ skaityti laiškus: „O kokius kitus motyvus turėjote, drausdamas skaityti laiškus, skirtus banditizmui likviduoti?“ Toks kaltinimas kartu parodo, kad sovietinis saugumas iš vyskupo ir kitų vyskupų reikalavo padaryti tai, ko patys saugumiečiai tada nesugebėjo, – likviduoti partizaninį pasipriešinimą (Kauno arkivyskupijos valdytojo prel. S. Jokubauskio kreipimasis buvo paskelbtas 1945 metų birželį, o kiek atsargesnis arkivysk. M. Reinio laiškas – rugpjūtį). Tačiau vyskupas Matulionis aiškiai pasakė: „Kitokių motyvų aš neturėjau“. Tada saugumietis meta naują kaltinimą: „Kodėl atsisakėte pats parašyti laišką, kviečiantį gaujų dalyvius grįžti į taikų gyvenimą?“ Tardomasis paaiškino, kad į šį klausimą jau atsakęs per vieną ankstesnį tardymą. Ir dar pridūrė: „Bet kokius skelbimus bažnyčiose, smerkiančius banditizmą, aš vertinau kaip neradikalią priemonę kovojant su banditizmu. Dėl šių skelbimų pogrindžio dalyviai buvo tos nuomonės, kad dvasininkija tai daro spaudžiama sovietų valdžios, o ne savanoriškai“. Be to, vyskupas sakė nenorėjęs prisiimti moralinės atsakomybės partizanams ir jų giminėms, nes nebuvo tikras, kad sovietų valdžia nenubaus tų, kurie būtų patikėję okupantais, prisistatydami MGB organams. Tuo tardymas tą dieną baigėsi.

Žaizdos

Paminėjo Dalios Grinkevičiūtės gimimo metines

Rūta Janavičiūtė

Svečiai Dalios Grinkevičiūtės minėjime

LAUKUVA. Gegužės 27-ąją, šeštadienį, čia paminėtos 90-osios tremtinės, gydytojos, rašytojos ir atsiminimų „Lietuviai prie Laptevų jūros“ autorės Dalios Grinkevičiūtės (1927–1987) gimimo metinės. Minėjimas prasidėjo šv. Mišiomis už D. Grinkevičiūtę, jos artimuosius ir visus žuvusiuosius tremtyje bei kovoje už mūsų valstybės laisvę. Šv. Mišias aukojo Panevėžio vyskupijos vyskupas emeritas Jonas Kauneckas ir Telšių vyskupas Jonas Boruta. Šv. Mišiose dalyvavo Šilalės rajono savivaldybės vadovai bei tarybos nariai, Seimo nariai Jurgis Razma ir Monika Navickienė, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos atstovai iš kaimyninių rajonų. Po šv. Mišių minėjimo dalyviai ėjo prie 1951 metais nacionalizuoto tremtinių Stefanijos ir Juozo Milių namo, kuriame D. Grinkevičiūtė gyveno po atleidimo iš darbo. Susipažinus su ekspozicijomis, buvo šventinami 1941–1953 metų Laukuvos valsčiaus tremtinių atminimui skirti atstatyti kryžiai.