|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Sekminių piligrimystė į Vilnių
Vasara ne tik poilsio, linksmų pramogų bet ir dvasinės piligrimystės laikas. Pirmasis šių metų sekmadienis išaušo kaip dviguba Tėvo dienos ir Sekminių šventė, todėl pulkelis svėdasiškių išsirengė į piligrimystę pasimelsti einant Vilniaus Kalvarijų kryžiaus kelius. Pasak istorinių šaltinių, krikščioniškoje tradicijoje Kristaus kančios kelią Jeruzalėje primenančių Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus kelius 1663 metais įrengė vyskupas Jurgis Bialozoras. Tradiciškai čia prisiminti Kristaus kančią ir padėkoti, paprašyti Sekminėse Dievo pagalbos rinkdavosi lietuviai iš etnografinės Lietuvos bei tolimesnių vietų. Išlikę liudijimų, kaip XX amžiaus pradžioje į Vilniaus Kalvarijas pėsčiomis ėjo didelis būrys svėdasiškių. Eisenos priekyje kryžių nešė pamaldusis Nikodemas, dar du vyrai paskui jį žengė su nedidelėmis bažnytinėmis vėliavomis. Po savaitės sugrįžtančių savieji laukė ties parapijos riba, ties Šaltiniuose įrengtais garbės vartais. Susitikimo džiaugsmą ypač įsiminė Būtėnų vaikai, kurie buvo apdalinti iš Vilniaus atneštais riestainiais. Šių metų Sekminių oras buvo malonus. Kančios keliui vadovavo vyskupas Arūnas Poniškaitis, septynių kilometrų atkarpoje tarp aukštų kalvų ir gilių slėnių įrengtą 35 stočių kančios atminimo kelią įveikėme per dvi su puse valandos. Kai kur kalnai labai statūs, slėniuose leidžiamasi siaurėjančiu kupliu takeliu, pereinamas tiltas per upelį, kylama į simboliniais vardais vadinamas Golgotos, Marijos, Siono, Alyvų kalnus. Kelyje net dvidešimt mūrinių, dailių koplyčių, vieneri mūriniai ir septyneri mediniai vartai. Prisimename ir tai, kad 1962 metais sovietų valdžios įsakymu visos šitos koplyčios, vartai buvo nugriauti, tik sugrįžus tikėjimo laisvei 19902012 metais stotys vėl atstatytos. Einama per seną mišką, kurio medžiai, milžiniškos pušys tiesiog užburia savo grožiu ir didybe. Visoje gal trijų šimtų ar net gausesnėje maldininkų voroje puikiausiai girdėjosi vedančiųjų bei giedančiųjų balsai, nes keli savanoriai turėjo ant nugarų užkabintais garsintuvais. Savanoriai siūlė atsigerti vandens. Kristaus kančių apmąstymas yra geriausia malda, žadinanti mumyse tikėjimo, vilties ir Dievo meilės jausmus, tikrą gailestį už nuodėmes, kurios kaip tik ir buvo Išganytojo kančių ir mirties priežastis. Pamąstymuose buvo kalbėta apie šių dienų skaudulius, apie akimirkas kuomet žmogus būna nesuprastas, apleistas, paniekintas arba panašiai pats su kitais elgiasi. Turime atminti apie mums didiems darbams ir žygiams atlikti suteiktą tikėjimo drąsą, turime tikėti, kad Jėzus suteikia mums viltį, prasmę mūsų gyvenimui ir darbams, kuriais Šv. Dvasios įkvėpti kuriame naująjį Dangaus miestą. Raimondas Guobis Autoriaus nuotraukos
© 2017 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |