Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Nuomonės
Ora et labora
Parodos
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Laisvas kalinys

Teofilius Matulionis bolševikinės Rusijos tremtyje

Birželio 14-ąją, trečiadienį, Seime vykusiame posėdyje, paminėta Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido diena. Jame kalbėjo Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, Kaišiadorių vyskupijos generalvikaras monsinjoras Algirdas Jurevičius, Seimo nariai Stasys Jakeliūnas ir Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, moksleivė, 2016 metų ekspedicijos į Krasnojarską dalyvė Samanta Uikytė, Projekto „Misija Sibiras“ vadovas Ignas Rusilas. Spausdiname Kaišiadorių vyskupijos generalvikaro kalbą.  

Mons. Algirdas Jurevičius,

Kaišiadorių vyskupijos generalvikaras

Jūsų Ekscelencija Lietuvos Prezidente,

Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Seimo vadovai ir nariai,

Šio minėjimo svečiai ir dalyviai, visi brangūs Lietuvos žmonės,

Mūsų tautos ir valstybės istorija susiklostė taip, kad dažniau susirenkame paminėti niūrius įvykius negu pasidžiaugti kad ir kukliais, bet – laimėjimais. Suėmimai, tardymai, tremtys ar mirtys nėra vien tik statistiniai skaičiai ar okupantų suteikti kodai (vadinami numeriai), bet už viso to slypi žmonių gyvenimai, kurie yra konkretūs ir asmeniški: tai ir išskirtos šeimos, sudaužytos viltys, sulaužyti gyvenimai, bet taip pat tame gimsta didžiulis didvyriškumas, nepalaužiama dvasia ir ryžtas patikėti viltimi, nesant jokios vilties.

Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius

Blogio imperija nugalima

(Tęsinys. Pradžia nr. 18, 19, 20, 21, 22, 23)

Arkiv. Teofilius Matulionis 1933 metais grįžęs iš įkalinimo

Nuo 1947 m. vasario 20 d. vėl tęsėsi vyskupą Teofilių Matulionį kankinantis tardymas. Tą dieną tardymas pradėtas 13 valandą, o baigtas 17 valandą. Lyg ir nedaug, tik keturios valandos. Bet kaip jos alina dvasią, kaip išsekina, kaip kelia nerimą dėl jo pažįstamų žmonių, apie kurių tariamus nusikaltimus kvočia saugumietis Golicynas. Ypač kankinantys tardymo klausimai, tiesiog akivaizdžiai besirausiantys ir po kaltinamojo sąžinę, ir po bažnytinius, komunistinei imperijai visai nepavaldžius reikalus. Saugumietis knaisiojosi po Eucharistinio kongreso vokiečių okupacijos metais parengimą ir jo eigą. Nors kongresas dėl „raudonosios“ armijos atėjimo neįvyko, tačiau saugumietis atkakliai domėjosi kongresu, ieškodamas vysk. Matulionio „antisovietiškumo“. Klausiamas, ar Lietuvos katalikų dvasininkijos vadovybė numatė surengti 2-ąjį Eucharistinį kongresą, vyskupas T. Matulionis sakė, kad sprendimą sušaukti kongresą priėmė Vyskupų Konferencija, įvykusi 1943 metų rudenį Kaune, o jį sušaukti numatyta 1944 metų birželį Kaune. Paskiau, klausiamas atsakyti į kitą klausimą, vysk. Matulionis patikslino, kad kongreso iniciatorius buvo metropolitas Skvireckas, kuris iškėlė šį klausimą vyskupų konferencijai svarstyti. Kongresą buvo numatoma surengti minint I Eucharistinio kongreso 10-metį. Tardytojas, matyt, suteikdamas Eucharistiniam kongresui politinę reikšmę, reikalavo apibūdinti jo tikslus. Matulionis iškart pasakė, kad rengiant kongresą politinių tikslų neturėta, jie buvo grynai religiniai. Tardytojas pareikalavo nurodyti, kokias kongreso parengiamąsias priemones numatė Vyskupų Konferencija. Vysk. Matulionis išdėstė, kas buvo numatyta vyskupų konferencijoje: sudaryti centro komitetą, kuris atliktų visą parengiamąjį kongreso darbą ir parengti jo programą (centro komiteto narius skyrė metropolitas Skvireckas), rinkti lėšas kongresui, parengti ganytojišką laišką tikintiesiems, pasirašytą visų vyskupų, parengti sveikinimo laiško popiežiui Pijui XII tekstą, kurį pasirašytų visi tikintieji Lietuvos katalikai. Saugumietis toliau kvotė vysk. Matulionį, kas įėjo į kongreso parengiamojo centro komiteto sudėtį, bet tardomasis atsakė jo sudėties nežinantis. Tada saugumietis pareikalavo pasakyti, koks buvo Lietuvos katalikų parašų ant sveikinimo laiško Pijui XII rinkimo tikslas. Kaltinamasis atsakęs, jog parašai paliudytų, kad iš tikrųjų visi Lietuvos katalikai sveikina Popiežių, ir tai būtų ištikimybės Apaštalų Sostui išraiška. Vėl sekė klausimas, ar kongreso proga paskelbtą visų vyskupų parašytą ganytojišką laišką tikintiesiems pasirašė ir pats vysk. Matulionis. Tardomasis atsakęs, kad apie 1943 metų lapkričio pabaigą paskelbtą vyskupų laišką pasirašė.

Žaizdos

Partizanų vadas Vincas Žaliaduonis-Rokas

Povilas Šimkavičius

Poetas Leopoldas Stanevičius prie Vinco Žaliaduonio-Roko portreto perskaitė savo eilėraštį „Žuvusiojo laiškas motinai Tėvynei“

„Mano tėviškę užplūdo ordos iš Rytų. Ir pradėjo Lietuva kraujuoti: degė sodybos, aidėjo šūviai pagiriais, vaitojo žmonės vagonuose, dejavo žemė ir dangus. Ar aš galėjau sėdėti rankas sudėjęs? Ar aš galėjau? Surakino mane, supančiojo, bet sutraukiau pančius ir nuėjau į girią pas kovotojus. Ar galėjau neiti? Užrišo man akis, kad nieko nematyčiau, užkimšo man ausis, kad nieko negirdėčiau. Bet išgirdau pagalbos šauksmą. Ar galėjau negirdėti? Norėjo užkimšti man burną, kad neištarčiau žodžio „Laisvė“. Bet visu balsu šaukiau: „Laisvė Lietuvai! (...)“. Todėl ir tikėjau šventu stebuklu, ir šaukiau Karo tribunolui: „Lietuva atsibus, surankios mūsų kaulus iš griovių, iš raistų ir karstuose pastatys prie švento altoriaus! Uždegs žvakes. Sukalbės „Amžinąjį atilsį“. Ir gražiausioje Lietuvos aikštėje pastatys paminklą partizanui ir partizano motinai. O dabar sakau okupantų Karo tribunolui: „SUŠAUDYKIT MANE!“, – šiuos paskutiniojo Lietuvos partizano žodžius iš Antano Paulavičiaus knygos „Kraujo upeliai tekėjo“ perskaitė gydytoja Danutė Mačiulienė. Renginio dalyviams tylos minute pagerbus žuvusiuosius už Lietuvos laisvę ir gyvai sugiedojus Švenčionių krašto himną – Broniaus Jonušo maršą „Į kovą, į kovą“ – kovo 25 dieną Vilniaus įgulos karininkų ramovėje prasidėjo 65-ųjų Lietuvos kariuomenės pulkininko leitenanto, Vytauto partizanų apygardos Tigro rinktinės vado Vinco Žaliaduonio-Roko žūties metinių minėjimas.

Teofiliaus tėvai

Teofiliaus brolis Juozas su žmona Mikalina ir sūnumi Vytuku 1922 metais

Gal dar XVIII amžiaus pabaigoje, o jau tikrai XIX amžiaus pradžioje Alantos (seniau – Aluntos) parapijos Žibėčių kaime gyveno paprastų ūkininkų šeima: Marcijonas Matulionis su savo žmona Ieva Telksnyte. Jie išaugino keturis sūnus: Joną, Adomą, Matą ir Jurgį, ir dvi dukteris: Oną ir Barborą.

Jonas nuėjo užkuriomis į Spiečiūnų kaimą (Skiemonių par.) vesdamas Uršulę Stripeikytę; jų šeima buvo gausi, bet beveik visi vaikai išmirė dar kūdikiais būdami. Užaugo tik dvi dukterys – Uršulė ištekėjo į Trakinių k. (Kurklių par.) už Mykolo Pilkos (jos sūnus Jonas Pilka (1917 01 01–1948 10 31–2002 02 11) – kunigas), o Anastazija (šeimoje ji buvo vienuoliktoji) – į Spiečiūnų k. už Balaišio (jos vaikaitis Bronius Balaišis (1933 02 14–1958 03 23–2005 09 28) – taip pat kunigas). Jų tėvas Jonas Matulionis sirgęs nervais. Kartą eidamas į Debeikius, Šv. Jono atlaidus, nukrito nuo liepto ir nuskendo Rubikių ežere, netoli Klykūnų kaimo.

Teofiliaus viešnagė Kretingoje 1934-aisiais

1934 m. gegužės 4-11 dienomis vysk. Teofilius Matulionis lankėsi Kretingoje.

Gegužės 4 d. vakare vysk. Teofilius atvyko į Kretingą. Prie pranciškonų vienuolyno jį pasitiko tėvai pranciškonai, Šv. Antano misijų seminarija ir didžiulė minia kretingiškių. Visi norėjo savo akimis pamatyti vyskupą, sugrįžusį iš Rusijos kalėjimų.

Susitikime su seminarijos auklėtiniais vysk. Teofilius pasakojo apie gyvenimą Rusijoje. Asistuojant Telšių vyskupui Justinui Staugaičiui garbingasis svečias vysk. Teofilius aukojo šv. Mišias Kretingos Lurdo grotoje, dėkodamas už nuolatinę Švč. Mergelės Marijos globą sunkiomis akimirkomis.

Motinos dienos sekmadienį (gegužės 6 d.) Kretingos vienuolyno bažnyčioje vysk. Teofilius Matulionis suteikė kunigystės šventimus pranciškonui Alfonsui Marija Macaičiui OFM.