|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
Telšių vyskupijoje Skuodo dekanate
MOSĖDIS. Gegužės 26-ąją Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje auksinį 50 metų kunigystės jubiliejų šventė ilgametis šios parapijos klebonas kun. Liudvikas Dambrauskas. Padėkos už 50 kunigystės metų iškilmingų šv. Mišių koncelebracijai vadovavęs svečias iš Telšių mons. Rimantas Gudlinkis apie jubiliatą kalbėjo kaip šv. Liudviko globotą kunigą. Šventės liudininkais tapo ne tik šv. Mišių aukoje dalyvavusių 12 kunigų, susijusių su kunigu Liudviku, bet ir gausiai į jas susirinkę parapijiečiai. Regis, tądien po baltamūrės bažnyčios skliautais pleveno istorija. Čia, Mosėdyje, ji mena ir kunigystės auksinį jubiliejų 1936 metais minėjusį garbųjį prieškario šviesuolį nuo Giršinų, arkivyskupą Pranciškų Karevičių (18611945), tokios pat šventės 1926 metais čia dirbdamas sulaukė kunigas Povilas Venckevičius (18471943), iš žandarų nemalonės išpirkęs čia vikaru dirbusį Juozą Tumą-Vaižgantą. Keitėsi laikai, žmonės, jų siekiai ir idėjos, nekito tik tikėjimas. Šių dienų istorija Mosėdžio parapijoje susieta su kun. L. Dambrausko vardu ir beveik kaip nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos pradėta skaičiuoti nuo 1990 metų kovo 13-osios. Tai buvo aštuntoji kunigo darbo stotelė. Gimęs nelengvais Lietuvai 1940-aisiais Tverų parapijoje, Barboros ir Teofilio Dambrauskų šeimoje, iki šių dienų Bažnyčios ir Dievo tarnas atnešė savo šeimos tikėjimo ir meilės artimui modelį. Atvykęs iš Žemaičių Kalvarijos ir apsistojęs Skuodo rajone, Mosėdyje, ėmėsi nelengvos užduoties 1994 metais įkūrė Vaikų globos namus. Čia pastogę nuo negandų ir tėvišką kunigo žodį rado daugiau kaip trys dešimtys likimo nuskriaustų Lietuvos vaikų. Visada mąslus, tylus, mažakalbis, bet darbais, geranoriškumu tikras titanas, žmonių gerbiamas ir mylimas, pelnęs pripažinimą iš valdžios institucijų: 2012 metais Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos už vaikų globą suteiktas garbės ženklas Gerumo žvaigždė, 2015 metais apdovanotas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu Tarnaukite Lietuvai, o Skuodo savivaldybės paskelbtas Skuodo rajono garbės piliečiu. Bet ne žemiškos dovanos kunigui svarbiausios. Jis uoliai ir toliau, kiek tik leidžia sveikata, lieka tvirtas maldoje, neapleidžia savo kuklių ir atsakingų pareigų bažnyčioje ir toliau klauso išpažinčių, tuo talkindamas dabartiniam prapijos klebonui kanauninkui Juozui Vaičiui. Beveik tris dešimtmečius kunigas su parapijiečių šeimomis bendrystėje džiaugsmingomis minutėmis ir gilaus liūdesio valandomis ar atsisveikinant su iškeliaujančiais į amžinybę. Ir tai šimtai įvairių istorijų. Todėl visa, kas teko šiam žmogui, regis, neaprėpiama, tačiau viską nusako jo, kaip kunigo, credo, išsakytas šv. Liudviko žodžiais, kurie buvo įrašyti lankstinukuose, išdalytuose visiems auksinio kunigystės jubiliejaus dalyviams: Svarbiausia gyvenime mylėti Dievą visa širdimi. Kai aplanko skausmas ir kančia, reikia paaukoti juos Dievui už mūsų nuodėmes, o sėkmės ir klestėjimo metu dėkoti Viešpačiui ir saugotis puikybės. Vargšams ir kenčiantiems būtina rodyti ypatingą dosnumą. Visada būkime ištikimi ir pagarbūs Katalikų Bažnyčios, mūsų motinos, vaikai, bei nuolankūs Popiežiui, kaip mūsų dvasiniam tėvui. |
||
|
|
||
Telšių vyskupijoje Žemaičių Kalvarijos dekanate Pamaldos ir koncertas didingoje bažnyčioje
RIETAVAS. Neseniai ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse nuskambėjo Mykolo Kleopo Oginskio 250-ųjų gimimo metinių renginiai. Mat šis iškilus anų laikų valstybės ir visuomenės veikėjas, diplomatas, Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės (LDK) valstybingumo idėjų puoselėtojas, žinomas ir kaip mokslo bei kultūros veikėjas, nuostabiai skambančio polonezo Atsisveikinimas su Tėvyne autorius, grįžta į Tėvynę, atverdamas plačius istorinės atminties bei suvokimo horizontus, kurie tebesaugo jo duotos priesaikos žodžius: Tėvynės labui įnešu savąją dalį: turtą, darbą ir gyvenimą (1794 04 29). Tad ir šiandien, apsilankęs prie Žemaičių plento prigludusiame Rietavo mieste, turinčiame savąją savivaldą bei unikalią M. K. Oginskio paliktą dvasią, kultūrą, norisi stabtelėti, įsižiūrėti į tą iki šių dienų išlikusį Oginskio laikų bei kultūros paveldą, kurį puoselėja jaunoji rietaviškių karta. |
||
|
|
||
Vilkaviškio vyskupijoje Šakių dekanate
SUTKAI. Gegužės 27-ąją, šeštadienį, čia buvo paminėtas iš šios parapijos kilęs kan. Pranas Liutvinas (1927 05 231950 09 242011 02 14), paskutinius 35 metus dirbęs Aukštosios Panemunės Švč. Mergelės Marijos Vardo parapijoje ir palaidotas jos bažnyčios šventoriuje. Minint 90-ąsias kanauninko gimimo metines Švč. Mergelės Marijos, Belaisvių Vaduotojos, bažnyčioje šv. Mišias už iš šios parapijos kilusį kunigą aukojo Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius, Šakių ir Plokščių parapijų klebonas kun. Vytautas Antanas Matusevičius, Aukštosios Panemunės altaristas kun. Petras Kražauskas, svečiai iš Marijampolės kun. Vytautas Užkuraitis ir kun. Bronius Gimžauskas. Arkiv. S. Tamkevičius pamoksle prisiminė savo studijų Kauno kunigų seminarijoje metą, kuomet kan. P. Liutvinas buvo jos dėstytojas bei bendrabučio vedėjas. Tačiau seminarijoje jis darbavosi tik vienerius mokslo metus iki 1962 m. sausio 2 d. Ilgiau padirbėti seminarijoje kanauninkas negalėjo, nes atsisakė bendradarbiauti su kagėbistais. Taigi arkivyskupui studijuojant Kunigų seminarijoje šį kunigą teko trumpai pažinti. Po šv. Mišių šventoriuje arkivyskupas pašventino paminklą kan. P. Liutvinui atminti. Paminklo fundatorius Stanislovas Viktoras Liutvinas. Šakių klebonas kun. V. A. Matusevičius sakė, kad kan. P. Liutvinas, būdamas jo gimtosios Aukštosios Panemunės parapijos klebonu, daug lėmė, jog ir jis pasirinko kunigystę. Kunigas Pranas žavėjo savo kunigišku gyvenimu, ištikimybe prisiimtai pareigai, buvo pamaldus, geras ir dosnus žmogus. Jis mėgdavo bendrauti su parapijiečiais, visada skirdavo dėmesį svečiui, ypač buvo rūpestingas klierikams, sekmadieniais juos pavaišindavo savo išvirta sriuba. Jo pasėtas grūdas davė gražių vaisių keli jo parapijiečiai tapo kunigais. Renginyje kalbėjo Šakių rajono meras Edgaras Pilypaitis, dalyvavo Lukšių seniūnas Vidas Cikana, būrelis kanauninko giminių ir parapijiečių. |
||
|
|
||
Vilkaviškio vyskupijoje Vilkaviškio dekanate Trys šventės Švč. Trejybės dieną
PILVIŠKIAI. Birželio 11 dieną Švč. Trejybės parapija šventė titulinius atlaidus. Prieš šv. Mišias giedras oras vasaros spalvomis prisodrino iškilmingą Švč. Sakramento procesiją aplink bažnyčią. Šv. Mišių pamoksle klebonas kun. Algirdas Žukauskas Švč. Trejybės šventę pavadino Dievo švente, sakė, kad Jėzus ant kryžiaus paliudijo mums savo meilę, o Dievo meilė, reikalaujanti mūsų atsako, kvietė tikinčiuosius kryžiaus akivaizdoje apsispręsti, ar jie eina su Dievu. Pasak pamokslininko, kiekvieno žmogaus tikėjimas unikalus, nepakartojamas, kartais komplikuotas, bet ir tobulintinas. Po šv. Mišių klebonas pasveikino iš vakaro Pirmąją Komuniją priėmusius apie 50 vaikučių. Bendruomenės akivaizdoje mergaitėms įteikė po katekizmą su tolima įžvalga kaip būsimoms mamos, kad savo vaikus supažindintų su tikėjimo tiesomis; berniukams po maldaknygę, kad ir suaugę (būsimi tėvai) neužmirštų maldos. |
||
|
|
||
Vilkaviškio vyskupijoje Lazdijų dekanate
KRYŽIAI. Birželio 4 dieną Švč. Mergelės Marijos, Rožinio Karalienės, diecezinėje šventovėje vyko Sekminių atlaidai. Šventovę aptarnaujantis Metelių parapijos klebonas kan. Vytautas Prajara, atrodo, kasmet pas Dievą užsako gražų orą. Nors tądien daug kur Lietuvoje lijo, bet Kryžiuose švietė saulė. Pasveikinęs visus piligrimus, kan. V. Prajara paskelbė atlaidų dienos apeigų tvarką. Pirmasis birželio sekmadienis yra ir Tėvo dienos šventė. Ji sutapo su Sekminėmis. Šv. Mišioms už gyvus bei mirusius tėvus vadovavo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, koncelebravo vyskupo generalvikaras mons. teol. lic. Gintautas Kuliešius, vyskupijos kancleris, kun. soc. m. lic. Linas Baltrušaitis, Šakių Šv. Jono Krikštytojo parapijos vikaras kun. Vitalijus Volodkovičius. Prie šventovės durų buvo išsirikiavę 39 jaunuoliai. Jiems šv. Mišių metu vyskupas ordinaras R. Norvila suteikė Sutvirtinimo sakramentą. Pamoksle padėkojęs maldininkams, paragino per Sekmines, Tėvo dieną melstis už sutvirtinamuosius, vieniems už kitus, už savo ir visus Tėvus, žvelgti į Šventąją Dvasią Globėją Vilties šaltinį, kurį atsiuntė Jėzus visiems amžiams iki laikų pabaigos. Vyskupas peržvelgė, kaip Ji konkrečiai veikia šiandien, kaip priimti, naudotis Jos siųstomis dovanomis. Ganytojas analizavo Šv. Dvasios veikimą per Švč. Sakramento, Krikšto, Atgailos, Susitaikymo, Santuokos sakramentus, kurie yra dovana ir kvietimas kiekvienam žmogui. Trumpai priminė Šv. Dvasios atsiųstas septynias dovanas, jų svarbą žmogaus gyvenime. Šios dovanos žinojimas (pažinimas), išmintis, patarimas, tvirtumas, supratimas, Dievo baimė, maldingumas. Jos skirtos kiekvienam atskirai ir visai Bažnyčiai. Vyskupas ragino jas priimti atviromis širdimis. Palygino Šv. Dvasios veikimą mūsų sieloje su pavasariu, kurio laukimas džiugina. Po pavasario ateina vasara, kurią galima lyginti su tuo, kas mūsų laukia Amžinybėje. Vyskupas ragino melsti Šv. Dvasią, kad ji pripildytų mūsų širdis Dievo siųstų malonių. |
||
|
|
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |