Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Nuomonės
Ora et labora
Parodos
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Telšių vyskupijoje

Skuodo dekanate

Šv. Liudviko globoje

Kunigystės 50 metų jubiliejų šventęs kun. Liudvikas Dambrauskas ir jo pasveikinti atvykę kunigai iš Telšių bei Skuodo dekanato

MOSĖDIS. Gegužės 26-ąją Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje auksinį 50 metų kunigystės jubiliejų šventė ilgametis šios parapijos klebonas kun. Liudvikas Dambrauskas. Padėkos už 50 kunigystės metų iškilmingų šv. Mišių koncelebracijai vadovavęs svečias iš Telšių mons. Rimantas Gudlinkis apie jubiliatą kalbėjo kaip šv. Liudviko globotą kunigą. Šventės liudininkais tapo ne tik šv. Mišių aukoje dalyvavusių 12 kunigų, susijusių su kunigu Liudviku, bet ir gausiai į jas susirinkę parapijiečiai.

Regis, tądien po baltamūrės bažnyčios skliautais pleveno istorija. Čia, Mosėdyje, ji mena ir kunigystės auksinį jubiliejų 1936 metais minėjusį garbųjį prieškario šviesuolį nuo Giršinų, arkivyskupą Pranciškų Karevičių (1861–1945), tokios pat šventės 1926 metais čia dirbdamas sulaukė kunigas Povilas Venckevičius (1847–1943), iš žandarų nemalonės išpirkęs čia vikaru dirbusį Juozą Tumą-Vaižgantą. Keitėsi laikai, žmonės, jų siekiai ir idėjos, nekito tik tikėjimas. Šių dienų istorija Mosėdžio parapijoje susieta su kun. L. Dambrausko vardu ir beveik kaip nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos pradėta skaičiuoti nuo 1990 metų kovo 13-osios. Tai buvo aštuntoji kunigo darbo stotelė. Gimęs nelengvais Lietuvai 1940-aisiais Tverų parapijoje, Barboros ir Teofilio Dambrauskų šeimoje, iki šių dienų Bažnyčios ir Dievo tarnas atnešė savo šeimos tikėjimo ir meilės artimui modelį. Atvykęs iš Žemaičių Kalvarijos ir apsistojęs Skuodo rajone, Mosėdyje, ėmėsi nelengvos užduoties – 1994 metais įkūrė Vaikų globos namus. Čia pastogę nuo negandų ir tėvišką kunigo žodį rado daugiau kaip trys dešimtys likimo nuskriaustų Lietuvos vaikų. Visada mąslus, tylus, mažakalbis, bet darbais, geranoriškumu tikras titanas, žmonių gerbiamas ir mylimas, pelnęs pripažinimą iš valdžios institucijų: 2012 metais Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos už vaikų globą suteiktas garbės ženklas „Gerumo žvaigždė“, 2015 metais apdovanotas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“, o Skuodo savivaldybės paskelbtas Skuodo rajono garbės piliečiu. Bet ne žemiškos dovanos kunigui svarbiausios. Jis uoliai ir toliau, kiek tik leidžia sveikata, lieka tvirtas maldoje, neapleidžia savo kuklių ir atsakingų pareigų bažnyčioje – ir toliau klauso išpažinčių, tuo talkindamas dabartiniam prapijos klebonui kanauninkui Juozui Vaičiui. Beveik tris dešimtmečius kunigas su parapijiečių šeimomis bendrystėje džiaugsmingomis minutėmis ir gilaus liūdesio valandomis ar atsisveikinant su iškeliaujančiais į amžinybę. Ir tai – šimtai įvairių istorijų. Todėl visa, kas teko šiam žmogui, regis, neaprėpiama, tačiau viską nusako jo, kaip kunigo, credo, išsakytas šv. Liudviko žodžiais, kurie buvo įrašyti lankstinukuose, išdalytuose visiems auksinio kunigystės jubiliejaus dalyviams: „Svarbiausia gyvenime mylėti Dievą visa širdimi. Kai aplanko skausmas ir kančia, reikia paaukoti juos Dievui už mūsų nuodėmes, o sėkmės ir klestėjimo metu – dėkoti Viešpačiui ir saugotis puikybės. Vargšams ir kenčiantiems būtina rodyti ypatingą dosnumą. Visada būkime ištikimi ir pagarbūs Katalikų Bažnyčios, mūsų motinos, vaikai, bei nuolankūs Popiežiui, kaip mūsų dvasiniam tėvui“.

Pasak Klaipėdos Šv. Kazimiero bažnyčios klebono kun. Rolando Karpavičiaus, jis dešimtmetis, tada pas kunigą ėjęs Pirmosios Komunijos, nė negalėjo tikėtis, kad Viešpaties malonė juodu ir vėl kada nors suves prie altoriaus. Žemaičių Kalvarijos vikaras, kraštietis nuo Šačių kun. Vidmantas Daugėla, prieš aštuonerius metus Mosėdyje atlikęs praktiką, prisimena kunigo gerumą. Ir tai tik pora iškalbių pastebėjimų. Kiti atėjo su parapijiečiais, Bažnyčios tarnais, bendruomenių, įvairių institucijų, visuomeninių organizacijų atstovais nenutrūkstama grandine, su gėlių jūra, su giesmėmis ir dainomis.

Iš Telšių jubiliato pasveikinti atvyko kunigo Liudviko sesers vaikai – Aurelija ir Bernardas, svainis Algis. Dėkota, sveikinta, linkėta sveikatos. Visų kartu sugiedota „Ilgiausių metų“. Kaip prie šventinio pietų stalo jau svečių namuose „Svajonių levanda“ kun. L. Dambrauskui kuo ilgiau išbūti džiaugsme, kurį dabar patiria, linkėjo mons. R. Gudlinkis, taip kunigo Liudviko pasirinktas ne žodžių, bet gerų darbų kelias akivaizdžiai liudija, jog šitaip tampama karaliais, o dieviškas didingumas sutelpa žmoguje.

Laima SENDRAUSKIENĖ

Autorės nuotrauka

© 2017 „XXI amžius“