2017 m. birželio 23 d.
Nr. 25-26 (2242-2243)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius

Blogio imperija nugalima

(Tęsinys. Pradžia nr. 18, 19, 20, 21, 22, 23, 24)

Arkivyskupas Teofilius Matulionis
sovietinėje tremtyje Birštone 1957 m.
Teofiliaus Pilkos nuotrauka

1947 m. kovo 27 d. vėl atnaujintas vyskupo Teofiliaus Matulionio tardymas, prasidėjęs 21 valandą ir baigęsis 24 valandą, vyko dėl lyg ir ne visai sudėtingo klausimo, jau ankstesniame tardyme nagrinėto. Buvo aiškinamasi dėl 1944 metų birželį planuoto, bet taip ir neįvykusio 2-ojo Eucharistinio kongreso. Tačiau ir šį kartą kaip ir per ankstesnius tardymus net ir paprastais klausimais buvo daromas psichologinis ir bauginamasis spaudimas. Saugumiečiui Golicynui knietėjo kuo daugiau išsiaiškinti apie sveikinimo Popiežiui laišką, kuris būtų buvęs pasirašytas visų tikinčiųjų Lietuvos katalikų vardu. Todėl pirmasis klausimas – kam buvo pavesta parengti sveikinimo laiško Popiežiui projektą. Tardomasis vysk. Matulionis atsakė, kad laiško projektą buvo pavesta parengti vyskupui Padolskiui, vyskupų konferencijos metu ėjusiam sekretoriaus pareigas. Tardomasis vėl turėjo saugumiečiui pakartoti, kad sprendimas pasiųsti sveikinimo laišką Popiežiui ryšium su Eucharistiniu kongresu buvo priimtas Lietuvos Vyskupų Konferencijoje, vykusioje 1943 metų rudenį Kaune. Vysk. Matulionis aiškino: „Šioje konferencijoje taip pat buvo numatyta, kad sveikinimo popiežiui projektas bus išsiuntinėtas vyskupijoms kartu su specialiai parengtais lapais, ant kurių turėjo būti renkami Lietuvos tikinčiųjų parašai. Šis vyskupų konferencijos sprendimas nebuvo įvykdytas. Sveikinimo popiežiui projektas Lietuvos vyskupams susipažinti ir suderinti buvo įteiktas tik 1944 metų balandžio mėnesį, kai jie atvyko į konferenciją Kaune. Šioje balandžio mėnesio Lietuvos vyskupų konferencijoje dalyvavau ir aš“. Paklaustas, kas įteikė sveikinimo projektus susirinkusiems į konferenciją vyskupams, tardomasis atsakė: „Gerai nebeprisimenu, bet greičiausiai šį sveikinimo popiežiui projektą vyskupams įteikė konferencijos sekretorius vyskupas Padolskis“. Saugumietis pareikalavo pasakyti, kokį nutarimą vyskupų konferencija priėmė dėl sveikinimo popiežiui projekto. Vysk. Matulionis paaiškino, kad ypatingo sveikinimo Popiežiui projektas Vyskupų Konferencijoje nebuvo svarstytas ir jokio sprendimo dėl to sveikinimo nebuvo priimta, nes jau buvo aišku, kad dėl susidariusios karo padėties kongreso, numatyto 1944 metų birželio mėnesį, surengti nepavyks. Saugumiečiui vėl parūpo žinoti, ar sveikinimo Popiežiui projektas buvo perskaitytas Vyskupų Konferencijoje. Tardomasis atsakė, kad, kiek prisimena, sveikinimo projektas konferencijoje nebuvo skaitytas visiems, jį kiekvienas vyskupas perskaitė savarankiškai. Saugumietis pareikalavo „prisiminti“, ar sveikinimas Popiežiui tikrai nebuvo svarstomas Vyskupų Konferencijoje. Išgirdęs iš vysk. Matulionio atsakymą, kad sveikinimo projektas Vyskupų Konferencijoje, atrodo, nebuvo svarstomas, saugumietis „padarė išvadą“, kad visi vyskupai, susirinkę į konferenciją, pritarė sveikinimo Popiežiui projektui, tačiau tardomasis prieštaravo tokiai „išvadai“, nes „vyskupų konferencijoje nebuvo iškeltas klausimas pritarti ar nepritarti šiam sveikinimo projektui, todėl niekas iš vyskupų konferencijoje neišsakė savo nuomonės dėl šio sveikinimo projekto“. Nieko nepešęs, saugumietis pareikalavo pasakyti, kokia tardomojo nuomonė dėl sveikinimo Popiežiui projekto ir kaip jis vertino numatytą laišką su visų Lietuvos tikinčiųjų parašais. Vysk. Matulionis drąsiai atsakė: „Sveikinimo projekte buvo išdėstytos visų Lietuvos tikinčiųjų nuotaikos ir lūkesčiai Tarybų valdžios ir bolševizmo atžvilgiu. Jeigu šis dokumentas būtų buvęs pasiųstas ne popiežiui, o kokios nors valstybės vyriausybei, tai būtų buvęs politinis žingsnis“, t.y. vysk. Matulionis pabrėžė religinę, o ne politinę laiško Popiežiui reikšmę. Tardytojas pasiuto: „O argi šio dokumento pasiuntimas popiežiui nebūtų buvęs politinis žingsnis?“ Vysk. Matulionis atsakęs, kad tokiu galima laikyti tik tam tikra prasme, betgi „popiežius yra mūsų vyriausias dvasinis tėvas, kurį mes turime informuoti apie tikinčiųjų moralinę būklę“. Saugumietis nesustojo toliau mesdamas kaltinimus: „Ragindamas tikinčiuosius pasirašyti tokio turinio sveikinimą popiežiui, jūs kvietėte juos į kovą prieš Tarybų valdžią!“ Tačiau tardomasis ramiai atsakė: „Tokio kaltinimo nepripažįstu“. Tada saugumietis pradėjo kamantinėti, ką vyskupas supažindino su sveikinimo Popiežiui projektu, kur jį buvo padėjęs. Vysk. Matulionis atsakė, kad, grįžęs iš vyskupų konferencijos, supažindino tik generalinį vikarą Labuką. „Kokią nuomonę pareiškė Labukas?“ – teiravosi saugumietis. Kaltinamasis atsakė neprisimenantis. Tada sekė klausimas, kur vyskupas saugojo sveikinimo Popiežiui projektą ir kiek jo egzempliorių turėjo. Vysk. Matulionis sakė, kad iš Kauno atsivežė tik vieną sveikinimo egzempliorių ir atidavė jį į kurijos kanceliariją, tačiau kam – Labukui ar Kiškiui, – neprisimena. Saugumiečiui parūpo sužinoti, kur šiuo metu saugomas dokumentas. Tardomasis atsakė, kad saugomas tikriausiai tarp bendrų Kaišiadorių kurijos dokumentų, tačiau būtent kur, atsakyti negalintis, nes ypatingų nurodymų dėl jo saugojimo nebuvo duota.

Kitas tardymas vyko beveik po savaitės, 1947 m. balandžio 3 d. Jis buvo sunkus – pradėtas 20 valandą, o baigtas 3 valandą, t.y. faktiškai tai buvo „naktinis“ tardymas. Bet dar sunkesnis buvo dėl to, jog klausimai siejosi su sunkiais kaltinimais jam pavaldiems kunigams, esą jų „ryšius su banditais“. Pirmaisiais klausimais buvo siekiama apkaltinti vyskupą Teofilių Matulionį skatinant vyskupijos kunigus bendradarbiauti su partizanais. Buvo klausiama, ar tardomasis žinojo, kad kai kurie kunigai turėjo „ryšių su banditų formuotėmis“, ir teikė jiems pagalbą. Matyt, palaužtas kankinančio tardymo vysk. Matulionis pripažino, jog žinojo apie tuos „ryšius“. Pareikalavus pasakyti jam žinomų kunigų, palaikančių ryšius su „banditais“, tardomasis esą išvardijo ryšius su partizanais palaikančių kunigų pavardes: Gegužinės miestelio, Kaišiadorių apskrityje, bažnyčios klebonas Steponas Rudžionis, Nedzingės miestelio, Alytaus apskrityje, bažnyčios klebonas Neciunskas, Čiobiškio miestelio, Ukmergės apskrityje, bažnyčios klebonas Liudvikas Puzonas, Krivonių kaimo, Kaišiadorių apskrityje, bažnyčios klebonas Adolfas Staševičius. Sprendžiant pagal tardymo protokolą, vysk. Matulionios jas išvardijo pats, ypatingai neraginamas, bet, galima manyti, tai buvo tik po ilgo fizinio ir psichologinio spaudimo. Panašiai toks spaudimas buvo panaudotas ir reikalaujant pasakyti, iš kur vysk. Matulionis žinojo, kad šie kunigai turėjo ryšių su „banditais“ ir kokio pobūdžio buvo šis ryšys. Tardomasis, atsakydamas į kelis klausimus, esą plačiai pasakojo: „1945 metų pabaigoje ar 1946 metų pradžioje, tai buvo žiemą, į Kaišiadorių kuriją atvyko kunigas Adolfas Staševičius. Dėl ko jis buvo atvykęs į kuriją, dabar neprisimenu. Priimamajame Staševičius man pasakė, kad kartą, kai jis lankėsi pas ligonį iš Rudžionio parapijos, pasikalbėjęs su ligoniu ir kitais žmonėmis to ligonio namuose, suprato, kad Rudžionis palaiko ryšius su banditų formuote ir kad jis ne tik turi ryšių, bet netgi užima vadovaujamą padėtį, kaip jis pasakė – turi karininko laipsnį. Ką man dar Staševičius pasakojo apie Rudžionį, dabar nebeprisimenu. Po šio pokalbio su Staševičiumi vėliau pasikviečiau pas save Rudžionį, norėdamas patikrinti, ar tai, ką man pranešė Staševičius, yra tiesa ir ar Rudžionis iš tikrųjų palaiko ryšius su banditų formuote ir užima joje vadovaujamą vaidmenį. Rudžionis atvyko ne iš karto, o maždaug po mėnesio ir savo pavėluotą atvykimą paaiškino dideliu užimtumu parapijoje. Rudžionis man patvirtino, kad jo namuose dažnai lankosi banditai, kuriems jis palaiko kompaniją ir su jais geria (?!!!). Tai, kad jis turi vadovaujamą vaidmenį banditų formuotėje, paneigė. Aš gerai prisimenu, kad Rudžionis man nepasakojo apie savo vadovaujamą vaidmenį banditų formuotėje, taip pat apie banditų formuotės, su kuria jis palaikė ryšius, praktinę veiklą“. Saugumietis Golicynas pareikalavo pasakyti „banditų formuotės“ (t.y. partizanų rinktinės), su kuria kun. Rudžionis palaikė ryšius, pavadinimą ir kokiame rajone ji veikia, bet iš tardomo vyskupo, matyt, neišgavo, nes protokole įrašytas jo „atsakymas“: „Rudžionis man to nesakė“. Saugumietis vis vien reikalavo pasakyti, kaip pasibaigė vysk. Matulionio susitikimas su Rudžioniu. Matyt, tardytojas atsirėmė į kaltinamojo atsisakymą ką nors kalbėti tuo klausimu, nes sulaukė neapibrėžto atsakymo: „Aš pasiūliau Rudžioniui nutraukti ryšius su banditais ir atleisti iš darbo tarnaitę, pavardės jos nežinau, bet apie ją aš turėjau žinių, kad ji varo samogoną“, t.y. atsakymą nukreipė į „buitinį“ lygmenį. Saugumietis netikėdamas klausė: „Ar jūsų atsakymas atitinka tikrovę?“ Tardomasis patvirtino tokį savo aiškinimą ir dar pridūrė: „Be to, aš planavau perkelti Rudžionį į kitą parapiją, tačiau neprisimenu, ar apie tai pasakiau Rudžioniui. Rudžionis pažadėjo, kad mano pasiūlymą (atleisti tarnaitę – E. Š.) įvykdys“. Tardytojas Golicynas toliau kvotė: „Ar po šio susitikimo dar buvote susitikęs su Rudžioniu?“, ir kaltinamasis atsakė, kad nesusitiko, nes kun. Rudžionis greitai buvo suimtas, o po to buvo suimta ir jo tarnaitė (kun. S. Rudžionis buvo suimtas 1946 m. sausio 28 d., o liepos 3 d. nuteistas 10 metų lagerio).

Taip „išsiaiškinęs“ apie kun. S. Rudžionio „nusikaltimus“, saugumietis perėjo prie klausimų apie kitą Kaišiadorių vyskupijos kunigą – Neciunską. Vysk. Matulionis pagal tardymo protokolą esą pasakojo: „Apie Neciunsko ryšius su banditais aš sužinojau iš jo paties. Apie 1946 metų lapkričio mėnesį kunigas Neciunskas atvyko pas mane į kuriją ir papasakojo apie savo ryšius su banditais. Neciunskas man pasakojo, kad banditai lankosi jo namuose ir kai kada pas jį nakvoja, kad jis jiems duoda maisto produktų. Neciunskas papasakojo, kad jis slėpė savo namuose vieną sužeistą banditą ir tą banditą išgydė. Pabaigoje Neciunskas pasakė, kad paskutiniu metu jis ėmė atitolti nuo banditų ir mano išvis nutraukti su jais ryšius“. Netikėdamas tokiais vysk. Matulionio parodymais, tardytojas bandė surasti dar didesnę kun. Neciunsko kaltę: „Ar Neciunskas pasakė jums pavardes asmenų, su kuriais jis palaiko ryšius antisovietinėje veikloje?“ Vyskupas neigė iš Neciunsko girdėtus kokius nors paaiškinimus apie partizanų veiklą: „Neciunskas man savo antisovietinės veiklos ryšių nenurodė, taip pat nepasakė banditų formuotės, su kuria jis palaiko ryšius, pavadinimo“. Tardytojas klausinėjo toliau: „Dėl kokių priežasčių Neciunskas pradėjo atitolti nuo banditų ir planavo išvis nutraukti ryšius su jais?“ Į tokį saugumiečio klausimą vysk. Matulionis paaiškino: „Tai buvo jo asmeninis noras, tačiau kokiais žodžiais Neciunskas man apie tai pasakojo, dabar nebeprisimenu. Atsimenu, kad susitikimo metu aš klausiau Neciunską, ar nėra pavojaus pasilikti savo parapijoje. Į tai jis atsakė, kad niekas jam negresia, kad jo santykiai su sovietų valdžios organais normalūs, ir prašė jį palikti toje pačioje parapijoje“. Saugumiečiui knietėjo suklaidinti vyskupą, ir jis uždavė provokuojantį klausimą: „Argi kada nors Neciunskas prašė perkelti jį į kitą parapiją?“ Tardomasis aiškino: „1946 metų pradžioje iš paties Neciunsko ar iš jo dekano sužinojau, kad Neciunskas ketina prašyti ilgalaikių atostogų dėl prastos sveikatos. Po kurio laiko aš ir pasikviečiau Neciunską, tačiau jis pas mane atvyko tik 1946 metų lapkričio mėnesį“. Saugumiečio paklaustas, ar vėliau buvo susitikęs su Neciunsku, vysk. Matulionis atsakė, kad greitai po jo susitikimo su Neciunsku 1946 metų lapkritį sužinojęs, jog Neciunskas suimtas, todėl daugiau su juo nebuvo susitikęs. Beje, kun. Z. Neciunskas buvo nuteistas 10 metų lagerio. Jis iš tiesų dalyvavo partizaniniame pasipriešinime, sutuokė partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą su jo išrinktąja Birute. Pilnai atlikęs bausmę, 1955 metų pabaigoje pirmiausia aplankė savo vyskupą T. Matulionį, tuo metu vargusį invalidų namuose Mordovijoje. Mirė 1976 m. birželio 21 d., savo automobilio bagažinėje jo karstą vežė lagerių draugas kun. Alfonsas Svarinskas.

Toliau saugumietis aiškinosi, ką vysk. Matulionis žinojo apie kunigo Puzono ryšius su partizanais. Tardymo protokolas rodo, kad tardomasis esą aiškino: „1945 metų pabaigoje ar 1946 metų pradžioje apsilankęs kurijoje Puzonas man papasakojo, kad, vizituodamas savo parapiją, dviejose parapijiečių sodybose buvo susitikęs su banditais. Apie šių susitikimų pobūdį Puzonas nepasakojo, bet aš iš jo žodžių supratau, kad tie susitikimai buvo atsitiktinio pobūdžio. Puzonas taip pat papasakojo, kad, grįžtant namo, kelyje jį buvo sulaikę kariškiai, kurie išlaikė jį per naktį, o paskui paleido. Apie konkrečius savo ryšių su banditais faktus Puzonas man nepasakojo. 1945 metų vasarą Puzonas kreipėsi į mane prašydamas perkelti jį į kitą parapiją, tačiau to motyvų nenurodė. Aš ketinau jo prašymą patenkinti, tačiau vėliau Puzonas savo prašymą atsiėmė“.

Pasitenkinęs tik tokia kvota apie kun. Puzoną, saugumietis toliau klausinėjo apie kun. Staševičių. Pirmuoju klausimu jis pareikalavo vyskupą pasakyti, kokie buvo kunigo Staševičiaus ryšiai su partizanais. Tardomasis aiškino: „1946 metų vasarą atvykęs į kuriją kunigas Staševičius papasakojo man, kad vieną kartą naktį pas jį atėjo keletas banditų (partizanų – E. Š.) ir paprašė išklausyti gaujos dalyvių išpažintį savo bažnyčioje. Staševičius pasakojo, kad išpažinties ėjo kelios dešimtys banditų ir kad jie buvo ginkluoti. Tos išpažinties tikslios datos dabar neprisimenu, bet tai buvo 1945 arba 1946 metais. Aš tik prisimenu, kad Staševičius sakė, jog išpažinčių jis klausė nakties metu. 1946 metų maždaug lapkričio mėnesį kunigas Staševičius vėl apsilankė kurijoje ir šį kartą man papasakojo, kad prieš keletą dienų į jo namus buvo atėję keli banditai, jie atėjo pas jį naktį, prikėlė ir paprašė valgyti. Staševičius šiuos banditus pamaitino“. Tardytojas pareikalavo pasakyti, kiek „banditų“ šį kartą buvo atėję pas Staševičių ir kiek laiko jie buvo jo namuose. Vyskupas sakė, kad detalaus Staševičiaus pasakojimo apie šį jo susitikimą su partizanais neprisimena. Saugumietis kvotė vyskupą toliau: „Ar Staševičius jums pasakojo apie kitus susitikimus su banditais?“ Tardomasis buvo priverstas pasakyti, kad Staševičius jam pasakojo apie dar vieną atvejį, kai pas jį esą buvo atėję „banditai“ prašyti maisto, tačiau kada tai buvo, sakė, negalįs prisiminti. Paklaustas, kodėl Staševičius informavo apie savo susitikimus su banditais ir ką jam dėl to sakė vyskupas, tardomasis atsakė: „Manau, kad Staševičius paprasčiausiai norėjo, kad aš, kaip vyskupas, žinočiau apie jo susitikimus su „banditais“, baimindamasis, kad jeigu apie šiuos susitikimus sužinos sovietų valdžios organai, tai gali būti įvertinta kaip jo parama ir tiesioginis ryšys su banditais ir jis gali būti areštuotas. Aš patariau Staševičiui paaiškinti banditams ir pareikalauti, kad, jeigu jiems reikalinga išpažintis, tegu ateina dienos metu, kai bažnyčia atdara visiems, ir kad jie savo naktiniais apsilankymais nekeltų sovietų valdžios įtarimo.

Dėl banditų apsilankymo Staševičiaus namuose, norint gauti maisto, aš jam nieko nesakiau, tačiau pats Staševičius sakė gaujos nariams, kad dėl jų apsilankymų jis gali būti kaltinamas sovietų valdžios organų“.

Tuo tardymas apie tris kunigus, palaikiusius ryšius su partizanais, tą kartą baigėsi. Tačiau byloje yra paties Matulionio ranka po kelių dienų, 1947 metų balandžio 8 dieną, rašyti parodymai su jo ir Golicyno parašais. Juose rašoma (cituojama tik parodymų dalis, nes visur faktiškai pakartojami tardymo metu papasakoti dalykai):

„1945 metų pabaigoje ar 1946 metų pradžioje kunigas Adolfas Staševičius, Krivonių parapijos klebonas, lankydamasis kurijoje, man papasakojo, kad jis buvo iškviestas pas ligonį į vieną Gegužinės parapijos, kuri ribojasi su jo parapija, kaimą. Aprūpinęs ligonį sakramentais, jis iš ligonio namuose susirinkusių Gegužinės parapijiečių sužinojo, kad tarp jų eina gandai, jog jų klebonas Rudžionis palaiko ryšius su žaliaisiais ir netgi yra žaliųjų formuotės dalinio vadas. Taip pat kunigas Staševičius priminė, kad kun. Rudžionio šeimininkė, kurios pavardės aš nežinau, verda samogoną. (...)

Kai aš kun. Rudžioniui pareiškiau, kad negalima turėti ryšių su žaliaisiais ir ypač būti jų vadu, ką griežtai draudžia kanonų teisė, numatanti atitinkamas nuobaudas, kun. Rudžionis visa tai kategoriškai paneigė, tik prisipažino, kad žalieji kartais jį aplanko, kad jis su jais išgeria, juos pavalgydina. Dėl kokių nors kitokių ryšių su žaliaisiais jis man neprisipažino ir nekalbėjo. Dėl tarnaitės, tai kun. Rudžionis pripažino, kad ji vieną kartą varė samogoną.

Pabaigoje aš pareikalavau, kad Rudžionis tarnaitę atleistų iš darbo, o pats nutrauktų bet kokius ryšius su žaliaisiais, be to, ketinau jį perkelti į kitą, mažesnę ir labiau nuo Gegužinės nutolusią parapiją ir tik greitas po to areštas sutrukdė tai padaryti. Ar aš tada sakiau kun. Rudžioniui apie savo ketinimą perkelti jį į kitą parapiją, neprisimenu.

Atvykęs į kuriją tarnybos reikalais, kunigas Staševičius papasakojo man, kad naktį, kokiais metais ir mėnesį, neprisimenu, žalieji pažadino jį iš miego, pareikalavo eiti į bažnyčią išklausyti žaliųjų išpažinties. Kai jis atėjo į bažnyčią, pamatė, kad ten jo laukia kelios dešimtys ginkluotų žmonių. Naktį išklausęs išpažinčių, suteikė jiems Komuniją ir jie išėjo. Aš priminiau Staševičiui, kad ateityje žaliesiems, jeigu jie kreipsis į jį, paaiškintų ir pareikalautų, jog išpažinties ateitų tuo laiku, kai bažnyčia būna atdara visiems maldininkams. (...)“

Po šių raštiškų parodymų ir prieš tai vykusio tardymo vysk. T. Matulionis buvo paliktas „ramybėje“ iki balandžio 16 d., t.y. daugiau nei savaitę. Tada jis buvo tardomas, vėl siekiant jam mesti įprastus kaltinimus – „antisovietinę“ veiklą rengiant Eucharistinį kongresą ar laikant „antisovietinę“ literatūrą.

Parengė Edvardas ŠIUGŽDA

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija