2017 m. birželio 23 d.
Nr. 25-26 (2242-2243)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Apsispręskime, kad nesukluptume

Edvardas ŠIUGŽDA

Šis sekmadienis bus ypač didingas Lietuvai – Vilniaus Katedros aikštėje, prie pat Arkikatedros, mačiusios daug istorinių įspūdingų ar skaudžių įvykių, palaimintuoju bus skelbiamas arkivyskupas Teofilius Matulionis. Tai bus trečiasis mums žinomas garbingo ir švento gyvenimo žmogus. Pirmąjį – šventąjį Kazimierą, kilusį iš karališkos šeimos ir savo pavyzdingu pamaldžiu gyvenimu sulaukusį altorių garbės, – turime jau seniai, mūsų didžiosios valstybės – kunigaikštystės – laikais. Antrasis buvo paskelbtas prieš pat mūsų nepriklausomybės atkūrimą – 1987 metais. Ir štai trečiasis – arkivysk. T. Matulionis – bus skelbiamas jau 27-aisiais nepriklausomybės metais, šį sekmadienį. Prisimindami arkivysk. T. Matulionio, ilgamečio Kaišiadorių vyskupo ordinaro, kentėjusio sovietiniuose lageriuose ir kalėjimuose, žygdarbį, reikėtų pamąstyti, ar pakankamai įsisąmoniname jo gyvenimo kelią. Tas, kam teko dar okupacijos metais slapta skaityti jo bendražygio kun. Stanislovo Kiškio parašytą knygą apie jį (vėliau išleistą Kanadoje, bet kažkiek sugadintą ir net įvardijamą kaip kito autoriaus), buvo didelė laimė stebėti tą pavojų ir kančios bei pasiaukojimo kupiną kelią, kurį įveikė Palaimintasis arkivyskupas T. Matulionis.

O kiek tokių kelių nuėjo mūsų garbieji žmonės per visą tautos gyvenimą? Tiesa, jų pastebime ne taip daug, nes tikrieji šventieji ir garbingieji mūsų žmonės yra kuklūs, be to, toli gražu nesulaukia tikrosios pagarbos ir pasididžiavimo, nes ir mūsų vadai gyvenimo dorybėmis ir pavyzdžiais pasižyminčiais žmonėmis nelabai didžiuojasi. Ar įsisąmoniname arkivysk. Mečislovo Reinio, vyskupų Vincento Borisevičiaus, Pranciškaus Ramanausko aukos ir mūsų Bažnyčios tvirtumo įrodymo jų gyvenimo pavyzdžius arba kun. Prano Gustaičio, nukankinto kartu su vyskupu V. Borisevičiumi, gyvenimą ir auką, dešimčių nužudytų kunigų, tūkstančių žuvusių partizanų, šimtų tūkstančių į kalėjimus uždarytų ar ištremtųjų kančias? Ar ne per retai minimi mūsų garbingi žmonės, tapę kankiniais ar rodę kitus sektinus gyvenimo pavyzdžius? Dažnai pamirštame tuos, kuriuos turėtume įvertinti. Štai po trijų savaičių minėsime trečiąsias mons. Alfonso Svarinsko mirties metines jo įkurtame Didžiosios kovos partizanų apygardos parke. Susirinks jo bendraminčiai, jo auką ir bebaimį gyvenimą įvertinusieji. Nors jis gyveno čia pat, už kelių dešimčių žingsnių nuo Vilniaus Arkikatedros, gražiai mums, tikintiesiems, grąžintos mūsų „didžiųjų“ komunistinių vadų (todėl ir grąžino, nes buvo pagrobę, o grąžinti galima tik tai, kas pavagiama, kas pagrobiama), net ir nepriklausomybės metais kelias Monsinjorui prie jos altoriaus buvo uždarytas – jis turėdavo pasitenkinti dalyvavimu šv. Mišiose tik tarp tikinčiųjų. Ko siekė kerštaujantys jam už jo kovą, už auką, kai brandžiausi gyvenimo metai praėjo lageriuose? Nors jo auka buvo žinoma daugumai tikinčiųjų, beveik visiems kunigams ir visiems vyskupams, kelias į Arkikatedrą jam buvo atvertas tik likus keliems mėnesiams iki mirties. Ir jis tik be jokio džiaugsmo nusivylęs galėdavo pasakyti: „22 metus buvau kalinamas lageriuose, kitus 22 metus negalėjau stovėti prie Vilniaus Arkikatedros altoriaus“. Tai – didžiausia mūsų laikų gėda, blogesnė ir už inkviziciją ir netgi žiauresnė, jei žiūrėsime pagal požiūrį į Dievo tautai ir Bažnyčiai atsidavusio kunigo auką.

Mons. A. Svarinskas tikrai džiaugiasi, kad jo didžiai gerbiamas arkivysk. T. Matulionis skelbiamas Palaimintuoju. Monsinjoras visada patardavo katalikiškai žiniasklaidai vertinti šį mūsų Bažnyčios ir Tautos didvyrį, kuo plačiau apie jį rašyti ir kalbėti. Bet ne visada į tokius jo paraginimus būdavo atsižvelgiama, ir tada jis net pabardavo. Reikia kalbėti ir rašyti apie visus garbingus mūsų žmones. Gegužės mėnesį į amžinybę iškeliavo Julija Ambrasienė. Tyli, darbšti ir bebaimė moteris. Būtent ji sunkiais priespaudos metais be jokios baimės, bet atkakliai rinkdavo parašus už Lietuvos nepriklausomybę, už tautos teises. Būtent ji mūsų tautos atgimimo aušroje 35 paras badavo, kad būtų išleistas iš lagerių mons. A. Svarinskas ir kiti kaliniai. Būtent jos, atkaklios katalikės, paskelbtos bado akcijos dėka 1989 metais buvo grąžintas Marijampolės vardas, kai dešimtys sovietinių pareigūnų, įsitvirtinusių valdžios aparate, tam priešinosi, esą turime laikytis Kapsuko vardo – geriau mūsų, kapsų, sostinė išlieka komunistų veikėjo Vinco Mickevičiaus-Kapsuko vardu pavadinta, o ne senu marijonų duotu vardu. Bet dabar valdžios pareigūnai, pamiršę mūsų laisvės kovas, kurių dėka jie ir atėjo į valdžią, skelbia, jog 1989 m. kovo 21 d. Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsaku miestui sugrąžintas Marijampolės vardas, o drąsiąją J. Ambrasienę be gailesčio nori ištrinti iš istorijos. Toje kovoje jai padėjusios dar dvi moterys irgi pamirštamos. Viena jų – gydytoja Irena Jakutytė-Bartusevičienė, mūsų rašytojo Vaižganto giminaitė, okupacijos metais visokeriopai rėmusi partizaną ir politinį kalinį Petrą Paulaitį, o savo automobiliu į daugelį kelionių vežiodavusi kitą mūsų kankinį kunigą Juozą Zdebskį, užtat nukentėjusi nuo saugumiečių rankų. Labiau stebina tai, kad vargu ar kas nors iš tų mūsų dvasinių vadų prisimena mielą žilagalvę J. Ambrasienę, kurią dažnai galima buvo pamatyti Vilniaus bažnyčiose. Gal ji ir toliau smerkiama, kad pernelyg jautriai kišosi į bažnytinius reikalus? Tad mes turime tikrai didžiai garbingų žmonių, tik juos tinkamai vertinkime.

Imdami abejingumo pavyzdžius iš dvasinių vadų jais seka ir politikai. Būtent garbingajam A. Svarinskui Seimas atėmė galimybę gauti signataro rentą – mat jis nebuvo pasirašęs Nepriklausomybės atkūrimo akto, nes parlamentaru išrinktas po kelių mėnesių vietoj mirusio aršaus komunisto, kuriam tikrai būtų suteikę signataro rentą, jei jos būtų sulaukęs. O tai, kad mons. A. Svarinskas už nepriklausomybę pasirašė savo laisve ir auka, kai kovojo pogrindžio kovose partizanų eilėse, kai būdavo taip kankinimas, kad per „tardymus“ neatsimindavo net savo mamytės vardo, o budeliai jį vis vien toliau mušė, politikams buvo nesvarbu. Nesvarbu ir tai, kad savo 22-ejais nelaisvės metais jis jau seniai ir net daug kartų pasirašė už nepriklausomybę. Niekaip nebuvo įvertintas politinio kalinio Balio Gajausko žmonos Irenos žygdarbis – kiekvieną kartą ji rizikavo netekti laisvės septyneriems metams, jeigu būtų sugauta iš ypatingo režimo lagerio slapta išnešant jos vyro Balio surašytus straipsnius, protestus, pareiškimus. B. Gajauskas, ilgiausiai pasaulyje kalintas politinis kalinys, kartu su savo ištikimąja žmona liko nežinomi ir kuklūs. Užtat sumanieji politikai patys išsirūpino sau rentą net kelioms kartoms į priekį. Pagal tuos „biurokratiškus“ įstatymus garbingi apdovanojimai įteikti kagėbistams, ne tik Lietuvoje dirbusiems, bet ir dabar dirbantiems Rusijoje. Už tautos didvyrius – vyskupus kankinius, kunigus, partizanus – žinomesni tampa bradauskai, brazauskai, paleckiai ar kitokie buvę okupacijos ramsčiai. Garbingais apdovanojimais įvertinami kagėbistai ir visokio plauko agentai, kankinę mūsų tautiečius. Ir mes dažnai iš nežinojimo ar nesupratimo pritariame tokiems pasityčiojimams. Nejaugi per tuos laisvės metus mes jau tapome tokie bejausmiai ar besmegeniai, kad nesugebame ar neturime noro įvertinti savo didvyrių? Darydami tokią sumaištį mūsų dvasinėje srityje politikai vis nori, kad tauta jais pasitikėtų, kad juos vėl rinktų....

Mes, lietuviai, patys elgiamės keistai ir nesuprantamai mąstome. Prieš pusmetį rinkome valstiečius, jų atstovams atiteko didžioji Seimo dalis, tačiau dabar juos pagal visuomenės apklausas jau vejasi konservatoriai ar socialdemokratai. Kaip čia išeina? Kodėl taip greitai nusiviliame tais, kuriuos prieš pusmetį išsirinkome? Keistai viskas atrodo. Tiesa, tikėtina, kad lietuviškasis fenomenas gal pasikartos Prancūzijoje – ten tikrai ateis nusivylimas Emanueliu Makronu ir jo irgi dirbtine partija „Pirmyn, Respublika!“. Tad prieš prezidento rinkimus įkurtas judėjimas pergale gal džiaugsis neilgai – juk į rinkimus neatėjo beveik 60 proc. rinkėjų. O tiek neatėjusieji, tiek ir balsavusieji už jį, bet nusivylusieji neišpildytais pažadais gali sukelti ne tik streikus. Dabar Lietuvoje tylu. Nebent vyksta karinės pratybos. Apie Lietuvą neišgirsi tarptautiniu lygiu. Matyt, Lietuva galėtų būti paminėta, jei įvyktų koks nors uraganas, taifūnas, bet šios didesnės gamtinės stichijos, alinančios neturtingesnes šalis, mažai tikėtinos. Lietuva gal bus paminėta pasaulyje ir tada, jei Seimas įteisintų gėjų vedybas. Gal... Bet tai bus tik vienadienės reikšmės įvykiai. Toliau turėsime tenkintis politikų svaičiojimais ar komentatorių apmokėtomis „prognozėmis“, kokia nauja jėga, naujas gelbėtojas vėl valdys Lietuvą po trejų metų. Tad politika Lietuvoje jau 20 metų teka ramia srove. Tik piliečiai vienas po kito tūkstančiais palieka besipešančius ir vienas kitą „bešpilkuojančius“ politikus, taip ir nesurandančius būdų palengvinti piliečių gyvenimo. Įdomūs ir keisti šie laikai. Visur pasaulyje susiduriama su teroro aktais ir prievarta. Sprogdinami europiečiai, dar dažniau krikščionys, bet tikimybė būti susprogdintiems yra didžiausia anglams, prancūzams, belgams ar koptams krikščionims, tačiau tenka ir musulmonams ir keisčiausia, kad netgi iš musulmonais besivadinančių pusės. Dėl pasaulyje vykstančių karų ir neramumų daugėja pabėgėlių – dabar jų skaičius siekia net 65 mln. žmonių. Tačiau Europa jų priėmusi tik tris procentus – apie du milijonus. Lietuva, pasirengusi priimti jų tik 2000, greitai ir jų netenka – pabėgėliai vyksta laimės ieškoti kitur. Mūsų emigrantai, kuriuos lengva ranka atiduoda politikai, siūlo „priemones“ jiems sulaikyti, bet tai baigiasi nesėkme. O Lietuvoje vis toliau ramu. Ir turime už tai dėkoti Dievui, bet kartu nepamiršti tų, kurie be atvangos, be baimės netekti netgi gyvybės ir laisvės kovojo už nepriklausomybę ne tam, kad gautų signataro rentą...

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija