2017 m. liepos 7 d.
Nr. 27 (2244)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Tarnystė, kankinystė ir ganytojiška išmintis

Apie popiežiaus Pranciškaus vyskupystės jubiliejų ir palinkėjimus naujiems kardinolams

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus su penkiais
paskirtaisiais kardinolais

Šventasis Tėvas laimina avinėlius
iš kurių vilnų audžiami
arkivyskupų metropolitų palijai

Viltingos kankinystės pasiaukojančioje tarnystėje Dievui ir Bažnyčiai bei ganytojiškos išminties it patirties perteikimo tema vyravo popiežiaus Pranciškaus mokyme šiemet švenčiant Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmę. Išvakarėse Šventasis Tėvas paminėjo savosios vyskupystės 25 metų jubiliejų ir vykusioje viešojoje konsistorijoje į Kardinolų kolegiją paskyrė penkis naujus narius, Bažnyčios hierarchus iš Ispanijos, Švedijos, Laoso, Salvadoro ir Malio, su kuriais vėliau aplankė „Mater Ecclesia“ vienuolyne Vatikane gyvenantį popiežių emeritą Benediktą XVI. Birželio 29 dieną Romos šventųjų globėjų iškilmės šv. Mišias kartu su Popiežiumi ir minėtos konsistorijos dalyviais, daugiau nei 150 kardinolų, aukojo ir 36 nauji šiemet paskirti arkivyskupai metropolitai iš viso pasaulio. Jiems buvo įteikti Šventojo Tėvo palaiminti palijai – Gerąjį ganytoją simbolizuojančios baltos vilnos juostos su išsiuvinėtais juodais kryžiais.

Liudijimas kraujo atspaudu

Tokioje didelėje Bažnyčios hierarchų sankaupoje iškeldamas ne tik jų, bet ir visų krikščionių evangelinės misijos prioritetus, popiežius Pranciškus kvietė sekti pirmųjų Jėzaus mokinių pavyzdžiu. Po birželio 29 dienos šv. Mišių, kreipdamasis į dešimtis tūkstančių jų dalyvių šventadienio vidurdienį „Viešpaties Angelas“ maldai, jis prisiminė, kad didieji apaštalai šventieji Petras ir Paulius irgi savo kraujo atspaudu, aukščiausia kankinystės kaina, paliudijo savo ištikimybę tikėjimui ir Viešpačiui pasiaukojančioje tarnystėje užgimusiai krikščionių bendruomenei. Priminęs Apaštalų darbų knygos pasakojimą apie jų patirtą priešiškumą, persekiojimus, kalėjimą ir stebuklingą išlaisvinimą iš kalėjimo toje evangelizavimo misijoje, Šventasis Tėvas sakė, jog tai yra paskata, ir visiems mums skelbti Gerąją naujieną, nepaisant visų aplinkybių, žinant, jog Išganytojas visada yra šalia ir mūsų pusėje. „Jis keliauja su mumis ir niekada mūsų nepaleidžia“, – patvirtino Popiežius, nurodydamas, kad dabartiniai išbandymai krikščioniškajam gyvenimui savo dramatiškumu mažai kuo nusileidžia anuometiniams. Reikia tik prisiminti kartais artimą genocidui krikščionių persekiojimą įvairiose Artimųjų Rytų, Afrikos, Azijos vietose arba radikalų nepakantumą krikščionių tikėjimo vertybėms sekuliarizuotoje Vakarų visuomenėje. Dievas tikrai ištiesia pagalbos ranką, išvaduoja mus iš priešiškumo ir naujosios pagonybės grėsmių, suteikia tvirtybės atsispirti šėtono pagundoms. Tačiau šis žinojimas kartu yra įpareigojimas būti tikrais Viešpaties mokiniais ne vien žodžiais, bet ir atsidavusiu veikimu.

Turime klausti savęs, ar mes esame tik „saloniniai krikščionys, kur nors kavinėse ar apdovanojimų įteikimo ceremonijose mėgsta paplepėti apie Bažnyčios ir pasaulio reikalus, ar tikri į periferijas Evangelijos skelbimui pas vargstančius žmones keliaujantys apaštalai, kurie išpažįsta Jėzų savo gyvenimu, kadangi laiko Jį širdyse, retoriškai klausė Šventasis Tėvas prieš tai aukotų šv. Mišių homilijoje. Tie, kurie tikrai išpažįsta Jėzų, žino, kad tai turi išreikšti ne tik savosios nuomonės išsakymu, bet viso gyvenimo paskyrimu tam didžiam reikalui. Jie žino, kad jų tikėjimas negali būti drungnas, reiškiamas „puse širdies“, bet tiesiog liepsnoti iš meilės. Jie žino, kad turi ne plūduriuoti vandens paviršiuje, ne ieškoti lengvos ir saugios išeities, bet nebijodami rizikos irtis į gilumą, visuose galimuose pavojuose, kasdienybėje atnaujindami šį savo pasiaukojimą. „Tie, kurie išpažįsta savo tikėjimą į Jėzų, kaip apaštalai Petras ir Paulius seka Jį iki galo, ne tik dalį kelio, bet iki pačios pabaigos, – pabrėžė Popiežius Pranciškus. – Jie seka Viešpatį ne savo interesų ir pomėgių keliuose, bet Jo kelyje. Šis Jo kelias yra naujojo gyvenimo džiaugsmo ir prisikėlimo kelias, kuris eina per kryžiaus – diskriminavimo, persekiojimo, kančios – patirtį. Be kryžiaus nėra Kristaus, tačiau be kryžiaus negali būti apaštališko veikimo, tikrosios krikščioniškosios būties“.

Sudėtingos apaštalavimo sąlygos

Šventais Tėvas prisiminė, kad šiandien įvairiose pasaulio dalyse daugybė Kristaus išpažinėjų yra marginalizuojami, išjuokiami, diskriminuojami, tampa smurto ir netgi žūties aukomis. Kartais tai vyksta santykinai gerovėje ir laisvėje gyvenančių kitų krikščionių sąmoningo tylėjimo ir abejingumo atmosferoje, tai panašu į bendrininkavimą tuose nusikaltimuose. Deja, gana dažnai nėra jokio praktinio poveikio, netgi protestavimo, kada privalu ginti sakralines tikėjimo brolių teises. Štai kodėl nesibijant nepatogumų ir naštos, reikia drąsiai imti savąjį kovos už tikėjimą kryžių su pasitikėjimu, žinant, kad tose kančiose ir sunkumuose nesame vieni: nukryžiuotasis ir prisikėlęs Viešpats yra mūsų pusėje, ir tai garantuoja pergalę. Tada su apaštalu šv. Pauliumi galėsime tvirtai pareikšti, kad „mes visaip slegiami, bet nesugniuždyti, mes svyruojame, bet nenusimename. Mes persekiojami, bet neapleisti, mes parblokšti, bet nežuvę“ (2 kor 4, 8–9). Tokioje iš meilės Kristui ir žmonėms išbandymų patirtyje iškyla didysis kančios slėpinys, kuriame spindi išganomoji Kryžiaus galia, skatinanti ryžtingą žengimą pirmys.

Kaip tik tokiomis, kartais tikrai dramatiškomis periferijos sąlygomis, priešiškos valdžios, svetimos daugumos religijos, didelio skurdo ar agresyvios sekuliarizacijos aplinkybėmis priversti gyventi ir apaštalauti popiežiaus Pranciškaus dabar paskirti penki nauji kardinolai. Vienas iš jų – Paksės apaštalinis vikaras, 73 metų kardinolas Lui Mari Lingas Manghanehunas (Lois Marie Ling Mangkhanekhoun) – ganytojišką tarnystę atlieką pietryčių Azijoje šalyje Laose, kuriame daugumą iš 7 milijonų gyventojų sudaro budistai, o katalikų tėra 50 tūkstančių. Šią šalį nuo 1975 metų valdo tikėjimui priešiški komunistai, ir kardinolui L. Lingui yra tekę kelerius metus praleisti jų kalėjimuose už tikėjimo skelbimą. Kitus naujasis Kardinolų kolegijos narys, 73 metų Bamako arkivyskupas Žanas Zerbas (Jean Zerbo) apaštalauja vakarų Afrikos valstybėje Malyje, kurioje iš 15 milijonų gyventojų 90 proc. yra musulmonai. Tik 2 proc. šalies gyventojų sudarantys katalikai patiria nuolatinį radikalaus islamizmo pavojų, teroristinius išpuolius. Kardinolu irgi paskirtas San Salvadoro 74 metų vyskupas augziliaras Gregorijus Roza Čavesas (Gregorio Rosa Chavez) rūpinasi tikinčiaisiais vienoje skurdžiausių Centrinės Amerikos šalių, Salvadore, kurios trečdalis iš 5 milijonų gyventojų dėl nepriteklių buvo priversti emigruoti svetur. Šis ganytojas, vadovaujantis ne tik savo šalies, bet visos Lotynų Amerikos „Carito“ organizacijai ir stengdamasis, kiek įmanoma, padėti vargšams bei drąsiai gindamas jų teises, jau yra sulaukęs grasinimų nužudyti. Kaip tik toks likimas 1980 metais ištiko jo artimą draugą palaimintąjį San Salvadoro arkivyskupą Oskarą Romerą (Oscar Romero), kuris buvo nušautas tiesiog prie altoriaus, kai aukojo šv Mišias.

Garbingas Jėzaus sekimas

Su daugybe socialinių ir evangelinių problemų susiduria ir paskirtieji du naujieji Europos kardinolai. Pirmasis kardinolų kolegijos narys iš Švedijos, Stokholmo, 67 metų vyskupas Andersas Arborelijus (Anders Arborelius) vadovauja nedidelei katalikų bendruomenei (120 tūkst. tikinčiųjų), kurią daugiausia sudaro migrantai, dažnai esantys visuomenės paribyje. Be to, 10 milijonų gyventojų, kurių dauguma liuteronai, turinti Švedija, vis labiau apleidžia savojo krikščioniškojo tikėjimo principus ir patiria agresyvų sekuliarizmo ideologijos spaudimą. Štai neseniai Švedijos vyriausybės vadovas su būdingu masonišku cinizmu pareiškė, kad arba kunigai tuoks bažnyčiose to pageidaujančių gėjų arba lesbiečių poras, arba turės pasirinkti kitą profesiją. Pagaliau ir popiežiaus Pranciškaus konsistorijoje paskirtas 71metų kardinolas Chuanas Chozė Omela (Juan Jose Omella), nors vadovauja didelei Barselonos arkivyskupijai tradiciškai katalikiškoje Ispanijoje, tačiau ir šioje 47 milijonus gyventojų turinčioje šalyje pakanka socialinių bei moralinių problemų. Ypač tai aktualu jaunimui, nes daugiau nei trečdalis jaunųjų ispanų iki 30 metų negali susirasti trokštamo darbo. Dėl progresuojančios sekuliarizacijos tik 27 proc. sužadėtinių Ispanijoje renkasi bažnytinę santuoką, nors dar visai neseniai, 2000 metais, tokių buvo 70 proc. Taigi krikščioniškas jaunimo ugdymas ir socialinė parama jam yra svarbūs pastoracijos prioritetai.

Matyt, galvodamas apie šiuos ir kitus iššūkius ganytojiškai tarnystei, Šventasis Tėvas birželio 28 dienos konsistorijoje kvietė naujuosius kardinolus patikimai sekti Jėzų. Kaip pasakojo tos dienos Evangelijos skaitinys (Mk 10, 32–45), Jėzus, pirma savo mokinių ryžtingai ėjo į Jėruzalę, žinodamas, kas Jo ten laukia, kad bus pasmerktas kančios kupinai mirčiai, po kurios seks pergalingas prisikėlimas. Bet Jis taip pat žino, kad mokiniai tame kelyje blaškosi, kad tarp Jėzaus širdies ir jų širdžių yra didelė atskirtis, kuriai įveikti reikalinga Šventosios Dvasios pagalba. Todėl Viešpats, matydamas tą žmogišką nesupratingumą ir jokio pagrindo neturintį fantazavimą, nors ir rodo didelę kantrybę, bet nevengia aštrios kritikos tam, kas nedera su dangiškojo Tėvo valia. Kai kelyje į Jeruzalę du apaštalai broliai Jokūbas ir Jonas garsiai išsako pageidavimą sėdėti vienas Viešpaties, kaip Izraelio karaliaus, dešinėje, o kitas – kairėje, Jėzus griežtai perspėja, kad jie nežino, apie ką kalba. Jie nesuvokė išganymo realybės, nors manė, kad ją gerai supranta, nes puikybė užtemdė jų protus. Realybė yra visai kita: Jėzus kalba apie kančios taurę, kurią teks išgerti, aiškiai matydamas savo žingsnių kryptį ir galutinę išganymo tikslo perspektyvą.

Kardinolai nėra kunigaikščiai

„Realybė yra kryžius, tai yra pasaulio nuodėmė, kurią Viešpats atėjo prisiimti sau ir išrauti iš šitos žemės vyrų ir moterų gyvenimo“, – aiškino popiežius Pranciškus kreipimesi į naujus kardinolus. Realybė yra pasiaukojantis apaštalavimas ir gelbėjimas nekaltųjų, kurie kenčia ir miršta, kaip bado, karinių konfliktų, terorizmo išpuolių, įvairių vergystės formų ir šėtoniškų pagundų ir apgavysčių aukos. Šventasis Tėvas pastebėjo, jog dažnai dabartį įvardijame, kaip žmogaus teisių (natūralių prigimtinių ir dirbtinai sukurtų) epochą. Bet dažnai jos yra pažeidinėjamos, ypač silpnųjų žmogiškas orumas, pavyzdžiui, kada pabėgėliams skirtos stovyklos kartais primena koncentracijos lagerius, kuriuose gyvenimo sąlygos labiau panašios į pragarą, o ne į skaistyklą. Dabar pasaulyje susiformavo tikra atmetimo kultūra, kai sistemingai nustumiama į šalį, išmetama ir naikinama viskas, kas nėra naudinga, neneša pelno, netgi žmonės. Būtent tai mato Jėzus, žengdamas į Jeruzalę, mokydamas ir liudydamas gailestingąją dangiškojo Tėvo meilę, „gydydamas visus velnio pavergtuosius“ (Apd 10, 38). Su didinga nuostata Jis ryžtingai eina link kryžiaus, žinodamas, jog atėjo laikas nusileisti iki dugno, kad su šaknimis būtų išrautas blogis.

„Mes, broliai ir seserys, pirmiausia galvoju apie jus, brangūs naujieji kardinolai, irgi su Jėzumi keliaujame į Jeruzalę vedančiu keliu“, – sakė Šventasis Tėvas. Ir juos Viešpats kviečia rodyti daugiau ryžtingumo, nesiblaškyti siauriuose asmeniniuose interesuose. „Jis nepašaukė jūsų tapti bažnyčios kunigaikščiais, kurie sėdėtų, dešinėje arba kairėje, – tvirtino Popiežius. – Jis pašaukė tarnauti, kaip Jis ir su Juo tarnauti dangiškajam Tėvui, savo broliams ir seserims“. O kad ši tarnystė būtų veiksminga, reikia matyti ir įvertinti pasaulio nuodėmę bei jos pasekmes šiandienos žmonijai. Sekdami Viešpatį ir žengdami Dievo tautos priešakyje, kardinolai ir kiti ganytojai turi sutelkti dėmesį į Viešpaties kryžių ir prisikėlimą. Jie turi melsti Švč. Mergelės Marijos užtarimo ir prašyti Šventosios Dvasios malonės, kad būtų nutiestas tiltas per prarają, kuri skiria dievišką Kristau ir besiblaškančio mokinio širdį, siekiant visiško jo atsidavimo tarnystei. Viešosios konsistorijos pabaigoje naujieji Kardinolų kolegijos nariai po tikėjimo išpažinimo Šventojo Tėvo akivaizdoje prisiekė ištikimybę ir klusnumą bei iš jo rankų priėmė kardinoliškas insignijas (raudoną biretą ir žiedą ) ir pergamentinį raštą apie Romos titulinės bažnyčios paskyrimą.

Po naujųjų kardinolų skyrimo dabar Kardinolų kolegija, artimiausia Popiežiaus patarėjų ir pagalbininkų struktūra, turi 227 narius, iš kurių 121 yra elektorius, tai yra jaunesnis nei 80 metų ir turi teisę dalyvauti konklavoje. Iš visų šių kardinolų elektorių 49 yra paskyręs popiežius Pranciškus, 53 – popiežius emeritas Benediktas XVI ir 19 – popiežius Jonas Paulius II. Daugiausiai elektorių (net 53) vis dar turi Europa. – 44 proc. visų elektorių, nors Europoje gyvena tik 22 proc. visų Bažnyčios narių. Šiaurės ir Pietų Amerika turi po 17 kardinolų elektorių. Afrika ir Azija po 15, Australija su Okeanija 4 kardinolus elektorius. Šalių atžvilgių aiškiai pirmauja Italija, turinti 24 kardinolus elektorius, toliau seka Jungtinės Amerikos Valstijos, turinčios 10 ir Prancūzija – 5 kardinolus elektorius. Dar penkios valstybės – Brazilija, Meksika, Ispanija, Lenkija ir Indija – turi po keturis kardinolus elektorius, kurie, kaip minėta, gali dalyvauti naujo Popiežiaus rinkimuose ir būti renkami.

Pranašingos senelių svajonės

Visi penki dabar popiežiaus Pranciškaus paskirti naujieji Kardinolų kolegijos nariai yra elektoriai, tačiau jau priartėję ar peržengę septintąjį gyvenimo dešimtmetį. Apie garbingo ganytojų amžiaus vertingumą Šventasis Tėvas, kuriam jau sukako 80 metų, kalbėjo birželio 27 dieną apaštališkųjų rūmų Šv. Pauliaus koplyčioje aukotų šv. Mišių, kuriomis buvo paminėtos 25-osios jo vyskupystės metinės, homilijoje. Popiežius Pranciškus, tuomet jėzuitas kunigas Chorchė Marijus Bergoljas (Jorge Mario Bergoglio), buvo konsekruotas Argentinos sostinės Buenos Airių vyskupu augziliaru 1992 metų birželio 27 dieną, po penkerių metų paskirtas šios arkivyskupijos koadjutoriumi, 1998-aisiais perėmė arkivyskupo ordinaro pareigas. 2001 metais popiežiaus Jono Pauliaus II pakeltas kardinolu ir 2013 metų kovą vykusioje konklavoje, būdamas 76-erių, išrinktas į apaštalo šv. Petro sostą. „Kai kas, kurie mūsų nemyli, sako, kad mes esame Bažnyčios gerontokratrija (oligarchinė senų žmonių valdžia). Tai – pasityčiojimas. Jie nežino, ką kalba“, – sakė Šventasis Tėvas savo vyskupystės sidabrinio jubiliejaus pamaldų koncelebrantams. Jų buvo apie 40 kardinolų, kurie reziduoja Romoje, vadovaudami Vatikano institucijoms arba jau dėl amžiaus iš tų pareigų pasitraukę. Pasak popiežiaus Pranciškaus, garbingo amžiaus sulaukę ganytojai nėra ambicingi seniai, bet geraširdžiai seneliai, kuriais būti yra didelė malonė ir atsakomybė.

Tai – seneliai, kurie, vadovaudamiesi savo patirtimi ir išmintimi, nurodo atidžiai į juos žvelgiantiems jauniesiems gyvenimo prasmę. Tai – seneliai, kurie nėra užsidarę istorijos melancholijoje, bet moka vertinti naujoves ir yra pašaukti svajoti. „Mes esame seneliai, kurie pašaukti svajoti ir šias svajones perteikti šiandienos jaunimui“, – aiškino Šventasis Tėvas. Jis pabrėžė, kad realybės suvokimu grindžiamos svajonės yra reikalingos ir veiksmingos kaip pranašystės galia, skatinanti pažangą, atsinaujinimą ir drąsų ėjimą į priekį. Tai ypač svarbu neretai dėl ateities nusivylusiems jauniems žmonėms. Taip kalbėdamas popiežius Pranciškus priminė šv. Luko evangelijoje minimus Simeoną ir Oną (Lk 2, 21–38), du šventus senelius, kurie mokėjo svajoti ir savo pranašystėmis dalijosi su šv. Juozapu ir Marija bei kitais apie didžiąją šventykloje aukojamo Kūdikio Jėzaus, kaip laukto Mesijo, ateitį. „Kaip tik to iš mūsų šiandien prašo Viešpats: būti tokiais seneliais, kurie turimą gyvastingumą perduotų to iš mūsų laukiantiems jauniems žmonėms, – tvirtino Šventasis Tėvas. – Jie laukia mūsų patirties, mūsų pozityvių svajonių, laukia, kad pratęstume pranašystę ir (ganytojiškus) darbus, kurių labai reikia“. Baigdamas homiliją popiežius Pranciškus dėkojo Kardinolų kolegijos dekanui kardinolui Andželui Sodanui (Angelo Sodano) už sveikinimus ir linkėjimus, už bendrą maldą minint jubiliejų, prašant atleidimo už nuodėmes, siekiant ištvermės tikėjime, viltyje ir meilėje. „Labai dėkoju už brolišką draugiją ir prašau Viešpaties, kad jus laimintų ir lydėtų tarnystės Bažnyčiai kelyje“, – linkėjo Šventasis Tėvas jį, minintį tarnystės jubiliejų, pagerbusiems kardinolams.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija