2017 m. liepos 7 d.
Nr. 27 (2244)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Birželio kankiniai ir didvyriai

Edvardas ŠIUGŽDA

Birželio 25-oji Katalikų Bažnyčiai ir Lietuvos tikintiesiems buvo iškilminga ir džiugi šventė. Tą dieną buvo iškilmingai paskelbta, kad Lietuva turi naują palaimintąjį – sovietų persekiotą arkivyskupą Teofilių Matulionį, nusipelniusį tokio įvertinimo už jo ištikimą, pasiaukojamą bei kankinišką gyvenimą. Pirmą kartą Lietuvoje surengtose beatifikacijos iškilmėse dalyvavo daugybė kunigų, vyskupų ir kardinolų iš Europos. Kaip sakė popiežiaus Pranciškaus pasiuntinys kardinolas Andželas Amatas (Angelo Amato), Palaimintojo gyvenimas skleidė ramybę, tvirtą dvasią, viltį ir nepalaužiamą tikėjimą būsima laisve, nuolankumą bei ištikimybę. Jis nepasidavė neapykantai, buvo įsitikinęs, kad neapykanta yra pats netinkamiausias atsakas į blogį, jo atsakymas visada buvo atleidimas. Popiežius Pranciškus beatifikacijos apaštaliniame laiške kankinį T. Matulionį pavadino ganytoju pagal Kristaus širdį, herojišku evangelijos liudytoju, drąsiu Bažnyčios ir žmogaus orumo gynėju. Tą patį sekmadienį popiežius Pranciškus pasveikino lietuvių tautą arkivyskupo T. Matulionio paskelbimo palaimintuoju proga. Popiežius viešai Šv. Petro aikštėje sakė, kad „šiandien Vilniuje, Lietuvoje, palaimintuoju skelbiamas vyskupas Teofilius Matulionis, nužudytas iš neapykantos tikėjimui 1962 metais, kai buvo vos ne 90 metų“. Taigi Popiežius pripažino, kad net ir po diktatoriaus Stalino mirties buvo susidorojama su garbingais žmonėmis, koks buvo arkivyskupas Matulionis. Popiežius pakvietė garbinti Dievą už šio drąsaus tikėjimo ir žmogaus orumo gynėjo liudijimą ir plojimais pasveikinti jį ir visą lietuvių tautą.

Ar kas galėjo įsivaizduoti, kad  prieš 144 metus, 1873 metų birželį, Kudoriškio kaime, Alantos valsčiuje, dabartiniame Anykščių rajone, gimęs Teofilius Matulionis, baigęs Petrapilio kunigų seminariją ir 1900 m. kovo 4 d. įšventintas kunigu, 1923–1925 metus praleis Maskvos kalėjime, o nuo 1929 metų ištremtas į Solovkų salą Baltojoje jūroje, kur įkalinti 34 kunigai buvo sudarę savo bendruomenę ir išsirinkę vyskupu jau įšventiną Teofilių savo vyresniuoju, už tą „nusikaltimą“ perkeltas į Peterburgo kalėjimą ir uždarytas griežčiausio režimo vienutėje, paskui išsiųstas į Ledianoje Pole vietovę dirbti sunkiausių darbų – kirsti miško, o nusilpus sveikatai 1933 metais perkeltas į Maskvos kalėjimą, bet netrukus su keliais kitais kunigais kaliniais iškeistas į grupę Lietuvos komunistų, paskirtas Kaišiadorių vyskupu, 1946 metų gruodžio 18 d. vėl areštuotas, nuteistas už tariamą antisovietinę veiklą, o iš tiesų už ištikimą tarnystę Bažnyčiai ir Tautai, kalintas Oršoje, vėliau – Vladimire, galiausiai atsidūręs Mordovijos invalidų namuose, grįžęs į Lietuvą ir, negavęs sovietinės valdžios pritarimo, bet turėdamas Apaštalų Sosto leidimą, 1957 m. gruodžio 25 d. slapta konsekravęs vyskupu Vincentą Sladkevičių, dėl to susilaukęs okupacinės sovietų valdžios nemalonės, 1958 metais prievarta apgyvendintas Šeduvoje (Radviliškio r.), 1962 metais Apaštalų Sostui jam „už pagirtiną tvirtumą einant gerojo ganytojo pareigas“ suteikus arkivyskupo titulą, galiausiai 1962 m. rugpjūčio 20 d. sovietinio saugumo numarintas ir ilgus metus paliktas užmarštyje, pasieks tokią altorių garbę? Taip, tai – kankinio kelias, ir arkiv. T. Matulionis pelnytai paskelbtas Palaimintuoju. Ir tai – didelė dovana lietuvių tautai, Lietuvos katalikams ir visiems tikintiesiems.

Birželis yra tapęs ne tik džiaugsmo ir triumfo mėnesiu, bet jis yra ir  mūsų praradimų mėnuo. Dviem dienomis anksčiau iki T. Matulionio paskelbimo Palaimintuoju, minėjome Birželio sukilimą. Birželio 22-ąją prie Genocido muziejaus, Aukų gatvėje, veikė paroda apie Birželio sukilimą. Ją rengė Laisvės kovų dalyvis Gediminas Ruzgys, sukilėlio, Žaliakalnio žvalgybos būrio vado, dim. vyr. ltn. Kazimiero Gedimino Ruzgio sūnus. Sukilėlių, besitraukiančių raudonarmiečių ir saugumiečių aukų nuotraukos, laikraščių iškarpos mus grąžino į tas skausmo persunktas dienas prieš 76 metus, kai Lietuva siekė išsivaduoti iš masinius trėmimus ir žudynes vykdžiusios sovietų okupacijos, tada įvykusios tik prieš metus. Kitą dieną, birželio 23-iąją, Laisvės kovų sąjūdžio nariai pakvietė į Nepriklausomybės aikštę, prie Seimo pėsčius, dviračiais ar motociklais atvykusius, prisiminti sukilimą. O ypač iškilmingai atrodė suvažiavę rokeriai – motociklininkai. Didžiąją dalį jų sukvietė kun. Egidijus Kazlauskas, motociklininkų krikščionių bendruomenės atstovas, projekto „Suk rankeną“ sumanytojas. Jis prie paminklo tremtiniams Aukų gatvėje pasakė kalbą ir nuvedė minėjimo dalyvius apžiūrėti Palaimintojo arkiv. T. Matulionio kamerą, kurioje jis ir kiti dvasininkai kentėjo kalinių kančias. Kun. E. Kazlauskas kalbėjo Nepriklausomybės aikštėje susirinkusiems vilniečiams ir atvykusiems piliečiams. Čia kalbėjęs Atkuriamojo Seimo pirmininkas, pirmasis Lietuvos Respublikos vadovas Vytautas Landsbergis pabrėžė tris skausmingas birželio reminiscencijas – okupacijos dieną, pirmuosius masinius trėmimus ir Birželio sukilimą, kuris nepajėgė iš mirties ir kančių gniaužtų išvaduoti Telšių kalėjimo kalinių, bet užtat išlaisvino Kauno kalėjimo kalinius, tarp kurių buvo ir 200 žydų (beje, šis faktas paneigia vanagaičių, ivaškevičių ar tapinų skleidžiamas piktas pasakas apie lietuvius, kaip žydšaudžių tautą). Sukilimo svarbą apibūdino ir Seimo nariai Žygimantas Povilionis, Laurynas Kasčiūnas bei kiti kalbėtojai. Šio minėjimo įkvėpėjas Kęstutis Balčiūnas buvo laimingas, kad Birželio sukilimas vis labiau prisimenamas aikštėje prie Seimo. Ir Kaune birželio 24 dieną Kauno Sąjūdis pakvietė į tradicinį pėsčiųjų orientacinį žygį „Laisvės kovotojų keliais Kaune“, skirtą paminėti 76-ąsias 1941 metų Birželio sukilimo metines. Renginys prasidėjo ryte Kauno Kristaus Prisikėlimo Bazilikos šventoriuje, prie 1941 metų Laikinosios Vyriausybės vadovo Juozo Brazaičio-Ambrazevičiaus (1903–1974) kapo. Po to vyko susitikimas Kauno senosiose kapinėse (Vytauto pr.) prie memorialo, skirto 1941 m. birželio 22–28 d. sukilimo aukoms atminti. Kapinėse prie paminklo „Kryžius-medis“ buvo pagerbtas žuvusių 1941 m. Birželio sukilėlių (partizanų) atminimas.

Tai, kad dar iki Birželio sukilimo minėjimo, birželio 20-ąją, Seime buvo svarstoma, ar priimti rezoliuciją, kuria būtų pripažinta, kad Lietuvos komunistų partijos (LKP) veikla sovietų okupacijos metais turėjo nusikalstamos veiklos požymių, yra išties svarbu. Juk būtina kalbėti ir vertinti okupaciją bei jai talkinusias partijas, šiuo atveju LKP, ir kad tai yra svarbu, rodo ir tai, jog Lietuvoje nuo penktadienio Lietuvos kino teatruose rodomas rusų režisieriaus Pavelo Čiuchrajaus filmas „Šaltasis tango“. Ši melodrama – bandymas iškraipyti skaudžius Lietuvos istorijos įvykius ir pateikti Kremliaus brukamą versiją. Ar tai – ne pasityčiojimas, kad būtent birželio 23-ąją Lietuvos žiūrovams „Forum Cinemas“ salės pasiūlė išvysti šį „nuostabų rusų režisieriaus filmą, kuris nukelia į 1940-ųjų Lietuvą, į šaltą, niūrią ir pavojingą kasdienybę, kurioje užgimsta pati tyriausia meilė ir viltis“? Tačiau iš tikrųjų režisierius P. Čiuchrajus – garsaus sovietų kino režisieriaus ir propagandinių filmų apie karą kūrėjo Grigorijaus Čiuchrajaus sūnus – filme „Šaltasis tango“ kruopščiai, beveik nepastebimai, pasitelkdamas meilės istoriją, tačiau užtikrintai vysto Kremliaus puoselėjamą istorinių įvykių interpretaciją. Apdairiai vengiama žodžio „okupacija“, sakoma: „įvesti kariai“ ir „Lietuvos aneksija“. Filmo pabaigoje pasirodo dar trys žiūrovus tarsi sukrėsti turintys skaičiai: nacių okupacijos laikais sunaikinta 200 tūkst. žydų, sovietinio periodo metu į Sibirą ištremta 260 tūkst. lietuvių, o „Pribaltikos išlaisvinimo“ metu žuvo daugiau nei 120 tūkst. sovietų karių. Deja, skaičiai yra netikslūs – filmo kūrėjai nemini, kad iš Lietuvos ištremta ir įkalinta 280 tūkst. žmonių, iš jų 60–70 tūkst. žuvo, neminimi ir 20 tūkst. nužudytų rezistencijos dalyvių ir civilių, nors būtent „miško broliais“ vadinami partizanai nesyk minimi pačiame filme. Faktu apie nacių okupacijos laikais sunaikintus žydus filmo kūrėjai tarsi pateisina trėmimus, kurie vyko ne Sovietų okupacijos, o neapibrėžtu „sovietinio periodo metu“. O to „Lietuvos išvadavimo“ kaina – 120 tūkst. žuvusių Sovietų Sąjungos kariškių ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje bei Estijoje. Ir dar pamirštama pasakyti, kad vien prievarta į Raudonąją armiją paimtų lietuvių šturmuojant Vokietiją žuvo apie 20 tūkst. Ir vis vien Lietuvoje priskaičiuojama apie 90 tūkst. žuvusiųjų, tad ir šie skaičiai visose Baltijos šalyse turėtų būti didesni.

Ir vienas iš daugelio nuo okupantų rankos žuvusiųjų yra Juozas Vitkus-Kazimieraitis, už kurį liepos 2-ąją buvo aukojamos šv. Mišios Kauno Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje. Lietuvos partizanų vadas, pulkininkas J. Vitkus-Kazimieraitis žuvo kaip tik 1946 metų liepos 2-ąją. Paminint partizanų vado žūtį Kauno Dramos teatre vyko istorinio-dokumentinio filmo „Nepaprasta auka“ premjera. Filmo režisierė Agnė Zalanskaitė pilnoje salėje susirinkusiems atskleidė partizano likimą, pagerbė jo atminimą. Džiugu, kad visas filmo kūrėjų kolektyvas yra labai jaunas. Ilgais plojimais pasitiktas V. Landsbergis pasakė nuostabią kalbą, taip parodydamas politinę išmintį, nors metų našta irgi jį slegia. Ypatingos pagarbos susilaukė į filmo peržiūrą atvykęs partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago slėptuvės saugotojas Juozas Jakavonis-Tigras, įrengęs partizanams bunkerį prie Merkio. J. Vitkus-Kazimieraitis, Pietų Lietuvos partizanų vienytojas ir pirmasis vadas, 1945 m. gegužės 7 d. įsteigė Dzūkų grupės partizanų štabą, parengė pirmus jo direktyvinius dokumentus, vėliau suformavo Merkio rinktinę (po jo žūties pavadintą Kazimieraičio vardu). 1945 m. lapkričio 18 d. įkūrė „A“ apygardą, o 1946 metų pavasarį, susitikęs su Tauro apygardos pareigūnais, suformavo Pietų Lietuvos partizanų sritį ir buvo išrinktas jos vadu.1946 m. balandžio 22 d. pasirašė Lietuvos partizanų deklaraciją, skelbiančią pagrindinius Lietuvos valstybingumo atkūrimo principus, leido srities laikraštį „Laisvės varpas“. Mūšyje su NKVD padaliniais Žaliamiškyje prie Liškiavos (Lazdijų aps.) 1946 m. liepos 2 d. buvo sunkiai sužeistas, po kelių valandų mirė. A. Ramanauskas-Vanagas jam žuvus rašė: „Kazimieraičiui žuvus, sąjūdis neteko vieno iš aukščiausiųjų savo vadų, be galo atsidavusio savo Tėvynei. Aš kaip pavyzdį kėliau Kazimieraičio asmenybę: žmogų, kuris visas savo dvasines ir fizines jėgas paskyrė Lietuvos išlaisvinimo kovai; karininką, kuris iki paskutinio atodūsio tesėjo duotąją priesaiką; kovotoją, kuris pelnytai buvo ir yra laikomas partizanų idealu. Jis įgijo meilę ir pagarbą visų partizanų ir jų vadų, turėjo didžiulę įtaką dėl to, kad buvo išsižadėjęs asmeniškos gerovės, be galo pasišventęs sąjūdžio reikalams, nepaprastai darbštus, teisingas, kantrus, blaivus ir labai religingas žmogus…“

Teskamba šlovė Lietuvos didvyriams. Liepos 6-ąją Valstybės dienai skirti renginiai ir „Tautiška giesmė“ skambėjo ant Lietuvos piliakalnių. Ir teskamba Himnas kuo plačiau ir garsiau.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija