2017 m. liepos 7 d.
Nr. 27 (2244)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Kelionė Nemunu ne vien per Lietuvą

Romas BACEVIČIUS

Knygos „Nemunu per Lietuvą“ viršelis

Knygos autorius Selemonas
Paltanavičius su Žiliberu

Nemunu
Andriaus Lygnugario nuotrauka

LRT televizijos projekto „Nacionalinė
ekspedicija „Nemunu per Lietuvą“
dalyviai Darsūniškyje su klebonu
kan. Petru Linkevičiumi
ir grupe parapijiečių
Ričardo Šaknio nuotrauka

Ekspedicijos dalyviai
plaukia į Nemunaitį
Selemono Paltanavičiaus nuotrauka

Dar balandžio 25 dieną Vilniaus rotušėje rinkosi LRT televizijos projekto „Nacionalinė ekspedicija „Nemunu per Lietuvą“ gerbėjai. Jie turėjo galimybę ne tik pasižiūrėti į gausią šios ekspedicijos komandą, jau matytą televizijos ekranuose, bet ir dalyvauti naujos knygos, parengtos pagal LRT televizijos projektą, pristatyme. Vienas pagrindinių naujos knygos „Nemunu per Lietuvą“ (leidykla – „Terra Publica“) iniciatorių – sudarytojas ir autorius, 2015 ir 2016 metų ekspedicijų dalyvis, rašytojas ir gamtininkas Selemonas Paltanavičius. Pasak jo, leidinys skirtas Nemunui, jo istorijai ir šiai ekspedicijai. „Knyga labai skiriasi nuo televizijos laidų. Pirmoji knygos dalis yra apie Nemuną, didelė šios medžiagos dalis laidose nebuvo naudota. Į knygą sudėti dainų tekstai, ragautų patiekalų receptai, daug pažintinės informacijos – tiek visko laidoje net išpasakoti neįmanoma. Taigi, be ekspedicijos „išklotinės“, skaitytojai ras ir daug naujos informacijos. Knygą skaityti galės kiekvienas, ypač besiruošiantis keliauti prie Nemuno ar pačiu Nemunu. Jeigu knyga (kaip ir ekspedicija) paskatins tai daryti, bus labai gera“, – pasakojo S. Paltanavičius.

Naująja knyga džiaugėsi ir leidyklos „Terra Publica“ direktorė Danguolė Kandrotienė: „Knygos puslapiuose sugulė žiūrovams nematyta ir už kadro likusi medžiaga: žygeivių pasakojimai, netikėti faktai, atradimai, linksmi nutikimai, kelionių žemėlapiai, dainos, patiekalų receptai ir šmaikščios ekspedicijos dalyvių nuotraukos plaukiant Nemunu per Lietuvą. Abiejų ekspedicijų gerbėjai atras ir visas ekspedicijų metu aplankytas vietas, tad pakeliauti galės net ir prisėdę ant minkštos sofutės savo namuose“.

Šiuo renginiu prasidėjo knygos „Nemunu per Lietuvą“ pristatymo turas Lietuvoje. Įvairiose vietose vyko dvylika susitikimų su jos autoriumi S. Paltanavičiumi. Tie susitikimai vyko Kaune, Šilutėje, Rusnėje, Marijampolėje, Jurbarke, Veliuonoje, Merkinėje, Druskininkuose, Klaipėdoje, Prienuose, Birštone, Alytuje. Susitikimų dalyviai įsitikino, kad iš tiesų knygą verta paskaityti, turėti ir dovanoti.

Turbūt dažnas žinome, kad Nemuno ilgis – 937 km, bet mažiau žinančių, kad nuo jo aukštupio iki žiočių vanduo krenta 180 m. Planai upės energiją panaudoti didžiosiose Nemuno kilpose prie Punios, Balbieriškio ir Birštono turėjo atrodyti grėsmingai. Įvairiais skaičiavimais, siauriausiose kilpų vietose įrengta prataka būtų sukūrusi 10–15 m krintančio vandens srautą, kuris galėjo kurti elektros energiją. Šiandien šie planai gali atrodyti kaip šventvagystė – juk Nemuną mes turime vieną, vagos ir tėkmės pažeidimas upei gali būti ir pavojingas, ir žalingas. Kaip rašo S. Paltanavičius, panašios piktos svajonės vis atgimsta. Labai kenkia vandens maišymas pastačius Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę. Jis lėtina Nemuno tėkmę (tai ypač jaučiama nuo Prienų ir Birštono, Verknės upės žiočių), daro įtaką dalies upės taršai, temperatūros didėjimui. Pastačius Kauno hidroelektrinę atsiradusios Kauno marios sunaikino lašišų, žiobrių ir daugelio kitų vertingų žuvų migracijos kelius.

Išleidus knygą „Nemunu per Lietuvą“ 36 knygučių vaikams autorius, gamtininkas, fotografas, radijo laidų vedėjas Selemonas PALTANAVIČIUS atsako ir į „XXI amžiaus“ klausimus.

Ekspedicijoje išlipę į krantą dažnai išsiskirdavote į dvi grupes. Ar Jums nebūdavo apmaudu, kad negalėjote pamatyti ko nors įdomaus, ką išvydo kita grupė? Ar vakarais vienos grupės nariai pasakodavo kitai, ką tą dieną pamatė?

Mūsų ekspedicija labai marga, tikslų daug, specialistai skirtingi, todėl dažnai išsiskirdavome į dvi ar net tris grupes. Taip galėjome maksimaliai aprėpti kuo daugiau objektų, papasakoti apie tuos dalykus, kurių nebūtume suspėję pamatyti keliaudami kartu. Iš tikrųjų mums patiems norėjosi pamatyti kuo daugiau ir tikrai būdavo šiek tiek apmaudu, kad gali suspėti ne visur. Deja, panašus ir visas mūsų gyvenimas. O savo įspūdžiais ir atradimais mes visada dalindavomės, tardavomės. Juk atradimų buvo labai daug, kartais visai nelauktų, netgi netikėtų.

Žiūrintys mūsų projekto laidas vargu ar galėjo suprasti, kaip jos atsirado, kaip buvo kuriamos. Iš tikrųjų jeigu pirmaisiais ekspedicijos 2015 metais sukurta 12 valandinių laidų, tai 2016 metais – jau 20. Medžiagos surinkta tikrai neapsakomai daug – štai 2016 metais gerokai daugiau kaip 400 valandų. Taigi ne viskas pateko į televizijoje rodytas laidas, o kai ką teko pristatyti labai probėgšmais. Nesu televizijos žmogus, nemoku jos abėcėlės, bet suprantu, kad visa, ką atrandame, apie ką pasakojame, gali būti tik labai mažas epizodas, galbūt pasiklydęs tarp kitų. Be to, televizijai reikia efekto, tikro vaizdo, o didžiosios tiesos ir atradimai pateikiant ekspedicijos medžiagą gali atrodyti per paprasti.

Nemuno pakrantėse dažniausiai žvalgėtės kaip biologas. Gal ką nors naujo, nežinomo atradote? Ar radote invazinių augalų?

Taip, Nemunu su ekspedicija keliavau kaip gamtininkas (tai – daug plačiau už biologo amplua), tačiau didelės atskirties nejaučiau – juk labai įdomūs ir istoriniai, kultūriniai dalykai. Pagaliau esu vaikų rašytojas, man labai įdomūs žmonės, bendravimas su jais, jų stebėjimas. Patikėkite, tai nėra paprasta. Kadangi keliavome be galo skubėdami, daugeliui aplankytų vietų buvo galima skirti tik po pusvalandį, tai įsigilinti ir atrasti ką nors ypatinga nebuvo lengva. Tačiau, pavyzdžiui, Nesvyžiaus katedros grindyse (nuosėdinės uolienos luituose) esantys galvakojų moliuskų atspaudai buvo nuostabus atradimas. Lietuvoje tokių nemačiau. Labai nustebino Nalibokų giria ir Nemuno aukštupys, kuris už vidurupį senesnis bent 80 000 metų – vadinasi, gamta čia visai kitokia. O kokie ąžuolai prie Nemuno, jo plačiame (gal 3–4 kilometrų pločio) slėnyje! Jie stovi vienas nuo kito per keliasdešimt metrų, tai – ne giria, tai – sauspievės su galingais medžiais, kurie kažkodėl primena Afrikos savanos galiūnus. Kiekviename ąžuole baltuoja gandrai; žiūrėk, po 2–3 lizdus kiekviename medyje. Lietuvoje to nemačiau...

Ar nesigailite, kad kai kuriuos Panemunės miestelius praplaukėte juose nesustoję? Kaip buvo atsirenkamos tos vietos, kur išlipsite į krantą?

Iš tiesų sustoti reikėjo daug kur, bet mūsų ekspedicija nebuvo spontaniškai gimusi išvyka: jai ilgai ruoštasi, dėlioti akcentai. Suspėti, sutilpti į keletą dienų nėra lengva, tad daug kas liko neaplankyta, žinoma, ir Kriūkai, ir Ilguva, kiti panemunių miesteliai ir kaimai. Mes paprastai nesižvalgome tik iš Nemuno – jei reikia, keliaujame dešimtis kilometrų. Taip Lietuvoje skubėjome į Viešvilės valstybinį rezervatą Karšuvos girioje, o Baltarusijoje – į Zietelą (dabar kažkodėl vadinamą Diatlovo), į Naugarduką ir Lebiodką. Dar kartą primenu – tai nebuvo mokslinė ekspedicija, tai – televizijos projektas, tad jo tikslai vertė skubėti ir susitikti su kuo daugiau žmonių, pasakoti apie vis naujus dalykus. Abejojantiems mūsų maršrutu aš siūlau patiems organizuoti tokį projektą ir papildyti atradimus mūsų „neliestais“ objektais. Jų yra begalės, o žmonių, bendruomenių, kurios turi ką pasakyti ir parodyti, – dar daugiau.

Knygoje „Nemunu per Lietuvą“ įdėtoje maršruto schemoje-žemėlapyje nepažymėtos tokios vietos kaip Kačerginė, Kriūkai, Paežerėliai, Skirsnemunė. Ypač įsižeidę kriūkiečiai, nes šis nemažas miestelis, kur anksčiau buvo viena didžiausių valčių gamintojų vieta, ne tik neaplankytas, bet ir nepažymėtas. Net profesorių Alfredą Bumblauską nustebino Sudargo piliakalniai, bet Sudargo žmonės nustebo, kad nepaminėjote, jog tai – knygnešių sostinė.

Knyga, kurią rašiau, nėra ekspedicijos ataskaita ar jos įvykių išklotinė. Tai – kelionių Nemunu vadovas, knyga apie Nemuną. Beje, tokių knygų, skirtų Nemunui, visomis kalbomis tėra penkios ar šešios. Pirmojoje mano knygos dalyje – viskas apie Nemuną, arba tiek apie jį, kiek buvo galvota papasakoti šioje knygoje. Antra ir trečia dalys – apie ekspedicijas, bet knygoje labai daug medžiagos, kuri nebuvo ekspedicijoje nagrinėta, arba ji pateikiama kitaip. Knyga savo prigimtimi yra kitokia nei televizijos projektas.

Dabar prie tų įsižeidimų ir lūkesčių. Tegul žmonės nebūna tokie priekabūs, juk niekas nieko nenumenkino, neišskyrė – tiesiog, plaukti turėjome septynias dienas ir ekspedicija turėjo baigtis nustatytu laiku. Jei būtume turėję laiko iki bulviakasio... Tikrai žinau daug ir apie Kriūkus, ir apie Sudargą, iš šių kraštų pažįstu daug žmonių (aš gi – sūduvis). Todėl man irgi pritrūko ne tik Kriūkų, bet ir Novaraisčio, Obelynės, Gelgaudiškio dvaro, labai norėjosi pasiekti Kudirkos Naumiestį, įplaukti Šešupėn. Ne viskas sutilpo ir knygon. Iš tos medžiagos, kuri buvo, galėjau parašyti bent 2–3 knygas. Bet... Gal po kitos ekspedicijos?

* * *

Beje, birželio 22 dieną valstybės atkūrimo 100-mečio sezoną pasitinkanti LRT į didžiąją kelionę išlydėjo trečiąją „Nacionalinę ekspediciją“, kurios įgula šiemet plaukia specialiai statomu vytinės tipo upių laivu „Vytautas Didysis“.

Į 18 dienų truksiančią kelionę įgulą išlydėjo LRT Laisvės obelisko dūžiai.

Iš LRT kiemo ekspedicijos ekipažas pajudėjo į Marijampolę, J. Basanavičiaus aikštę, kur vyko oficialios „Nacionalinės ekspedicijos“ išlydėtuvės. Iš Marijampolės laivas „Vytautas Didysis“ nuvežtas į kelionės starto vietą netoli Lomžos.

„Nacionalinės ekspedicijos 2017“ dalyviai – projekto prodiuseris, žurnalistas Edmundas Jakilaitis, laidų vedėja Edita Mildažytė, prof. Alfredas Bumblauskas, gamtininkas Selemonas Paltanavičius, etnomuzikologė Zita Kelmickaitė, grupės „G&G Sindikatas“ lyderis Gabrielius Liaudanskas-Svaras, autolenktynininkas Benediktas Vanagas, LRT generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius bei grupė istorikų.

Užpernai įveikusi Nemuną Lietuvoje, pernai įgula startavo jo ištakose Baltarusijoje, o šįmet leidosi tyrinėti Lenkiją – plaukia Vysla iki Baltijos jūros. Kelionę pradėjęs Lenkijoje „Nacionalinės ekspedicijos“ laivas „Vytautas Didysis“ tris savaites plauks į Baltijos jūrą. Ekspedicijos dalyviai aplankys Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei ir Abiejų Tautų Respublikai žymias istorines vietas, susitiks su lietuvių bendruomenėmis. Maršrutas Vysla neatsitiktinis – Lenkijos Seimas šiuos metus yra paskelbęs Vyslos metais, taip skatinama istorinė laivininkystė, tvarkomi upės krantai. „Nacionalinės ekspedicijos“ maršrutas baigsis Gdanske, „Vytautui Didžiajam“ įplaukiant į Baltijos jūrą.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija