|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Naujas kryžius Akmenėje
Šiemet sukako 76 metai nuo pirmųjų masinių Lietuvos žmonių trėmimų į sovietinius lagerius ir tolimąją Sibiro šiaurę pradžios. To niekada ir niekas neturėtų pamiršti. Tai mūsų istorija skaudi, tragiška... Bet Gedulo ir vilties diena teikia viltį. Per kančias, skausmą, netektis, mirtis, kovas ir nesutarimus tauta vėl pakilo, nusiplėšė mankurtizmo kepurę, prisiminė, kas esanti. Tą rusenančią atminimo ugnelę visą tą laiką saugojo likę gyvi tremtiniai, gyvą tautos dvasią gynė rezistentai, kovoję prieš pavergėjus, nors jėgos labai jau nelygios buvo... Šiandien, kai jau minime šią datą, matome, kad ji įsiminta, minima iš kartos į kartą. Ir tai ne gražūs žodžiai, ne panegirika... Tai paliudijo Gedulo ir vilties diena Akmenėje. Ji prasidėjo Šv. Onos bažnyčioje šv. Mišiomis, kurias aukojo klebonas kan. Egidijus Zulcas. Buvo pašventintas įspūdingas ąžuolinis kryžius, kurį sukūrė auksarankis meistras Paulius Ratkevičius. Kryžius skirtas rezistencijos kovų dalyviams ir tremtiniams atminti. Po šv. Mišių kryžių iš bažnyčios išnešė kariai savanoriai ir šauliai. Per visą miestelį procesija lydėjo kryžių į jo pastovią vietą Liepų gatvėje. Pastatyto kryžiaus papėdėje atsistojo ir Pauliaus sukurtas ąžuolinis partizanas. Prie kryžiaus išsirikiavęs Žydrūnės Kazlauskaitės vadovaujamas bažnyčios kamerinis choras puikiai giedojo ir dainavo, Rima ir Andrius Almaniai skaitė partizanų eiles, kalbėjo Akmenės seniūnas Vladimiras Silvaško, kryžiaus ir skulptūros autorius P. Ratkevičius, šūviais saliutavo kariai savanoriai, žuviene vaišino žvejai mėgėjai, arbata ir sausainiais maltietės... Toks šviesus ir šiltas buvo vakaras, tokia vienybės ir artumo vienas kitam dvasia sklandė aplinkui... Ir gražu, ir gera, kad šalia pagyvenusių žilagalvių nemažai buvo jaunų žmonių. Viltinga atminties estafetė perduodama toliau ir niekas nebus pamiršta... Elena Gubovienė Aniceto Lupeikos ir autorės nuotraukos
© 2017 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |