2017 m. liepos 21 d.
Nr. 29-30 (2246-2247)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Žaizdos

Pagerbtas pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Iš kairės: dr. Aldona Vasiliauskienė,
Kauno jėzuitų gimnazijos (KJG)
lituanistė, parėmusi filmo pastatymą
Marija Baltuškaitė, kun. Gintaras Vitkus
SJ, KJG anglų kalbos mokytojos Jadvyga
Kovienė ir Alina Gutauskienė, Kauno
slaugos ligoninės direktorė
dr. Rita Kabašinskienė

Pulkininko Juozo Vitkaus-Kazimieraičio
artimieji ir renginio svečiai
Nacionaliniame Kauno dramos teatre

Pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis (1901 12 10–1946 07 02) – kovotojas dėl Lietuvos laisvės, lietuvių rezistentas, Pietų Lietuvos partizanų vienytojas ir pirmasis vadas. Pagrindinis J. Vitkaus-Kazimieraičio talkininkas pasipriešinimo kovoje Adolfas Ramanauskas-Vanagas, po pirmo susitikimo pripažinęs jo lyderystę, o po apmaudžios vado žūties tęsęs jo darbus, savo atsiminimuose rašė: „Kazimieraičio asmenyje sąjūdis neteko vieno iš aukščiausių savo vadų, iki kraštutinumo atsidavusio Tėvynei. Dėl jo žuvimo buvo nepaprastai sujaudinti visi partizanai, nes beveik visi jie asmeniškai buvo matę Kazimieraitį ir ypač daug girdėję apie jį pasakojant.

Keliaudamas po dalinius aš visuomet partizanams pavyzdžiu kėliau Kazimieraičio asmenybę: žmogaus, kuris visas savo dvasines ir fizines jėgas pašventė Lietuvos laisvinimo kovai; karininko, kuris iki paskutinio atodūsio ištesėjo duotąją priesaiką; kovotojo, kuris pelnytai buvo ir yra laikomas partizano idealu“.

Liepos 2 dieną Kaune paminėtos pulkininko Juozo Vitkaus Kazimieraičio 71-osios žūties metinės, kurias rengė pulkininko J. Vitkaus atminimo draugija (direktorius – Kastytis Vitkus) ir Lietuvos kariuomenės Juozo Vitkaus inžinerijos batalionas.

Šv. Mišios Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje

Renginys prasidėjo Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje šv. Mišiomis už visas kovas dėl laisvės ir už nepagailėjusius gyvybės dėl jos, už tėvynę, už kurią visi turime daug melstis. Mišias aukojo pulkininko vaikaitis kun. Gintaras Vitkus SJ, kun. Kazimieras Ambrasas SJ ir bažnyčios rektorius, kariuomenės kapelionas kun. Tomas Karklys. Šv. Mišiose giedojo Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovės ansamblis, solistė Rita Preikšaitė, smuikininkės – Kazimieraičio vaikaitė Vilija Vitkutė-Pranskienė ir jos dukra Marija Pranskutė – bei vargonavo Dalia Jatautaitė. „Credo“ buvo giedamas ir lotyniškai, ir lietuviškai.

Iškilmingai įnešus vėliavas, sugiedotas himnas.

Pamoksle kun. G. Vitkus SJ kalbėjo apie laisvę. „Ji – didelė dovana ir leidžia daryti pasirinkimą, bet reikia žinoti ir suprasti, ko trokštame, ko siekiame. Popiežius ragina nepiktnaudžiauti laisve, nes su ja turėtų derėti dar ir kiti dalykai, ypač atjauta. Reikia pamatyti, suprasti ir atsiliepti, kad kitam žmogui būtų geriau gyventi. Antra, laisvė turi derėti su sąžiningumu, sąžinės balsu, kuris skatina rinktis gera, o vengti blogio. Svarbu neužslopinti vidinio balso, nes tai – Dievo dovana. Dievo būsime teisiami pagal tai, kaip klausėme sąžinės. Kitas su laisve susietas dalykas – drąsa. Laisvės troškimas turi duoti tam tikrą nerimastingumą ir norą išeiti iš komforto zonos, kurioje esame įsitvirtinę. Reikia drąsos ieškoti, kaip galima padėti tam, kam reikia pagalbos, o ne vien rūpintis savo saugumu ir patogumais. Siekti laisvės mus įpareigoja Krikšto sakramentas, kuris nėra praeities įvykis, bet dabartis, nuolat atnaujinamas įsipareigojimas kasdien atsiversti.

Mano senelio pasirinkimas nežadėjo jam komforto. Tai ne tik jam, bet ir artimiesiems buvo rizika. Senelis buvo labai religingas ir tausojo savo vaikus, šeimą, todėl, darydamas lemtingą apsisprendimą eiti partizanauti ir apleisti šeimą, įsiklausė į sąžinės balsą, nes Dievas, Tėvynė, artimas jam buvo svarbiausia vertybių gradacijoje.

Senelis buvo iki sielos gelmių patriotas, karys, vertybių ir idealų žmogus. Šiandien mums reikia tokių pavyzdžių ir turime bendra malda apkabinti kovojusius už Tėvynės laisvę. Kad ieškotume Dievo šypsnio, patirtume Jo atgaivą, ištvertume savo kelionėse ir nukeliautume ten, kur tvyro Viešpaties Džiaugsmas“.

Po šv. Mišių pulkininko J. Vitkaus-Kazimieraičio atminimas pagerbtas trimis J. Vitkaus inžinerijos bataliono pagarbos salvėmis – už J. Vitkų, už Lietuvos kariuomenės J. Vitkaus inžinerijos batalioną ir už Lietuvą.

Istorinis dokumentinis filmas „Nepaprasta auka“

Nacionaliniame Kauno dramos teatre tą dieną vyko istorinio dokumentinio filmo „Nepaprasta auka“ pristatymas ir premjera (filmo trukmė – 1 val. 20 min.).

Renginį išraiškingai ir nuoširdžiai vedė lietuvių aktorius, kultūros vadybininkas, generalinis Kauno dramos teatro direktorius Egidijus Stancikas. Jis kalbėjo apie pareigą, atsakomybę, ištikimybę viltingai žvelgiant į ateitį atvira širdimi ir skaidria mintimi. Užsienyje specialius karo mokslus baigęs pulk. J. Vitkus-Kazimieraitis pokario metais turėjo tikslą – „Šalin bolševikinės okupacijos pančius“. Jis įsteigė Dzūkų grupės partizanų štabą, vėliau suformavo Merkio rinktinę (po jo žūties pavadintą Kazimieraičio vardu), įkūrė „A“ apygardą, o 1946 metais suformavo Pietų Lietuvos partizanų sritį, išrinktas jos vadu. Jo iniciatyva leistas laikraštėlis „Lietuvos varpas“, parengti nuostatai įvertinti pasižymėjusiems.

Pulk. J. Vitkaus-Kazimieraičio šeima – žmona Genovaitė Grybauskaitė su penkiais iš šešių nepilnamečiais vaikais – 1948 metais buvo ištremta į Sibirą, Irkutsko sritį.

Atgavus nepriklausomybę LR Prezidento dekretu J. Vitkus apdovanotas „Vyčio Kryžiaus“ I laipsnio ordinu (1997 m. lapkričio 20 d.), jam suteiktas pulkininko laipsnis (1998 m. sausio 26 d.), jo vardu pavadintas atskirasis inžinerijos batalionas Kaune, gatvės Vilniuje ir Kaune.

„Mes žinome, kas vienija ir kas palaiko šiame gyvenime, tai įprasmina“, – sakė prof. Vytautas Landsbergis.

Visos filmo kūrybinės grupės vardu kalbėjo idėjos autorė, režisierė Agnė Zalanskaitė. Ji papasakojo kelio į filmo idėją ištakas. Pradžia buvo tada, kai ji 2015 metais kartu su kun. G. Vitkumi SJ vyko į Elektrėnus, į švietimo darbuotojų surengtą diskusiją, po kurios viena moteris pradėjo dėkoti Kazimieraičiui už jo idealus. 2016 metų sausį su Vitkų gimine ji keliavo pėsčiomis apie 20 km iš Marcinkonių prie Skroblaus upelio, ten, kur žuvo pulkininkas J. Vitkus-Kazimieraitis, gilinosi į 2001 metais išleistą Vytauto Vitkaus knygą „Pulkininkas Kazimieraitis“.

Filme kalbėjo J. Vitkaus-Kazimieraičio sūnūs ir vaikaičiai, istorikai. Seimo narys doc. dr. Arvydas Anušauskas sakė, kad J. Vitkus-Kazimieraitis buvo aukščiausio rango kariškis, kuris realiai dalyvavo, organizavo ir kūrė dokumentus. Istorikas rekonstruktorius dr. Darius Juodis, puikiai atlikęs partizano vaidmenį, kalbėjo: „Partizaninė kova – ne tik ginkluota kova. Su ginkluota kova Lietuvoje nieko efektingo gali ir nepadaryti, jeigu bus nekovojama dėl žmonių sąmonės“. Filme kalbėjo A. Ramanausko-Vanago ir J. Vitkaus-Kazimieraičio bendražygis partizanas Juozas Jakavonis-Tigras bei kiti.

Padėkos ir nuoširdus džiugesys

Po filmo „Nepaprasta auka“ peržiūros ir ilgai trukusių perpildytos salės (dalis žiūrovų turėjo stovėti) plojimų padėkos žodį Vitkų šeimos narių vardu tarė pulk. J. Kazimieraičio sūnus Rimgaudas Vitkus ir vaikaitis Linas Vitkus. Jie džiaugėsi, kad pilna salė liudija, jog vertinama ši asmenybė. Dėkojo visiems susirinkusiems, visai kūrybinei filmo grupei pradedant režisiere A. Zalanskaite, kuri, kaip sakė Rimgaudas, jau tapo beveik giminaite.

Europos Sąjungos ambasadorius Rusijoje Vygaudas Ušackas, dėkodamas filmo kūrėjams sakė: „ Kaip būtų gera, kad šį filmą galėčiau nusivežti į Maskvą. Deja, dar greitai taip nebus. Filmą reikia žiūrėti, kad žinotume, už ką žuvo kovotojai, kad mes atsitiesėme ir nugalėjome“.

Seimo narys Žygimantas Pavilionis pabrėžė, kad būtina šį filmą parodyti visose mokyklose, kad jaunimas suprastų, jog laisvė – pasiaukojimas ir atsakomybė.

Lietuvos partizanų vado A. Ramanausko-Vanago dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė sveikindama visus, o ypač filmo kūrybinę grupę, sakė, kaip svarbu stiprinti atmintį, – tada bus stipri tauta ir valstybė. Ji priminė savo tėvelio parašytus atsiminimus, kur užfiksuota, kad jis su pulkininku Juozu susipažino daug anksčiau – dar Karo mokykloje kaip su savo dėstytoju. Papasakojo keletą epizodų iš partizanavimo laikų. Tėvelio prisiminimuose išsprūsta žodžiai „Mums padėjo Dievas“.

Kiekvienam filmo kūrėjui bei veikėjui buvo įteikiami padėkos raštai, gėlės ir specialūs tautodailininko Adolfo Teresiaus pagaminti suvenyrai. Pavyzdžiui, A. Anušauskui – paukštis, linkint ir toliau giedoti, ir toliau įamžinti mūsų tautos didžiavyrius. D. Juodžiui buvo įteiktas simbolinis geležinis vilkas, linkint ir toliau šaukti visam pasauliui apie lietuvių tautą. Partizanui J. Jakavoniui-Tigrui – J. Vitkaus-Kazimieraičio ryšininkui – Rūpintojėlis, kad jis ir toliau palaikytų tą meilę, kuria spinduliuoja, ir jam ji sugrįžtų Dievo malonių gausa.

Pasidžiaugta, kad ką tik pasirodė pakartotinas leidinys – V. Vitkaus knyga „Pulkininkas Kazimieraitis“, kurią kiekvienas norintis galėjo įsigyti (už auką).

Renginį E. Stancikas užbaigė partizano Broniaus Krivicko posmais apie laisvę, palinkėdamas einant per Laisvės alėją rasti kelią į tikrą laisvę.

Kun. G. Vitkus SJ yra sakęs: „Kazimieraičio pavyzdys rodo, kad gyvenime nebūtinai visi sprendimai baigiasi laimėjimais ir pasiekimais, kuriais tu gali didžiuotis, kurie leistų tau pripažinimo sulaukti. Yra pasirinkimų, apie kuriuos kiti ir nesužino, nors jie yra labai prasmingi. Ta nuostata, kad svarbūs dalykai nebūtinai yra garsūs, yra labai svarbi išvada, kurią aš darau iš savo senelio gyvenimo“.

Redakcijos prierašas. Norėtume autorę papildyti tikrai išmintingais bei jausmingais po filmo pristatymo pasakytais Vytauto Landsbergio žodžiais. Štai jie: „Pamokslas [Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje] mane irgi nuteikė šiek tiek viena kryptimi – išėjęs galvojau apie tai. Žiūriu, kad tarp tų dovanų, kurias gauname kartu  su gyvybe, su gyvenimu, neužmirštame būti dėkingi už jas, kurias nešamės, yra tėvynė, tėvynės meilė. Tai yra labai brangintina dovana, nes ji įprasmina žmogaus gyvenimą. Norėčiau linkėti, kad mūsų jaunimas, mūsų auganti nauja Lietuva, nepraeitų pro šalį, nepraeitų nepastebėjusi arba negavusi tos dovanos, kuri yra tėvynės meilė. Iš tikrųjų kas nors mus stebi ir vertina, ir galbūt lemia mūsų kelią iki šiol ir toliau. Ir jeigu tas, kuris stebi ir gailestauja, kai mes klystame, ir laimina, kai einame teisingu keliu, mato, kad jo vaikai – mes visi esame vaikai – nepastebi, yra trumparegiai arba apakinti kokių nors tuščių blizgučių, klaidinančių idėjų, tai vien liūdna ir pasauliui liūdna, kiek jis bemėgintų svaigintis netikrais dalykais. Bet tai – dar pusė bėdos. Kai einame keliu lyg ir pusiau tamsoje, tas kelias gali nušvisti – padėkime vieni kitiems. Bet labai gaila, yra ir tokių, kurie paniekina ir savo tėvynę ir net tyčiojasi iš tėvynės meilės, iš tos didžiosios dovanos. Ir nenori jos turėti, nenori jos puoselėti. Manau, kad tai yra viena didžiųjų nuodėmių – atmesti šią dovaną. Tau davė, tu turi savo šalį, ji tokia graži, ji tiek daug kentėjusi, jai taip reikia pagalbos. Ir tu gali būti kartu, ir tu pasijusi žmogumi. Tai ne tik nepraeik pro šalį, bet, saugok Dieve, nepaniekink ir nesityčiok, nes tai – didžioji nuodėmė. Visada prisiminkime tuos didvyrius ir tiesiog pasiryžusius žmones, kurie pasirinko gyventi ir mirti laisvi Lietuvoje, kuria tikėjo, tikėjo, kad ji bus laisva. Ji beveik laisva, bet dar ne visai. Prisidėkime, kad tas idealas stiprėtų ir būtų įgyvendinamas. Tai bus ir mūsų gėlė ant Juozo Vitkaus – pulkininko Kazimieraičio – kapo“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija