2017 m. liepos 21 d.
Nr. 29-30 (2246-2247)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Žaizdos

Kur pasireiškia milžinų dvasia

Lidija Veličkaitė

Kalba prof. Kęstutis Skrupskelis

Pagrindinis vakaro pranešėjas
žurnalistas Vidmantas Valiušaitis

Vilnius. Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialiniame bute-muziejuje paruoštas renginių ciklas „Išeivijos šviesuoliai“ – „Milžinų dvasia...“, o jo birželio 29 dieną įvykęs renginys buvo skirtas 1941 metais buvusiam Laikinosios vyriausybės ministrui pirmininkui Juozui Ambrazevičiui-Brazaičiui (1903–1974) ir 1941 m. birželio 23 d. sukilimui atminti.

Memorialinio buto-muziejaus vadovas Vladas Turčinavičius pasidžiaugė, kad tokią karštą dieną susirinko daug žmonių, neabejingų pagerbiant iškilias tautos asmenybes. Pradėjęs renginį Lietuvos himnu vadovas priminė, kad terminą „Milžinų dvasia“ pirmasis istorijoje panaudojo V. Krėvė-Mickevičius, norėdamas atgaivinti tą didingą senovės praeities Lietuvos istoriją, kuria turime didžiuotis, Lietuvą, kuri kovojo prieš visą Europą ir buvo užėmusi didesnę pusę Rusijos. Mirtinose ir žūtbūtinėse kovose Lietuva atrėmė Azijos minias, kurioms atsispirti negalėjo visa Europa, tuo įrodydama savo galybę. Jeigu tie žmonės galėjo tai padaryti, jie turėjo būti milžinai, kuriais mes, lietuviai, turėtume didžiuotis ir jausti pagarbą.

Pasidalijęs V. Krėvės-Mickevičiaus 70-mečio minėjime jo pasakytos kalbos mintimis, muziejaus vadovas teigė, kad milžinų dvasia reiškėsi nuo Jono Basanavičiaus, kuris keitė mūsų tautos sąmonę, Vinco Kudirkos laikų, 1918 metų signatarų, 1919–1920 metų savanorių, kurie apgynė Nepriklausomybę, – visi jie vadovavosi milžinų dvasia. Galima paminėti ir 1941 metų birželio sukilėlius, Laikinąją Lietuvos vyriausybę – čia irgi pasireiškė milžinų dvasia. Ir šiandien mums reikalingi tokie kūrėjai ir personažai.

Po šios įžangos V. Turčinavičius pakvietė pagrindinį šio vakaro pranešėją žurnalistą Vidmantą Valiušaitį. Jis pristatė režisieriaus Algio Kuzmicko dokumentinį filmą „Likau gyvenimo paraštėje“, skirtą 1941 metų Laikinosios Lietuvos vyriausybės ministrui pirmininkui Juozui Ambrazevičiui-Brazaičiui atminti. Filmo scenarijaus autorius V. Valiušaitis sakė, kad jis sukurtas 2012 metais, kai Lietuvoje buvo perlaidojami J. Brazaičio palaikai. Nors atsirado visokių kontroversijų ir bandymų diskredituoti J. Brazaitį, bet viskas pasibaigė gerai, ir velionio palaikai buvo iškilmingai pagerbti ir palaidoti Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje. Filmas atsirado iš medžiagos, kuri buvo surinkta 2010 metais, artėjant birželio sukilimo 60-mečiui. Tada dar buvo sukurtas istorinis dokumentinis filmas apie 1941 metų birželio įvykius „Pavergtųjų sukilimas“. Jis ekrane pasirodė 2011 metais. Dar suspėta pakalbinti žmones, kurių šiandieną jau nebėra tarp gyvųjų. Buvo nuvykta į Jungtines Amerikos Valstijas ir kalbėta su daugeliu žmonių. Surinktos medžiagos (įrašų) yra daug, galima sukurti ne vieną filmą ir netgi didelio meninio formato, tačiau tam mūsų kinematografai dar turi subręsti.

Filme „Likau gyvenimo paraštėje“ įrašyta buvusio Laikinosios Lietuvos vyriausybės vadovo J. Brazaičio kalba: „Politinis valstybinis gyvenimas manęs niekados nedomino ir niekados netraukė. Bet jeigu teko į jį įsileisti, tai ne dėl pamėgimo, bet dėl reikalo. Tą pareigą teko imti ne iš malonumo, bet teko imti daugiau kaip naštą, kurią kas nors turėjo nešti“. Iki pat mirties J. Brazaičio tikslas buvo vienas: „Daryti visa ką, kad tai Lietuvai būtų geriau ir kad Lietuvos vardas, jos kančios, jos kovos būtų žinomos pasaulyje“. Niekada nepažinojusi savo senelio, J. Brazaičio vaikaitė Rūta Martell, tik dabar vis daugiau apie jį sužinanti ir suprantanti, sakė: „Jis norėjo išgydyti žmonių mintis ir jų gyvenimus, o tai neįvyksta per naktį. Jis norėjo žmonėms suteikti galimybes pagerinti jų gyvenimus“. Kaip mylimiausią lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją J. Brazaitį prisimena geriausio jo draugo Juozo Lukšos-Daumanto žmona Nijolė Bražėnaitė-Paronetto. Diplomatas Vytautas Antanas Dambrava sako: „Jis norėjo nelabai būti žinomas. Jis savęs neakcentavo“. „Prarasta Tėvynė, šeima, likimo draugų išdavystės, šmeižtas, prieglobstį suteikusios valstybės persekiojimas ir iki pat paskutinių gyvenimo akimirkų lydėjęs karo nusikaltėlio antspaudas“, – tokia J. Abrazevičiaus-Brazaičio gyvenimo drama dokumentiniame filme „Likau gyvenimo paraštėje“. Pagrindinį filmo pasakotojo vaidmenį atlieka žurnalistas V. Valiušaitis.

Pasibaigus filmui, vakaro pranešėjas V. Valiušaitis atskleidė kai kurių istorikų pastebėjimus, kad intelektualinėje, idėjų plotmėje J. Brazaitis buvo unikalus. Bet visą laiką ritosi jam iš paskos kažkokie kaltinimai žmonių, kurie iš tikrųjų nepažinojo nei J. Brazaičio, nei tos žmonių grupės, kuriai jis priklausė, tačiau jiems knietėjo visa tai susieti su holokaustu. V. Valiušaičiui teko nemažai to laikotarpio medžiagos tyrinėti, ir jis neturi jokių abejonių, neturi nė vienos priežasties, dėl ko reikėtų atsiprašinėti, bijoti, krūpčioti, kad Laikinoji vyriausybė padarė kažką ne taip. Juk jinai nuo 1941 m. birželio 23 d. turėjo tik tris darbo dienas, birželio 25-ąją vokiečiai jau buvo Lietuvoje. Vyko karas, jau birželio 24 dieną prasidėjo žudymai – Panevėžys, Rainiai, Pravieniškės, Kaunas. Atsitraukdama Raudonoji Armija, politrukai, komunistai, komjaunuoliai šaudė sukilėlius ir ne tik juos, šaudė visus, nespėtus išvežti žmones. Juk buvo numatyta išvežti 750 tūkst. žmonių, suspėta tik apie 35 tūkst., dar 2 tūkst. buvo suimta. Labiausiai naikino Lietuvai įsipareigojusius, išsilavinusius, darbo patirtį turinčius žmones, taip pat šaulius, karininkus, kariškius – visus, kuriuose sovietai matė savo priešus. Ką darė vokiečiai? V. Valiušaitis perskaitė karo vado įsakymo citatą: „Kas nuslepia sovietų karius arba ginklų amuniciją, arba Sovietų Sąjungos pareigūnus, politrukus, komunistus ir t.t., tas sušaudomas vietoje“. Ir buvo žudomi žmonės, neatsižvelgiant į tautybę. Laikinoji vyriausybė negalėjo kontroliuoti tos padėties ir sustabdyti žudynių. Mūsų istorikai netyrinėjo nacių ir bolševikų agentų veiklos. Ir V. Valiušaitis sako, kad būtent čia yra pagrindinė priežastis, jog agentūrą norima palikti šešėlyje, o visą kaltę suversti lietuvių patriotams, kurie labiausiai nusipelnė bandydami atkurti Nepriklausomą valstybę. Norima parodyti, kad jie ne valstybę kūrė, bet ėjo žydų turto grobti. Ne tik žydų, bet ir visų Lietuvos žmonių turtas buvo atimtas, nacionalizuotas ir suvalstybintas vos tik įžengus Raudonajai Armijai. Bolševikai tuoj pat uždarė žydų mokyklas, uždraudė hebrajų kalbą, išblaškė teatrą ir uždarė laikraščius. Kai atėjo vokiečiai, privačios nuosavybės beveik nebuvo ir jie pasakė, kad visas sovietų turtas yra vokiečių reicho nuosavybė. Tad Laikinoji vyriausybė, kol dar vokiečiai nesuvokė Lietuvos teisės, leido įsakymus ir įstatymus tam turtui grąžinti.

Dr. Augustinas Idzelis yra daug tyrinėjęs ir suradęs NKVD ir gestapo klastočių, kuriomis bandyta sukompromituoti 1941 m. birželio sukilėlius. Juk mūsų archyvai 50 metų buvo priešo rankose. Todėl kai kurie dokumentai buvo naikinami, taisomi. 1941 metais Laikinosios vyriausybės buvo įsteigtas Raudonojo teroro muziejus Kaune, kuriame dirbo labai solidūs ir atsakingi žmonės, kaip Aleksandras Merkelis, Juozas Senkus. Ten buvo sukaupta baisių sovietų okupacijos liudijimų, nuotraukų ir dokumentų. „Kur ta medžiaga šiandien? Ar ji išvežta į Maskvą, ar kažkur kitur?“ – klausė V. Valiušaitis. Jeigu tos medžiagos Lietuvoje nėra, istorikams privalu ieškoti kitur. 30 metų buvo pradingę Laikinosios vyriausybės protokolai atsirado 1974 metais kažkokiuose privačiuose namuose ir neaišku, ar jie visi, ar dalis sunaikinta, ar autentiški. 1941 metais įrašyti balsą buvo labai sudėtinga, tad birželio 23-iosios rytą Leono Prapuolenio paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės pareiškimas nėra autentiškas, jis padarytas jau vėliau Jungtinėse Amerikos Valstijose – tai buvo jau kaip spektaklis.

Prof. Kęstutis Skrupskelis, tyrinėjęs įvairių dokumentų autentiškumą ir kalbėdamas apie vokiečių paskelbtus nuostatus, kuriuose daug žydus paniekinančių dalykų, bet nieko panašaus neaptikęs Laikinosios vyriausybės nuostatose. Profesoriaus tėvai buvo labai artimi J. Brazaičio draugai, ir jie labai vertino jo pasiaukojimą dirbti Laikinojoje vyriausybėje. Dar studijuodamas Niujorke (JAV), apie 1960–1961 metus, K. Skrupskelis buvo apsistojęs J. Brazaičio namuose ir pastarasis visą vakarą su širdgėla prisiminė Laikinosios vyriausybės darbą. K. Skrupskelis apgailestauja, kad buvo jaunas ir tada J. Brazaičio prisiminimų neužsirašė.

Dar nemažai tą vakarą buvo diskusijų, vis dar nesibaigė klausimai žurnalistui V. Valiušaičiui ir prof. K. Skrupskeliui. Buvo apgailestaujama, kad apie mūsų milžinų dvasios šviesuolius reikėtų kalbėti didesnei auditorijai.

Aldonos Katilienės nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija