Audros laužė –
nepalūžom

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas „Naujajam amžiui“ skyrė 9000 eurų projektui „Audros laužė – nepalūžom“ „XXI amžiaus“ laikraštyje. vykdyti. Projekto rubrikos: „Akistata su Tėvyne“, „Dezinformacijos labirintuose“, „Eterio balsai iš anapus“, „Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas“, „Kova be taisyklių“, „Laikas ir žmonės“, „Laisvės daigai nelaisvės tamsoje“, „Likimai“, „Nelietuviai – Lietuvai“, „Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje“, „Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius“, „Valstybės kūrėjai“, „Žmogaus dvasia – neįveikiama“.

Žaizdos

Šventė mons. A. Svarinsko įkurtame partizanų parke ir džiugino, ir ramino

Edvardas ŠIUGŽDA

Grupė minėjimo dalyvių prie mons. Alfonso Svarinsko kapo

Liepos 15-ąją į Ukmergės miesto (Dukstynos) kapines rinkosi žmonės iš visos Lietuvos. Prie monsinjoro Alfonso Svarinsko (1925 01 21–1954 10 03–2014 07 17) kapo buvo dedamos gėlės ir degamos žvakutės, prisimenant prieš trejus metus mirusį iškilų Lietuvos dvasininką. Kun. Mindaugas Martinaitis pasakė gilių minčių apie laisvės kainą, gyvenimo ir kovos prasmę. Buvo pasimelsta, pagiedotos giesmės ir, kaip visada to prašydavo mons. A. Svarinskas, sugiedotas Lietuvos himnas.

Paskui Vidiškių seniūnijos Kadrėnų kaime mons. A. Svarinsko įkurtame Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke vyko Lietuvos partizanų ir visų laisvės kovų dalyvių atminimo šventė. Ją visuomet organizuodavo mons. A. Svarinskas, siekdamas, kad ji taptų tradiciniu kasmetiniu renginiu. Šiemet šventė sutapo su trečiosiomis Monsinjoro mirties metinėmis. Šįkart pasitaikė geras oras, gal todėl į šventę kaip niekad gausiai susirinko žmonių: dalyvavo Lietuvos valdžios, Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos, Lietuvos Sąjūdžio atstovai, šauliai, vietos gyventojai ir kiti svečiai. Iš kapinių į Partizanų parką susirinkę žmonės pirmiausia pagerbė Štuthofo kalinį kun. Alfonsą Lipniūną (1905 05 12–1930 06 14–1945 03 28). Įamžinant parko kalnelyje šio mons. A. Svarinsko labai gerbto kunigo atminimą, buvo pašventintas panevėžiečių pastatytas atminimo kryžius. Giedojo Ukmergės kultūros centro politinių kalinių ir tremtinių choras „Tremtinys“ (vadovė – Julė Juodienė).  Nusileidę į parko aikštelę, kurioje stovi keli kryžiai, statyti dar mons. A. Svarinsko kaip padėka garbingiems žmonėms, popiežiui Jonui Pauliui II, prie Monsinjoro išlaisvinimo iš lagerių prisidėjusiam JAV prezidentui Ronaldui Reiganui, generolui Jonui Juodišiui bei pernai pastatytas jau pačiam mons. A. Svarinskui skirtas kryžius, šv. Mišias už partizanus ir Lietuvos kariuomenę aukojo vyskupas Jonas Kauneckas, kartu koncelebravo arkivyskupas Sigitas Tamkevičius bei keletas kunigų. Šv. Mišių pradžioje vysk. J. Kauneckas pastebėjo, kad parke tvyro mons. A. Svarinsko dvasia, nes jis yra čia įdėjęs daug rūpesčio ir darbo, įkuriant ir puoselėjant šį Didžiosios Kovos partizanų apygardos parką. Kaip sakė vysk. J. Kauneckas, monsinjoras Svarinskas be perstojo vis reikalavo iš valdžios, kad būtina pastatyti kryžius okupantų nužudytiems ministrams įamžinti. Šiemet tokiems aštuoniolikai kryžių pastatyti lėšų nepavyko surinkti, bet vyskupas tikisi, kad bent kitais metais pavyks. Vyskupas priminė, kad mons. A. Svarinskas rūpinosi ne tik šiuo parku ar kitais klausimais, bet yra pateikęs daug literatūros į savo įkurtą internetinį tinklalapį partizanai.org, kuris yra labai įdomus.

Žaizdos

Paroda apie gyvenimą

Knygų serijos sudarytojas Romualdas Baltutis, vyr. muziejininkė Alma Būdvytienė ir dailininkė iliustratorė Aldona Traškinienė prie parodos eksponatų

„Mane Dievas užmiršo, maldų neišklauso... Už ką kenčiu – nepavogiau, neužmušiau... Už ką vargai – alkis, šaltis, kaulų gėla, panieka, stumdymas, nepatogumai, užmiršimas... Praradome brangenybių brangenybę – laisvę. Prašome išmelsti ją mums ir mus išmokyti ją branginti, mylėti ir ginti... Pažvelk, o Motina, į mūsų vargo ir ilgesio sutrintas širdis, į mūsų nuo šalčio ir alkio pamėlusias lūpas. Grąžinki mus į šalį, kurią mums pats dangus dovanojo, į kryžių ir bažnyčių žemę, į kraštą, kurį Tu nuo amžių pamėgai...“ (Adelė Dirsytė, „Marija, gelbėk mus“, 1953 02 16).

Tikėjimo ir vilties kupini žodžiai sudėti maldaknygėje, kuri per geležinę uždangą pateko į platų pasaulį. Žodis liko vienintelis turtas, kurio nepajėgė išplėšti čekistų teroras, badas, ledinės Sibiro naktys... Didžioji mūsų tautos dalis, 1941 m. birželio 14 d. prasidėjus mūsų tautos genocidui, atsidūrusi Sibiro platybėse, galvojo lygiai taip pat kaip Dievo tarnaitė A. Dirsytė.

Žaizdos

Knyga apie tremtinių šeimą

Bronius VERTELKA

Pasakoja knygos autorius Rimantas Kuprys

Ekrane – kaimo vaizdas, į jį įpinta I. Dirgėlaitės ir A. Giniočio atliekama daina „Jei ne auksinės vasaros“ ir klausimas: Sibiro kančios varganų valstiečių sūnui ir našlaitei – už ką? Taip prasidėjo Rimanto Kuprio knygos „Saugoti amžiams: vienos šeimos tremties istorija“ pristatymas, vykęs balandžio 12-ąją Panevėžio G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Konferencijų salėje.

Visada malonu paimti knygą, jei negali nuo jos atsitraukti tol, kol neperskaitai. Tokia yra R. Kuprio „Saugoti amžiams: vienos šeimos tremties istorija“.

Knygos autorius R. Kuprys sakė: „Knyga – kaip paminklas motinai, išėjusiai į Amžinybę prieš 20 metų, ir prieš 25 metus šį pasaulį palikusiam tėvui, palaidotiems kapinėse prie Ramygalos gatvės.

Žaizdos

Valstybinės tapatybės simbolis – Vytis

Vyčio paminklo Vilniuje, Lukiškių aikštėje, maketas Jono BUROKO nuotrauka

„Aš išvydau atvirą dangų, ir štai pasirodė baltas žirgas. Ant jo sėdėjo raitelis, vardu Ištikimasis ir Teisusis; jis teisingai teisia ir kovoja“ (Apr 19, 11).

Gerbiami Lietuvos Vyskupai, Broliai Kunigai, mūsų Tėvynės geros valios žmonės,   

šias Apreiškimo Apaštalui Jonui eilutes nuoširdus katalikas ir karštas Lietuvos patriotas Oskaras Milašius (1877–1939), kaip manoma, turėjęs mistinių dovanų, sunkiais mūsų Tėvynei laikais aiškino kaip viltingą ženklą, kad Apokalipsės minimas Šviesos raitelis, Dievo Sūnus, istorijos lėmimu yra vaizduojamas lietuvių tautinės  ir valstybinės tapatybės simbolyje – Vyčio herbe. O. Milašiui tai reiškė patvirtinimą, kad, nepaisant didelių sukrėtimų ir netekčių, Apvaizdos globa neapleis Lietuvos.

Likimai

Juozo Ukso būrio partizanai

Prie Genocido aukų muziejaus sienos – užrašas: Juozas Uksas-Gegužis 1917–1945.

Gedimino prospekte Vilniuje praeivio dėmesį patraukia namas, pažymėtas 40-uoju numeriu. Tai – buvusi sovietinės okupacijos represinių NKVD – NKGB – MGB organų būstinė su saugumo vidaus kalėjimu. Čia buvo rengiami Lietuvos gyventojų persekiojimo ir naikinimo planai, kankinami, tardomi, teisiami ir žudomi Lietuvos patriotai. Dabar čia įrengtas Genocido aukų muziejus. Viso pastato sienos išmargintos pavardėmis ir datomis. Tarp kitų už Lietuvos laisvę žuvusiųjų žmonių pavardžių, iškaltų ant pastato sienos, randame ir užrašą „Juozas Uksas-Gegužis 1917–1945“.

Kas buvo Juozas Uksas?

1945 metų Mažeikių NKVD suvestinėje minima: „Liepos 6 d., netoli Tirkšlių miestelio, Tirkšlių miške, karinės-čekistinės operacijos metu nukauti 8 Juozo Ukso būrio partizanai“.

Žaizdos

Pagerbtas Dainavos apygardos Šarūno rinktinės partizanų atminimas

KRIKŠTONYS-GINČIONYS. Birželio 18 dieną Lazdijų krašto politiniai kaliniai ir tremtiniai, šauliai, žuvusių partizanų artimieji, Lazdijų rajono savivaldybės meras Artūras Margelis, tarybos nariai, Seirijų bei Noragėlių seniūnijų gyventojai dalyvavo renginyje, skirtame Dainavos apygardos Šarūno rinktinės partizanams pagerbti. Renginys prasidėjo šv. Mišiomis už žuvusius partizanus Krikštonių Kristaus Karaliaus bažnyčioje. Paskui visi vyko prie Noragėlių seniūnijoje Ginčionų kaime esančio paminklo, skirto Ginčionių kaimo vyrams, žuvusiems už Lietuvos laisvę, atminti. Paminklą pašventino Krikštonių Kristaus Karaliaus parapijos klebonas kun. Sigitas Bitkauskas.

Žaizdos

Pagerbtas pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Iš kairės: dr. Aldona Vasiliauskienė, Kauno jėzuitų gimnazijos (KJG) lituanistė, parėmusi filmo pastatymą Marija Baltuškaitė, kun. Gintaras Vitkus SJ, KJG anglų kalbos mokytojos Jadvyga Kovienė ir Alina Gutauskienė, Kauno slaugos ligoninės direktorė dr. Rita Kabašinskienė

Pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis (1901 12 10–1946 07 02) – kovotojas dėl Lietuvos laisvės, lietuvių rezistentas, Pietų Lietuvos partizanų vienytojas ir pirmasis vadas. Pagrindinis J. Vitkaus-Kazimieraičio talkininkas pasipriešinimo kovoje Adolfas Ramanauskas-Vanagas, po pirmo susitikimo pripažinęs jo lyderystę, o po apmaudžios vado žūties tęsęs jo darbus, savo atsiminimuose rašė: „Kazimieraičio asmenyje sąjūdis neteko vieno iš aukščiausių savo vadų, iki kraštutinumo atsidavusio Tėvynei. Dėl jo žuvimo buvo nepaprastai sujaudinti visi partizanai, nes beveik visi jie asmeniškai buvo matę Kazimieraitį ir ypač daug girdėję apie jį pasakojant.

Keliaudamas po dalinius aš visuomet partizanams pavyzdžiu kėliau Kazimieraičio asmenybę: žmogaus, kuris visas savo dvasines ir fizines jėgas pašventė Lietuvos laisvinimo kovai; karininko, kuris iki paskutinio atodūsio ištesėjo duotąją priesaiką; kovotojo, kuris pelnytai buvo ir yra laikomas partizano idealu“.

Žaizdos

Paminėtos pasieniečio žūties metinės

Rūta Averkienė

Prie paminklinio ženklo A. Barausko žūties vietoje Ūtos kaime

Ūtos kaime pagerbta pirmoji Lietuvos okupacijos auka – prieš 77 metus birželio 15-osios naktį žuvęs Lietuvos kariuomenės atsargos viršila, Šaulių sąjungos narys, Alytaus apskrities pasienio policijos Alytaus baro VI rajono 2-osios Ūtos sargybos viršininkas vyr. policininkas Aleksandras Barauskas.

Pirmiausia Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje už žuvusį pasienietį A. Barauską buvo aukojamos šv. Mišios. Vėliau jo atminimas pagerbtas prie paminklinio ženklo jo žūties vietoje Ūtos kaime. Čia, kur prieš 12 metų šalia kelio išaugo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro ir Varėnos šaulių pastangomis pastatytas atminimo ženklas – paminklas, amžinai priminsiantis šioje vietoje nutrūkusią A. Barausko gyvenimo giją, susirinko daug garbingų svečių. Minėjime dalyvavo Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, Varėnos rajono savivaldybės mero pavaduotojas Giedrius Samulevičius, administracijos direktorius Alvydas Verbickas, Kaniavos seniūnas Edvinas Grikšas, Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadovai, tarnybos rinktinių ir užkardų vadai, Šaulių sąjungos nariai, įvairių organizacijų atstovai, Ūtos, Dubičių, Rudnios bendruomenių nariai ir kiti svečiai. Šiais metais minėjime dėl sveikatos, deja, nedalyvavo A. Barausko dukra Ona Brasiūnienė. Ji perdavė padėką visiems, dalyvavusiems pagerbiant jos tėvelį.

Žaizdos

Pagerbtas partizanų vadas Ignas Šapkūnas

Vytautas MALŪKAS

Atminimo ženklą pašventino Pievėnų, Dauginių ir Rubikų klebonas kun. Saulius Styra

Mažeikių rajono Viekšnių seniūnijoje atsirado dar vienas atminimo ženklas žuvusiems partizanams: jis skirtas Žemaičių partizanų apygardos Šatrijos rinktinės vadui Ignui Šapkūnui-Buržujui pagerbti. Tai – jau 11-asis partizanams pagerbti skirtas ženklas Mažeikių rajone.

Aukotos šv. Mišios

Birbiliškės miške, Igno Šapkūno žūties vietoje, pastatytą atminimo ženklą pašventino Pievėnų klebonas kun. Saulius Styra. Prieš tai Dauginių bažnyčioje už jį ir kitus partizanus buvo aukojamos šv. Mišios. Apie Šatrijos rinktinę ir jos vadą pasakojo Lietuvos politinių kalinių sąjungos Mažeikių skyriaus pirmininkas Albertas Ruginis, giedojo Mažeikių kultūros centro pollitinių kalinių ir tremtinių choras „Atmintis“, vadovaujamas Zitos Gužauskienės.

Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius

Blogio imperija nugalima

(Tęsinys. Pradžia nr. 18, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 25-26, 27, 28)

Teofilius Matulionis bolševikinės Rusijos tremtyje

Kaip matyti iš Kaišiadorių vyskupo Teofiliaus Matulionio 1946 metų bylos, joje buvo ieškoma kitų teisiamųjų dvasininkų „liudijimų“, „patvirtinančių“ tariamai nusikalstamą vyskupo veiką. Iš byloje pridėto Telšių vyskupo Prano Ramanausko 1947 m. kovo 7 d. tardymo protokolo matyti, kaip nuosekliai ir tikslingai buvo ieškoma vysk. T. Matulionio ir kitų jam pavadžių vyskupijos kunigų, konkrečiai, kun. Petriko, kaltės įrodymų. (Vysk. Pranas Ramanauskas buvo nuteistas 10 metų laisvės atėmimo.) Tardomas vyskupas sakė, kad kun. Petriką pažįsta maždaug nuo 1931 metų. 1946 metais jis dirbo Renavo parapijoje (Mažeikių apskrityje) klebonu. 1946 metais, vasarą, leidus vyskupui, kun. Petrikas turėjo pereiti į Vilkaviškio arba Kaišiadorių vyskupiją, tačiau kur jis apsistojo, vysk. Ramanauskas sakė nežinąs. Vyskupą tardęs LSSR MGB Tardymo skyriaus 4-ojo poskyrio viršininko pavaduotojas vyr. leitenantas Tumancevas pareikalavo nurodyti priežastis, dėl kurių kun. Petrikas paliko Telšių vyskupiją. Vysk. Ramanauskas aiškino, kad pirmojoje 1946 metų pusėje kun. Petrikas buvo suimtas – tai jam pasakojo pats kun. Petrikas, apie 1946 metų gegužės ar birželio mėnesį atvykęs į Telšių kuriją. Pasinaudodamas tamsa pabėgo. Kurį laiką gyveno vieno ūkininko sodyboje, gydėsi pabėgimo metu sužeistą koją. Baimindamasis naujo arešto, Petrikas prašė vyskupo duoti sutikimą pereiti į kitą vyskupiją. Saugumietis kamantinėjo, kaip vysk. Ramanauskas „praktiškai“ padėjo kun. Petrikui pereiti į kitą vyskupiją. Vyskupas sakė, kad kun. Petrikui išdavęs atitinkamą dokumentą, jog jis yra kunigas, o dirbdamas Telšių vyskupijoje jokių nuobaudų nėra gavęs – tokio dokumento pakako, kad kitas vyskupas priimtų jį į savo vyskupiją.

Žaizdos

Kur pasireiškia milžinų dvasia

Lidija Veličkaitė

Kalba prof. Kęstutis Skrupskelis

Vilnius. Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialiniame bute-muziejuje paruoštas renginių ciklas „Išeivijos šviesuoliai“ – „Milžinų dvasia...“, o jo birželio 29 dieną įvykęs renginys buvo skirtas 1941 metais buvusiam Laikinosios vyriausybės ministrui pirmininkui Juozui Ambrazevičiui-Brazaičiui (1903–1974) ir 1941 m. birželio 23 d. sukilimui atminti.

Memorialinio buto-muziejaus vadovas Vladas Turčinavičius pasidžiaugė, kad tokią karštą dieną susirinko daug žmonių, neabejingų pagerbiant iškilias tautos asmenybes. Pradėjęs renginį Lietuvos himnu vadovas priminė, kad terminą „Milžinų dvasia“ pirmasis istorijoje panaudojo V. Krėvė-Mickevičius, norėdamas atgaivinti tą didingą senovės praeities Lietuvos istoriją, kuria turime didžiuotis, Lietuvą, kuri kovojo prieš visą Europą ir buvo užėmusi didesnę pusę Rusijos. Mirtinose ir žūtbūtinėse kovose Lietuva atrėmė Azijos minias, kurioms atsispirti negalėjo visa Europa, tuo įrodydama savo galybę. Jeigu tie žmonės galėjo tai padaryti, jie turėjo būti milžinai, kuriais mes, lietuviai, turėtume didžiuotis ir jausti pagarbą.

Žaizdos

Kur pasireiškia milžinų dvasia

Lidija Veličkaitė

Vilnius. Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialiniame bute-muziejuje paruoštas renginių ciklas „Išeivijos šviesuoliai“ – „Milžinų dvasia...“, o jo birželio 29 dieną įvykęs renginys buvo skirtas 1941 metais buvusiam Laikinosios vyriausybės ministrui pirmininkui Juozui Ambrazevičiui-Brazaičiui (1903–1974) ir 1941 m. birželio 23 d. sukilimui atminti.

Memorialinio buto-muziejaus vadovas Vladas Turčinavičius pasidžiaugė, kad tokią karštą dieną susirinko daug žmonių, neabejingų pagerbiant iškilias tautos asmenybes. Pradėjęs renginį Lietuvos himnu vadovas priminė, kad terminą „Milžinų dvasia“ pirmasis istorijoje panaudojo V. Krėvė-Mickevičius, norėdamas atgaivinti tą didingą senovės praeities Lietuvos istoriją, kuria turime didžiuotis, Lietuvą, kuri kovojo prieš visą Europą ir buvo užėmusi didesnę pusę Rusijos. Mirtinose ir žūtbūtinėse kovose Lietuva atrėmė Azijos minias, kurioms atsispirti negalėjo visa Europa, tuo įrodydama savo galybę. Jeigu tie žmonės galėjo tai padaryti, jie turėjo būti milžinai, kuriais mes, lietuviai, turėtume didžiuotis ir jausti pagarbą.

Kariškiai apdovanojo civilius

Apdovanotieji medaliu „Už nuopelnus“ Zigmas Tamakauskas, Elena Skaudvilaitė, Adolfas Gurskis ir Anatolijus Žibaitis

Lietuvos Valstybės – Karaliaus Mindaugo karūnavimo – diena iškilmingai buvo minima Lietuvos Krašto apsaugos ministerijos Baltojoje salėje. Šis minėjimas turėjo ne tik šventės, bet ir apdovanojimų paskirtį. Jame dalyvavo ne tik kariškiai, bet ir kviestiniai civiliai asmenys. Jiems skirtu medaliu „Už nuopelnus“, kuriame įrašyti žodžiai „Laisvė, Garbė, Tėvynė“, buvo apdovanoti buvę Vilniaus universiteto lituanistinių studijų studentai Marija Eidukevičiūtė-Trasauskienė, Adolfas Gurskis, Elena Skaudvilaitė, Zigmas Tamakauskas ir Anatolijus Žibaitis, kurie sovietinės okupacijos metais rizikuodami tvarkė lietuvių karių kapus Vilniaus Rasų ir kitose kapinėse, rūpinosi tautinių ir krikščioniškų vertybių bei nesuklastotos Lietuvos istorijos sklaida. Šiuos garbingus apdovanojimus įteikė Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis.

Žaizdos

Valstybės diena, paženklinta Viešpaties malone

Stasė Eitavičienė

Prie paminklo žuvusiems Papilio krašto partizanams meldžiasi katalikų kunigas, Biržų dekanas Algis Neverauskas ir evangelikų reformatų kunigė Sigita Veinzierl

Turbūt pirmą kartą Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena Biržų rajone buvo švenčiama visuose pagrindiniuose renginiuose, kurie susiejo skirtingų istorinių laikotarpių didvyrių atminimą, dalyvaujant kunigui. Ir dėl tvirtos Biržų dekano kun. Algio Neverausko nuomonės, ir nepakantumo šio pasaulio moraliniam nuosmukiui ir, be abejo, todėl, kad  renginius lydėjo malda ir ypatinga Viešpaties malonė, ši valstybinė šventė buvo išskirtinė.

Šventiniai liepos 6-osios renginiai prasidėjo Papilyje, kai skverelyje priešais Nekaltosios Švč. Mergelės Marijos bažnyčią buvo atidengta pirmoji Biržų rajone atminimo lenta, skirta 1918–1920 metų Nepriklausomybės kovų savanoriams – vyrams, kurie galbūt nuo šios bažnyčios vartų išėjo į karą už savo valstybę. Atminimo lentoje – aštuonių Papilio valsčiaus savanorių pavardės. Vienas iš jų, Vladas Ikamas – Vyčio kryžiaus ordino kavalierius.

Žaizdos

„Tautiška giesmė“ plazdant dvidešimt trims trispalvėms

Rūta Averkienė

Trispalves marcinkoniškiams dovanojęs Vytautas Paulaitis

MARCINKONYS. Šiemet Valstybės diena čia buvo minima tikrai prasmingai ir įsimintinai. Kaime gimė graži tradicija – šv. Mišių metu pašventintos 23 trispalvės po „Tautiškos giesmės“ giedojimo buvo padovanotos kaimo gyventojams, vėliau bendruomenės nariai rinkosi prie arbatos puodelio pabendrauti klebonijoje.

Prieš šv. Mišias klebonijoje buvo demonstruojamas jautria gaida kaimui ir jo gyventojams nuskambėjęs prieš septyniolika metų alytiškės lietuvių kalbos mokytojos Danutės Šalaševičienės sukurtas filmas apie Marcinkonių ansamblį bei kaimo tradicijas. Vėliau visi rinkosi į šv. Mišias Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčioje, kurias už marcinkoniškius bei Lietuvą aukojo Dubičių parapijos klebonas kun. Almantas Kibirkštis. Jis kvietė įsisąmoninti ir suprasti šios garbingos dienos svarbą. Skaitydamas Evangeliją, kunigas sakė, kad joje yra panašumų su mūsų tautos istorija. Klebonas linkėjo tikros vienybės, tikro pareigingumo, kvietė auginti pareigos jausmą ir perduoti kitiems, kad visi suprastų, jog pirmiausia Tėvynei reikia kažką prasmingo padaryti.

Nelietuviai Lietuvai

Kantorius

Senosios kantorinės mokyklos giedotojas Šmuelis Jatomas

Laimutė Vasiliauskaitė-Rožukienė

Šmuelis Jatomas – Vilniaus choralinės sinagogos maldų vadovas, Toros skaitovas, vienintelis Lietuvos kantorius Nuotrauka iš „Beigelių krautuvėlės naujienų“

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų (VVGŽ) muziejaus Tolerancijos centro salėje vieną sekmadienį vyko edukacinė kantorinio giedojimo popietė. Tris valandas (be jokių instrumentų ir mikrofonų) skambėjo retos senovinės giesmės, graudulingu balso virpėjimu tarsi rauda, besiskverbianti į klausytojų širdis ir sąžinę, religinė žydų muzika. Jas atliko kuklus, betgi labai stipraus balso, vienintelis Lietuvos kantorius Šmuelis Jatomas (Shmuel Yatom). Jis kartu yra Vilniaus choralinės sinagogos maldų vadovas, Toros skaitovas. Š. Jatomas padainavo ir linksmesnių žydų liaudies dainų, daugiausia hebrajų, kelias idiš kalbomis. Popietės metu sugiedotos ir Šabo, ir pagrindinių švenčių, ir kasdienės giesmės, kelios dainos net aramėjų (!) kalba. Apie kantorinį giedojimą ir jo atlikėją Š. Jatomą pasakojo lektorė Natalja Cheifec.

Likimai

Vokietijos menininkė, kilusi iš Lietuvos

Aldonos Gustas viešnagė ir paroda „Moterys ir burnos“ Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje

Laimutė Vasiliauskaitė-Rožukienė

Aldona Gustas bendrauja su parodos „Moterys ir burnos“ lankytojais Autorės nuotraukos

Vaikystėje karstėsi po medžius

Rašytoja ir dailininkė Aldona Gustas gimė 1932 m. kovo 2 d. Šilutės r., Karceviškių kaime. Vaikystėje jai patikdavo žaisti ne su lėlėmis, o su kardais, karstytis su berniukais po medžius, tad jau tada (kad išliktų) išmokusi jų kalbą (vėliau ta kalba padėjusi vadovauti jos įsteigtai Berliner Malerpoeten grupei). Antrasis pasaulinis karas jos šeimą nubloškė į Vakarų Berlyną. 1957 metais ji pradėjo rašyti, o nuo 1970 metų – tapyti ir piešti. Nuo 26-erių leidžia poezijos knygas vokiečių kalba (su savo iliustracijomis). Šiandien lietuviškai ji teatmena du žodžius – mano širdis. Nepaisant to, kad nebemoka gimtosios kalbos, save vadina lietuve, visa jos kūryba (tapyba, piešiniai ir eilės) persmelkta lietuviško miško, pievų nostalgija.

Kazio Bradūno metai

Kaip lietuviams išsaugoti tapatybę

Žymiojo poeto ir ateitininko dukra Elena Bradūnaitė-Aglinskienė apie tėvų išgyventus ir tautiečių išgyvenamus iššūkius

Daiva Červokienė

Elena Bradūnaitė-Aglinskienė prie atminimo lentos tėvui Kaziui Bradūnui

JAV etnologė ir lietuvių bendruomenės veikėja, poeto, publicisto ir ateitininko Kazio Bradūno dukra Elena Bradūnaitė-Aglinskienė su vyru Audriumi, gydytoju, lietuviu, kone pusę metų gyvena Havajuose, o kitą pusę – Lietuvoje. Šiemet (2017-ieji Seimo paskelbti poeto, Nacionalinės premijos laureato Kazio Bradūno metais, nes sukako 100 metų nuo jo gimimo) ji Lietuvoje turi kilnią misiją – surengti 100 susitikimų, kuriuose pasakoja apie tėvų šeimos gyvenimą Amerikoje, Tėvynės ilgesį, santykius su išeivijos spauda, ryžtą grįžti į Lietuvą bei senatvę Vilniuje. Rūpinasi, kad tėvų gyvenamasis namas būtų pažymėtas atminimo lenta, kad mažėtų tautiečių menkavertiškumas, lyginantis su Vakarais.

Grįžimas į Lietuvą

Ar Bradūnai turėjo vilties, jog sulauks Lietuvos Nepriklausomybės? Pasak E. Bradūnaitės-Aglinskienės, iš pradžių jie kaip ir dauguma pasitraukusiųjų į Vakarus tikėjosi, kad JAV kažkaip padės. Žinios apie partizaninę veiklą palaikė viltį bene iki 1956 metų. Tada per radiją transliavo reportažą apie Vengrijos sukilimą, kaip tik vyko ir prezidento Dvaito Eizenhauerio (Dwight Eisenhower) rinkimai: žinutė apie sukilimą buvo trumpa, daugiausia kalbėta apie rinkimus. K. Bradūnas, supratęs, kad JAV Vengrijai nepadeda, nepadės ir Lietuvai, apsiverkė. Pirmąkart dukra matė jį verkiantį…

Likimai

Lietuvos darbininkai Berchtesgadene ir Oberzalcberge 1944–1945 metais

Arūnas Bubnys

„Erelio lizdas“. Dabartinis vaizdas

Nacistinės okupacijos metais Lietuvos gyventojai masiškai buvo vežami prievartiniams darbams į Vokietiją ir jos aneksuotas šalis (Austriją, Čekiją, Prancūziją). Iš Lietuvos atgabenti žmonės dirbo įvairiose pramonės, transporto įmonėse ir žemės ūkyje. Naujausiais Lietuvos istorikų tyrimų duomenimis, iš viso iš Lietuvos į Vokietiją prievartiniams darbams 1941–1945 metais buvo išgabenta nuo 66 900 iki 75 000 žmonių. Kai kuriems į Vokietiją atvežtiems darbininkams teko dirbti unikaliose vietose. Vienas tokių buvo Leonas Lukšas, kuris pakliuvo į karo metais antrąja Trečiojo Reicho sostine vadintą Bavarijos Alpėse esantį Berchtesgadeną, Oberzalcbergą (Berchtesgaden, Obersalzberg). Iki XIX amžiaus vidurio Berchtesgadenas buvo niekuo nepasižymintis kalnų kaimelis, vėliau ši gyvenvietė ėmė sparčiau vystytis. Lemtingi ne tik Vokietijai, bet ir Berchtesgadenui bei jo priemiesčiui Oberzalcbergui buvo 1933 metai. Pirmą kartą nacionalsocialistų partijos vadas („fiureris“) Adolfas Hitleris Oberzalcberge apsilankė 1923 metais. Ši nuostabaus grožio vieta jam paliko didelį įspūdį, ir vėliau jis čia apsilankydavo beveik kiekvienais metais.